Author: Vytautas Ribikauskas

Sovietiniais laikais bebrus medžiojo daugybė medžiotojų. Bebrų ir tada buvo nemažai. Tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau medžiojamąją fauną, mat valdžios ir partijos vyrai labai mėgo medžioklę. Buvo priveista bandos elninių žvėrių, kurie niokojo miškus. Daugumą upelių nuniokojo melioracija. Ko nesudarkė melioratoriai, ėmėsi bebrai: perrausė krantus – urvas prie urvo. Šie įgriūdami išpureno upių pakrantes ir ten pridygo galybė piktžolių. O svarbiausia, bebrai privertė daugybę medžių, kurie dabar pūva vandenyje.

Kad Lietuvoje neapykanta vilkams pasireiškia pačiomis rafinuočiausiomis naikinimo priemonėmis, kaip parašė p. S.Paltanavičius (“Kauno diena”, “Ir vilkus reikia… ginti”), tai, sakyčiau, tik žurnalistinė retorika (jos, beje, irgi nereikia neigti). Lietuvoje vilkų niekas nenuodija, netgi neteko girdėti, kad gaudytų spąstais. Dar daugiau, mažai kur naudojamas kiek sėkmingesnis vilkų medžiojimo būdas su vėliavėlėmis. Mažai belikę ir medžiotojų, kurie sugeba vilkus prisišaukti pamėgdžiodami jų kaukimą. Vilkų daugiausiai nušaunama tik atsitiktinai per kitų žvėrių medžiokles.

Grakščiais šuoliukais laputė persekioja riebų pelėną. Būk gudresnis už ją: prisidengdamas krūmais, susikūprinęs sėlindamas melioracijos grioviais, priartėk prie rudosios per šūvio atstumą. Pabandyk pacypčioti lūpomis kaip pelėnas, jei dar truks kelių dešimčių metrų iki tikro šūvio, arba nuspėk, kuriuo kiškių takeliu, pro kurį pavienį laukų ąžuolą ar krūmų kuokštą rudoji patrauks į artimiausią miškelį. Pavyks ne iš karto… Bet tam juk ir medžioklė – sportas , poilsis, padažnėjęs širdies plakimas susijaudinus. Deja, mes daugiausiai težinome rikiuotis medžiotojų linijoje, klausyti varovų klyksmo ir po medžioklės tikėtis keleto šerno šonkaulių… O apie lapių medžioklę su vėliavėlėmis ir užsiminti neverta – vilkų neįstengiame vėliavėlėmis apsupti, kas terliosis dėl lapės…

Medžiotoju tapau dar 17 metų neturėdamas. Žinių apie žvėris ir paukščius pakako, tačiau šaudyti pradžioje sekėsi prastai. O dar vienas vyresnis medžiotojas, matyt, norėdamas pajuokauti, pamokė, kad nusitaikęs į stovintį žvėrį ar tupintį paukštį šautuvo vamzdžius kiek kilstelėčiau aukštyn, kad jie uždengtų taikinį. Medžiojome pašešupiais, suriesdami “katilus” Šešupės lankose, grandine išsirikiavę perėjome arimus ir žiemkenčių laukus. Papietavę vorele ėjome šlapio alksnyno pakraščiu vingiuojančiu takeliu. Alksnynas augo netoli kiaulių fermos. Iš karto atkreipiau dėmesį į du šviežiai apgriaužtus nugaišusius mažus paršelius, besimėtančius miškelio pradžioje. Pagalvojęs, kad kur nors netoliese gali tūnoti lapė, kiek atsilikau nuo medžiotojų voros it į šautuvo vamzdžius įkišau šovinius.

Norint atlikti stažuotę, reikia susirasti medžiotojų būrelį ar klubą ir susitarti su pirminiku, kad priimtų stažuotei. Daugelis stažuotę įsivaizduoja tik kaip dalyvavimąkeliose medžioklėse varovu. Tačiau to maža. Taisyklėse reikalaujama, kad būtų stažuojamasi vieną sezoną. Naujas medžioklės sezonas prasideda nuo balandžio 1 d. – slankų pavasarinės medžioklės pradžia. Nuo tada ir reikia pradėti stažuotis. Kandidatai į medžiotojus turi dalyvauti visų rūšių medžioklėse: pavasario slankų bei didžiųjų ančių gaigalų medžioklės, kanopinių žvėrių tykojimas bokšteliuose, vasaros – rudens paukščių medžioklės, kiškių medžioklės, medžioklės su varovais ir kt. Dalyvaujant medžioklėse su varovais, stažuotojas turi išmokti ne tik žvėris varinėti, bet ir pastovėti medžiotojų linijoje prie patyrusio medžiotojo. Medžioklių vadovai stažuotojus turi surašyti į medžioklės lapus.

Taip, barsuko kailis prastas, jo medžioklė sunki, bet juk ne šiaip sau jų skaičius sumažėjo net keturis kartus (Feliksas Žemulis. Lietuvos barsukai už angliškuosius gudresni. “Lietuvos rytas”, 1998 m. sausio 30 d.) Natūralių priešų Lietuvoje barsukai lyg ir neturi – nebent vilkai galėtų susidoroti su per tolokai nuo urvyno nuklydusiu tvirtu, aštrias iltis ir ilgus tvirtus priekinių kojų nagus turinčiu barsuku, bet kiek tų vilkų Lietuvoje…

Gana kuklių spalvų paukštelis (pilka nugara, ruda uodega) turėjo ryškiai mėlyną šilku blizgantį pagurklį, juodu dryželiu atskirtą nuo rudos krūtinės, su balta dėmele viduryje. Sakytum, mažam paukšteliui smeigtuku buvo prisegtas rugiagėlės žiedas. Tarsi iš pasakos nusileidęs paukštelis, grakščiai kilnodamas rudą uodegą, dideliais šuoliais striksėjo dar nepraskydusios durpių masės pakraščiais ir kraipydamas galvą dairėsi laimikio. Suradęs kažkokį durpės tyrėje įklimpusį vorą, kaipmat sudorojo ir toliau nustriksėjo tiesiai po arklių kojomis. Iš profesoriaus T.Ivanausko knygų žinojau, kad šis nuostabus paukštelis vadinamas mėlyngurkle. Profesorius rašė, kad tai retas Lietuvoje giesmininkas, pastebėtas tik Nemuno deltoje ir prie Žuvinto ežero. Man tais laikais šios vietovės atrodė tokios tolimos ir paslaptingos. Ir štai šis gamtos stebuklas čia, mano tėviškėje. Tada man tarsi atsivėrė akys. Ėmiau vis labiau gilintis į prof. T.Ivanausko knygas, ir tų “stebuklų” tėviškės pelkutėse ir laukuose vis gausėjo. Tie retieji gyvūnai ne visada būna jau tokie reti – ne visada juos pastebime.

Visų pirma, bebrų sruogliai tai visai ne riebalai ir netgi į juos nepanašūs. Prie analinės angos bebrai turi dvi poras liaukų. Suaugusių bebrų jos būna vištos kiaušinio dydžio. Viena pora yra riebalinės liaukos. Riebalinių liaukų mase bebrai tepa kailį, kad neperšlaptų vandenyje. Savo kailinius šie graužikai labai prižiūri. Didelę gyvenimo dalį jie praleidžia besišukuodami ir tepdami riebalais plaukus. Kailio šukavimui specialiai pritaikyti antrieji užpakalinių kojų pirštai. Jų nagai skelti, panaudojami kaip šukos. Bebrų šeimos gyvenamoje teritorijoje paprastai būna žvėrelių tualeto vietos. Mes su draugu gaudydami bebrus jas vadindavome “bebrų pirtimis”. Ypač didelės “bebrų pirtys” Nevėžyje. “Pirtims” žvėreliai pasirenka aukštus nugriuvusius upės krantus, kad besišukuodami gerai matytų aplinką. Tokiose vietose kranto molyje būna daug visą laiką šlapių, nublizgintų takų, ištryptų aikštelių, kupstų. Pelkėse, kur bebrai yra susirentę trobeles, tualeto procedūros paprastai atliekamos ant trobelės stogo.