Žinot, nesu mėgėja tokių romantiškų dalykėlių, na, tik ne rašant. Paskaityti kitų istorijas visada smagu 🙂
Tačiau dabar mane apėmė tokia keista nuotaika…
Pažiūrėjau video iš youtube, kur liūtukas, augintas pas žmones, buvo paleistas į laisvę ir vėliau tie žmonės atvyko aplankyti jo. Prižiūrėtojai sakė, jog liūtas žmonių nebeatpažins, tačiau šis atbėgo, puolė glėbesčiuotis ir t.t. Iš pradžių galvojau, jog puola tuos vyrus, bet ne, jis tikrai buvo jų pasiilgęs 🙂 Tokie vaizdai ir dar fone skambanti atitinkama muzika priverčia apsiašaroti. Bent jau man pravirkti nereikia didelių pastangų – jei tik kas mielo, gražaus ir liūdno, tuoj tuoj Niagaros kriokliai pasirodo. Na, tada, po to video, pažiūrėjau dar vieną su liūdna meilės istorija. Tralialia, vaikinukas ir mergina mylėjo vienas kitą, bet kai nusprendė galų gale po tiek metų susitikti, lėktuvas, kuriuo skrido mergina, sudužo. Jie taip ir nespėjo garsiai vienas kitam ištarti “aš tave myliu”.

Prieš metus aš buvau visai kitas žmogus. To žmogaus gyvenimas turėjo gan gerų pliusų, mažų minusų, tačiau niekad per daug ir nesusimąstydavau, kad galėčiau gyventi kitaip. Ir štai aš perėjau į kitą mokyklą su žmonėmis, kurie turi visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą. Tada pradėjo keistis ir manasis, ir nors prisitaikymo laikas truko – jis atėjo. Tačiau ne vien mokyklos pakeitimas mane padarė kita manimi. Prieš penkis mėnesius ir kelias dienas aš pradėjau draugauti su R. Bėgant laikui aš tapau ne tokia realiste, nebesaugau savęs, prisipažinsiu, daugumą draugų taip pat apleidau.. Ir štai šiomis dienomis man iškilo problema, kuri niekada nebūtų iškilusi anksčiau: juk anksčiau neturėjau nei didelių pareigų, nei tokios didelės meilės žmogui. Anksčiau man viskas buvo paprasta ir greita. Sugalvojau pabėgt iš pamokų – jau sėdžiu saloj ir valgau spurgas. Užkniso vaikinas – palieki jį ir eini kur akys veda. O dabar viskas sunkiau. Tačiau tai nėra blogas dalykas, nes tas sunkumas yra įšūkis, įdomumas, o juk nuobodu visą laiką gyventi paprastai. Todėl kad ir iškilo man problema, tačiau šiuo metu manau, jog jau geriau ji, nei R. nebuvimas mano gyvenime.

Aš verkčiau jei tu verktum. Aš slaugyčiau naktimis jei gulėtum ligos patale. Jei sėdėtum vidiniam skausme, sėdėčiau kartu su tavim ištiesdama ranką iš viršaus. Jei net visas pasaulis nusisuktų nuo tavęs, aš neatgręžčiau tau nugaros ir nenueičiau. Už tai, kad tu truputi nusidėjai ar truputi suklydai aš atleisčiau, neteisčiau, stengčiausi suprasiti. Geras žmogus visada nusipelno antro, trečio ar net dešimto šanso, vien todėl, kad jis geras ir neapsimestinai. Tu juk žinai, kad už tavo gyvybę aš net savąją galėčiau paaukoti, nes nieko nėra geriau už tyrą širdį viduje. Man visai nerūpėtų ar aš tave pažįstu gerai ar iš vis ne, juk gaisrininkai lysdami į ugnį nesveria kiek padarei gero ir kiek blogo. Jie žino, kad gyvybė brangesnė už garbę, pinigus ir visą tai kas banalu. Aš nesijausčiau laiminga jei gyvenčiau tik dėl savęs ir savo norų. Man būtų liūdna džiaugtis vienai savo sėkme, o miela ja pasidalinti su tavim drauge. Žinoma be galo būtų didelė garbė jei tu ir su manim pasidalintum savąją laimę. Žinoma žmogiška yra pykti, kartais ir nekęsti, bet svarbu mokėti atleisti ir aklai neteisti. Žinoma aš nekenčiu abejingų žmonių, kuriems rūpi daugiau jų įvaizdis nei padėti gulinčiam ir šaukiančiam pagalbos. Žinoma nekenčiu tų kurie rizikuoja kitų gyvybėmis. Jų galima nekęsti ir jų aš nesugebu pateisinti. Kartais lieki nusivylęs tada kai tau labiausiai reikia pagalbos, o nieko nėra šalia. Skaudu žinoma…

Ta proga galiu tik prisiminti, kokią pamoką, būdama dar jauna mama, esu gavusi iš savo mamos. Sėdėjome susitikę seniai nesimačiusios keturios moterytės – aš, mano sesuo, brolienė ir mano mama. Aplinkui zujo 7 mūsų trijų vaikiukai nuo 2 iki 10 metų amžiaus. Sėdėjome, šnekėjome, rodėme, žiūrėjome, aptarinėjome ir t.t., kai prie manęs prisiglaudė mano dvimetinukas – “mamyte paglostyk”. Atsakiau “pažaisk su sese, aš dabar neturiu laiko, vėliau paglostysiu”. Ir šiouje vietoje gavau pastabą iš savo mamos “tu negali neturėti laiko vaikui. Gali neturėti laiko sutvarkyti namus, gali nespėti suplauti indus, bet neturi teisės nepaglostyti vaiko, kai jam to reikia.” Ir čia pat prisiminiau, kaip augome mes patys, anksti likę našlaičiais, mirus tėvui. Laiko mamai su trimis mažais vaikais, darbu mokykloje ir tuometiniu 60 arų “ūkeliu”, be kurio išgyventi kaime nebuvo įmanoma, katastrofiškai trūko. Manau, kad trūko ir fizinių jėgų. Tačiau, galėjo būti kiek pavėluotai pašertos kliaulės, paskutiniai kaime nuravimi daržai, ne kasdieną išplautos gridys (žinoma, tol, kol paaugome ir pradėjome tuos darbus dirbti patys) , bet tikrai nebuvo atvejo, kad būtume likę nepaglostyti ir nepaguosti, kai to reikėdavo, neapkamšyti prieš miegą, neišklausyti ir nesuprasti…O visiems sumigus…mama dar rasdavo jėgų išeiti į snieguotą kiemą ir sukelti vieną ant kito mūsų per dieną suritintus sniego kamuolius, kad išeitų “tvirtovės siena”, nes buvome per maži tai padaryti patys. Ir dabar, po daugelio metų, žinau, nor

Žmogus nuolatos turi problemų. Jis visuomet suranda priežasčių atsisakyti, nedaryti ar tiesiog nematyti. Žmogus užprogramuotas slėptis mele, lyg savo saugiausioje tvirtovėje, kuri ankščiau ar vėliau vis tiek subyrės. Dauguma iš mūsų skuba, lekia. Dauguma iš mūsų retai pamato detales ir tikrai daugelis neištiesia pagalbos rankos atsitikus nelaimei. Po velnių, kas mums darosi, žmonės? Ko mes tokie pikti? Kodėl mes tokie pavargę nuo gyvenimo? Kodėl problemos užgožia jų sprendimus? Kodėl kasdien žvelgiame į ateitį, lyg tai būtų mūsų išsigelbėjimas? Kodėl negyvename dabar? Užsimerk. Įkvėpk. Nusišypsok. Ir tyliai sau mintyse pasakyk: „Ei, klausyk, žinau, kad kartais būnu kaip suknistas ožys ar ožka. Ir mane daug kas erzina. Myliu tave. Myliu save. Myliu visus aplinkui. Myliu pasaulį“. Esame tokie klaikūs, tiesa? Aš, aišku, nešneku konkrečiai apie visus mus. Bet vis dėl to. Jei dažniau pasakytume, kad myli žmogų (kaip draugą, šeimos narį, širdies antrą pusę), jei dažniau atsiprašytum, jei dažniau prašytum atleidimo, net nesijausdamas kaltas, net jei ir tavo blogas poelgis buvo įvykdyta seniau, tu jau pakeistum pasaulį. Tu įneštum kažką kitokio. Žmogus esantis šalia tavęs nusišypsotų ir jo diena būtų 100 kartų geresnė. Tavo irgi. Jautiesi, lyg padaręs kažką gero. O tu ir padarysi kažką gero.

Pirmiausia, mano galva, meilė prasideda tada, kai nebelieka savanaudžių ambicijų, kai nustoji galvoti tik apie save ir tiesiog nori padaryti laimingą žmogų, esantį šalia Tavęs. Kai išmoksti duoti, nieko nereikalaujant už tai ir nebijai aukoti kažko, galbūt savęs, o galbūt to, kas tau svarbu, nors vėl gi, manau, kad kai myli, niekada neprašysi, kad ši paaukotų tai, kas jai labai svarbu, nes greičiausiai kiekvienas žmogus nori matyti šalia esantį pilnavertiškai laimingą ir jautiesi pats laimingas, žinodamas, kad prie tos laimės prisilieti ir Tu. O kaip žmogus gali jaustis laimingas, kai iš jo atimama dalelė jo paties. Kažkada kai mąsčiau apie tai ir užrašinėjau dainos posmuose, supratau, jog meilė ir yra laisvė, Tavo laisvė. Kai taip pamąstai, negali būti nieko geriau, nei tuo pat metu jausti, kad esi su kažkuo dvasiškai surištas, emociškai sujungtas, kas Tau teikia besąlygišką malonumą ir netgi poreikį ir toliau tokiam būti, bet tuo pačiu metu jautiesi išsaugojęs savo nepriklausomybę. O iš esmės mes visada norime jaustis laisvi ir nuo niekieno nepriklausomi, bent jau aš. Laisvi kaip vėjas, laisvi kaip debesys, plaukiantys danguj. Kai būnant lauke pučia vėjas, bet toks malonus, ypač esant prie jūros, kai jis plaiksto plaukus, glamonėja kūną, prisiekiu, nejaučiu nieko kito, kaip tik laisvę, automatiškai rankos pakyla į viršų ir įsivaizduoju, kaip esu visai kitur, ant nieko nestoviu ir nuo nieko nepriklausau, esu sau.

Na, o šį kartą norėčiau papasakoti apie mano draugės meilę, su kuria ji susipažino neįtikėtomis aplinkybėm. Na, mano draugė jau nuo paauglystės svajojo turėti vaikiną. Ji juo ieškodavo gatvėje, mokykloje, vakarėliuose ir kitose vietose. Tačiau niekada nepagalvojo, jog jos tikroji meilė slypėjo visai ne toli. Taigi ji gyveno daugiaaukščio namo septintam aukšte. O prieš jos namą stovėjo toks pat pastatas. Ji mėgdavo ruošti pamokas ant palangės. Ji tiesiog atsisėsdavo ant jos, pasiimdavo storą knygą ir skaitydavo, o kai pavargdavo pradėdavo stebėti miestą. Ir štai vieną dieną jai taip be sėdint ir stebint žmones ji pažvelgė į priešais esantį namą ir pamatė, kažkokį veidą. Ji pažvelgė dar atidžiau, na nes atstumas nebuvo toks didelis, ir išvydo savo amžiaus vaikinuką, kuris plačiai šypsojosi. Tuomet jis išvydo, jog jį mato ir pradėjo jai mojuoti. Ji labai susigėdo ir pasislėpė už užuolaidos. Tačiau praėjus pusvalandžiui ji vėl pažvelgė pro langą ir vėl pamatė besišypsančio vaikino veidą. Ji dar labiau susigėdo ir nulipo nuo palangės. Kitą rytą ji vėl pažvelgė pro langą, tačiau nieko nebuvo matyt, tik atėjus tam pačiam, kai ji praeitą dieną pamatė jį, ji vėl neatsispirdama pagundai pažvelgė pro langą ir išvydo besišypsantį jo veidą. Jie žvelgė vienas į kitą, kol sutemo.

Laukdama autobuso stotelėje ir besižvalgydama į sulytus žmones kitoje gatvės pusėje, kurių nebuvo tiek ir daug (juk mažai kas, kaip ir aš, pamiršo skėtį namuose, kai lauke nuo pat ryto lyja) pastebėjau (galvoju kaip įvardinti)vaikų? Taip, galbūt, tikrai vaikų porelę. Kaip kitaip galėčiau vadinti 13-14 metų žmogučius? :] Iš visko sprendžiant minėti veikėjai kitiems turėjo sukelti įsimylėjelių įvaizdį… Būtent tada ir kilo mintis ką gi ta meilė galėtų reikšti 13-14 metų vaikams? Pradėsiu nuo to, kad niekada nesupratau minėto amžiaus jaunosios kartos požiūrio į meilę. Kai pati buvau tokio amžiaus, žodis „meilė“ man nieko nesakė… Kalbu apie meilę priešingos lyties atstovui, o ne tėvams, artimiesiems. Tada šio jausmo nesupratau, nesupratau kai klasiokai ir aplinkiniai pažįstami užavo, kad „pakabino mergą“ arba, kad:„įsimylėjau jau toookį baxūriuką…“, „susiradau mergą“ ir pan. Nesupratau kaip galima iš tikrųjų kažką rimtai pamilti tokiame amžiuje. Juk meilė remiasi visiškai kitais dalykais, nei prisipažinimu: „aš tave myliu“, o tų „kitų dalykų“ augantis žmogus dar negali suvokti, jie galutinai susiformuoja tikrai ne paauglystėje. Suprantu paaugliškus susižavėjimus ir panašius dalykus. Kas iš mūsų nėra to patyręs? 🙂 Bet meilė… STOP. Tai jau visai kitas reikalas.

Šiandien aš įsimylėjau. Ir vėl. Ir dar daug kartų įsimylėsiu, nesvarbu, kad vis tą patį žmogų. Užteko prisiminti jo šypseną ir tai, kaip jis į mane žiūri savo šiltomis, spinduliuojančiomis ir aš šypsausi, lyg pretenduočiau į plačiausios šypsenos nominaciją. Nes jis – žmogus, kurio man niekad negana, kurį sutikusi gyvenu lyg pasakoje, kuris atiduoda man visą save, gaudamas atgal tiek pat ir dar vieną bučkį viršaus. Jeigu meilę kas nors norėtų iliustruoti, mes tiktumėm geriausiai. Nes jo meilė privertė mane tikėti stebuklais, drugeliais pilve, bučinių dieta, sielų draugyste, nors mūsiškės turbūt yra viena kitos klonai, bei tuo, kad meilė trunka amžinai. Aš ir vėl paistau nesąmones? Pati apie save taip galvočiau, jei pažinočiau jį tik mėnesį, (nors ir tuomet galvojau lygiai tą patį) o ne du metus dešimt mėnesių ir šešias dienas, ir mūsų draugystė truktų ne beveik tiek pat, bet vis tiek atrodanti lyg akimirka, per kurią net nesuspėjau įsidėmėti jo veido. Įsimyliu jį kasdien ir kaskart vis labiau, o šiandien taip labai, kad taip ir neradau žodžių savo meilei apibūdinti, nors taip norėjau.

Hmm.. Keistas žodis, apibūdinti atrodo tokiam.. pačiam tobuliausiam pasaulyje žodžiui.. Nejaugi, savo jausmus galim apibūdinti tik vienu žodžiu? Nenoriu pasirodyti kaip žmogus paranojikas, bet kas per velnias ta meilė? Kodėl kartais tai pasakyti vienokiose gyvenimo situacijose lengva, o kitose sunku? Nejau tai ne tas pats jausmas? Paprastas pavyzdėlis.. Tebūnie vieta – mokykla, laikas – kelios minutės prieš pamoką… Tu atsidarai spintelę ir pamatai, kad neturi namų darbų.. Žinai, kad mokytojas tikrai įrašys dvejetą, nes tai ne pirmas kartas kai pamiršai… Prieš akis atsiranda tavo draugas/ė (merginom draugė, vaikinam draugas) ir paduoda tau namų darbų kopiją.. tu nė nedvejodama/s ištari: “Dėkui, išgelbėjai mane, myliu tave” . Tačiau kai kalba eina apie santykius, kažkodėl staiga surimtėjam.. Kaip galima sakyti tokį svarbų žodį? Kuo jis toks nuostabus? Arba tu kažką jauti arba ne.. Paprasta… O iš kur žinome, kad tas jausmas mumyse yra meilė? Gal tai tik atspindys kažko kito? Nenoriu pasirodyti kaip labai apsidepresavęs žmogus, tačiau esu žmogus, kuris siekia aukštinti dvasią… Nereikia atsakyti, tiesiog pamąstykit patys ar mano kalboje nėra nė kruopelytės tiesos? “Tiesa”- dar vienas nepaaiškinamas žodis.. Kartais tiesa (kaip ir meilė) būna paprasta, tačiau kartais ne.. Paprasta.. kai tu pasakai klasiokui jog gavai 10 iš kontrolinio (ir nemelavai) tačiau kartais, kas vienam atrodo tiesa, kitam kertasi su jo įsitikinimais ir principais, tad tiesa jam, tampa melu…