Author: Vytautas Ribikauskas

Balandžio kaitri saulė nutirpdė papilkėjusį sniegą laukuose. Miške jis šlapias ir susmegęs pragulės dar savaitę kitą. Pirmiausia nuo sniego išsivaduos pietiniai graužų ir upelių šlaitai, ir juose ankščiausiai sužibės mėlynos žibuoklių akys. Bet ar tik ankstyvųjų miško gėlių žiedai pasirodys iš po ištirpusio sniego? Deja, deja… Sniegas nutirps ir nuo šiukšlių krūvų. Čia sumirgės ryškios turkiškų skarmalų spalvos. Yra žmonių, kurie tempia miškan viską, kas atlieka jų buityje. Daugiausia miškų pakeles “papuošia” sodininkai. Važiuodami iš miesto į sodus, savo “dovanėles” polietileniniuose maišeliuose jie išmėto tiesiog kelkraščiuose arba 10 – 20 metrų pakelės juostoje. Šiukšlių asortimentas labai įvairus: tai maisto atliekos, plastmasinė, metalinė ir stiklinė tara, stiklo duženos, sudėvėti rūbai ir batai, įvairios įpakavimo medžiagos, statybinis šlamštas ir kt.

Slankų medžioklė pavasarį – viena įdomiausių. Tai tikras sportas ir poilsis atbundančiame miške. Slankos medžiojamos vakarais, temstant. Atsidūrus gamtoje, užmarštin nuplaukia dienos rūpesčiai, miesto bruzdesys ir triukšmas, Pilna krūtine gali traukti gaivų orą. Miškan atvažiuojame dar šviesiu metu, pasirenkame medžioklei vietą. Traukdamos slankos laikosi tam tikrų maršrutų. Laukti slankų reiktų prie žemesnio miško, jaunuolynų pakraščiuose, prie pievokšnių ar biržių, kur praskrisdami paukščiai nusileidžia žemiau. Tada galima slanką pamatyti iš toliau, lengviau surasti nušautą.

Sovietiniais laikais bebrus medžiojo daugybė medžiotojų. Bebrų ir tada buvo nemažai. Tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau medžiojamąją fauną, mat valdžios ir partijos vyrai labai mėgo medžioklę. Buvo priveista bandos elninių žvėrių, kurie niokojo miškus. Daugumą upelių nuniokojo melioracija. Ko nesudarkė melioratoriai, ėmėsi bebrai: perrausė krantus – urvas prie urvo. Šie įgriūdami išpureno upių pakrantes ir ten pridygo galybė piktžolių. O svarbiausia, bebrai privertė daugybę medžių, kurie dabar pūva vandenyje.

Tačiau labiausiai nustebino didelė baltutė pelėda. Klampodami per šlapią Šilėnų girininkijos vieno kvartalo kirtavietę, paliktą savaime atželti, varovai pastebėjo ją tupinčią ant kelmo. Pabaidytas paukštis pakilo virš miško ir, apsukęs puslankį virš medžiotojų linijos, nusileido kitoje kirtavietėje. Kol paukštis buvo ganėtinai toli, pamaniau, kad tai labai šviesus tūbuotasis suopis, nes skrido visai ne taip, kaip skrenda dienos metu išbaidytos mūsų krašto pelėdos. Tačiau paukščiui priartėjus, abejonių neliko, kad tai būtent ji – baltoji pelėda. Šalimais stovėjęs akylesnis medžiotojas netgi įžiūrėjo ilgomis plunksnomis iki pat nagų apžėlusias paukščio kojas. Be abejo, tai buvo baltosios pelėdos patinas. Po gero pusvalandžio, eidami perkitą kvartalą, varovai dar kartą pakėlė šį retą sparnuotį.

Nenorėčiau sutikti su vienoje televizijos laidoje medžiotojų klubo “REX” prezidento A.Matusevičiaus ir aplinkos apsaugos viceministro D.Lygio pareikšta nuomone, kad medžiotojai į medžiokles neturėtų neštis impregnuotų kuprinių ar polietileninių maišų. Esą medžiotojai neturėtų savo asmeniniams poreikiams naudoti medžioklės produkcijos. Anot jų, fauna, o tuo pačiu ir medžioklės produkcija, pasirūpinti gali miškininkai ar kiti medžioklės plotų valdytojai ar savininkai. Įvairių yra medžiotojų. Vieni nori tik šaudyti (jie galėtų šią aistrą numalšinti ir šaudyklose pyškindami į fanerinius žvėris ar bitumines lėkšteles), kiti nori šaudyti, bet būtinai į gyvus žvėris ir paukščius (tokie galėtų medžioti ir aptvaruose), tretiems šaudymas nėra pagrindinė medžioklės proceso dalis.

Birželio pabaigoje viena stambi briedė savo grožį demonstravo šernų tykojusiam medžiotojui, rugpjūčio viduryje briedę su šiųmečiu jaunikliu matė eigulys. Per rugsėjį briedžiai pasirodė net trims Girionių būrelio medžiotojams: vienas važiuodamas per mišką matė pakelėje stovinčius du antramečius patinus, antras tarnybos reikalais eidamas mišku pakėlė iš guolio vieną antrametį briedžioką, o trečias stebėjo stambų, bet tik 4 ragų šakas per abu ragus nešiojantį patiną runkelių lauke prie mažo miškelio apie 2 km nuo Dubravos miško. Spalio pabaigoje miškų tarnyba matė briedę su šiųmečiu jaunikliu netoli Margininkų kaimo palaukių, o sausio pradžioje vienas antrametis patinas keletą dienų sukiojosi prie medkirčių ŠIlėnų girininkijoje. Apibendrinus šiuos duomenis, galima daryti išvadą, kad nuo 1996 metų birželio iki 1997 metų vasario vidurio Dubravos girioje vaikštinėjo 7 “miško karalių” genties atstovai: 2 suaugę patelės, vienas suaugęs patinas, du antramečiai patinai, vienas šiųmetis jauniklis ir viena antrametė patelė, kuri žuvo spalio – lapkričio mėnesiais, tikriausiai sužeista brakonieriaus šūvio.

Keista ir nelabai suprantama, kodėl tie vargšai medžiotojai kliūna visoms nepriklausomos Lietuvos vyriausybėms. Medžiotojų būrelius pavertė įmonėmis su savo buhalteriais, finansininkais, įstatais, antspaudais, su sąskaitomis bankuose, ataskaitomis ir balansais. Vos spėjus įregistruoti įstatus, tuoj prireikė juo perregistruoti, koreguoti pagal paskutinius įstatymus. Viena vyriausybė įvedė medžiotojams žyminius mokesčius, kita panaikino, po to vėl įvedė, tik jau gerokai padidintus. Praėjusiame “garsiųjų medžiotojų” Seime batalijos kilo priimant Medžioklės įstatymą. Nuolat augo mokestis už licenzijas kanopiniams žvėrims sumedžioti. Keisčiausia, kad šis mokestis taikomas būtent už licenzijas, už tą niekam tikusį popiergalį, nes licenzijas reikia išsipirkti iš anksto visam medžioklės sezonui, ir, jei žvėris nesumedžiojamas, niekas medžiotojams pinigų negrąžina.

Kauno apskrityje valstybinės veterinarijos tarnybos specialistai, norėdami išsiaiškinti trichineliozės židinių kilimo grėsmę, paprašė medžiotojų pristatyti į laboratoriją tyrimams visų sumedžiotų plėšrūnų mėsos pavyzdžius. Per 1996 metų lapkričio, gruodžio mėnesius Girionių klubo medžiotojai veterinarijos tarnybos laboratorijai pristatė 32 galinčių platinti trichineliozę gyvūnų, sumedžiotų Dubravos girioje mėsos mėginius. Iš jų trichinelioze apsikrėtusių rasta net 13, tai yra 41 procentas. Trichinelomis buvo apsikrėtę visi sumedžioti šeškai, 57 proc. kiaunių, 37,5 proc. lapių, 12,5 proc. mangutų, net 50 proc. naminių žiurkių. Vienas Dubravos miške sumedžiotas valkataujantis naminis šuo trichinelomis apsikrėtęs nebuvo, kaip ir 1996/97 metų sezone šiame miške nušauti 6 šernai.

Sunku būdavo miškininkams apsaugoti spygliuočių sodinukais atsodintus iškirsto miško plotus nuo elninių žvėrių. Žiemą, kai miške daug sniego, jie nuskabydavo ūglius, nukąsdavo viršūnėles. Taip nusiaubtus jaunuolynus tekdavo iš naujo atsodinti. Keletą metų Lietuvos miškų instituto mokslininkai suko galvas, kaip atbaidyti žvėris nuo jaunų spygliuočių. Pagaliau šio instituto habil. dr. prof. Vytautui Padaigai pasisekė išrasti repelentą – cheminį preparatą, kuriuo aptaškytų viršūnėlių žvėrys neliečia. Repelentas – nenuodingas šviesiai pilkos spalvos grietinės konsistencijos mišinys, sudarytas iš 40 proc. vandens, 38 proc. kaolino, 12 proc. talo aliejaus, 8 proc. smulkaus smėlio ir 2 proc. kalcinuotos sodos. Svarbiausia repelento sudėtinė dalis – talo aliejus – celiuliozės gamybos iš spygliuočių medienos šalutinis specifinio nemalonaus kvapo produktas.