Vytautas Ribikauskas

Gana kuklių spalvų paukštelis (pilka nugara, ruda uodega) turėjo ryškiai mėlyną šilku blizgantį pagurklį, juodu dryželiu atskirtą nuo rudos krūtinės, su balta dėmele viduryje. Sakytum, mažam paukšteliui smeigtuku buvo prisegtas rugiagėlės žiedas. Tarsi iš pasakos nusileidęs paukštelis, grakščiai kilnodamas rudą uodegą, dideliais šuoliais striksėjo dar nepraskydusios durpių masės pakraščiais ir kraipydamas galvą dairėsi laimikio. Suradęs kažkokį durpės tyrėje įklimpusį vorą, kaipmat sudorojo ir toliau nustriksėjo tiesiai po arklių kojomis. Iš profesoriaus T.Ivanausko knygų žinojau, kad šis nuostabus paukštelis vadinamas mėlyngurkle. Profesorius rašė, kad tai retas Lietuvoje giesmininkas, pastebėtas tik Nemuno deltoje ir prie Žuvinto ežero. Man tais laikais šios vietovės atrodė tokios tolimos ir paslaptingos. Ir štai šis gamtos stebuklas čia, mano tėviškėje. Tada man tarsi atsivėrė akys. Ėmiau vis labiau gilintis į prof. T.Ivanausko knygas, ir tų "stebuklų" tėviškės pelkutėse ir laukuose vis gausėjo. Tie retieji gyvūnai ne visada būna jau tokie reti - ne visada juos pastebime.

Medžiotoju tapau dar 17 metų neturėdamas. Žinių apie žvėris ir paukščius pakako, tačiau šaudyti pradžioje sekėsi prastai. O dar vienas vyresnis medžiotojas, matyt, norėdamas pajuokauti, pamokė, kad nusitaikęs į stovintį žvėrį ar tupintį paukštį šautuvo vamzdžius kiek kilstelėčiau aukštyn, kad jie uždengtų taikinį. Medžiojome pašešupiais, suriesdami "katilus" Šešupės lankose, grandine išsirikiavę perėjome arimus ir žiemkenčių laukus. Papietavę vorele ėjome šlapio alksnyno pakraščiu vingiuojančiu takeliu. Alksnynas augo netoli kiaulių fermos. Iš karto atkreipiau dėmesį į du šviežiai apgriaužtus nugaišusius mažus paršelius, besimėtančius miškelio pradžioje. Pagalvojęs, kad kur nors netoliese gali tūnoti lapė, kiek atsilikau nuo medžiotojų voros it į šautuvo vamzdžius įkišau šovinius.

Kad Lietuvoje neapykanta vilkams pasireiškia pačiomis rafinuočiausiomis naikinimo priemonėmis, kaip parašė p. S.Paltanavičius ("Kauno diena", "Ir vilkus reikia... ginti"), tai, sakyčiau, tik žurnalistinė retorika (jos, beje, irgi nereikia neigti). Lietuvoje vilkų niekas nenuodija, netgi neteko girdėti, kad gaudytų spąstais. Dar daugiau, mažai kur naudojamas kiek sėkmingesnis vilkų medžiojimo būdas su vėliavėlėmis. Mažai belikę ir medžiotojų, kurie sugeba vilkus prisišaukti pamėgdžiodami jų kaukimą. Vilkų daugiausiai nušaunama tik atsitiktinai per kitų žvėrių medžiokles.

Medžiojome šernus netoli Lekėčių, dabartinio "Ovos" medžiotojų klubo plotuose. Vietinių nurodytu maršrutu šernų ieškoti nuėjome dviese su trimis laikomis. Po kiek laiko tankiame eglių jaunuolyne pasigirdo šunų lojimas. Iš jų elgesio supratau, kad laikos aptikusios vieną šerną: pamaniau, kad nelabai stambų patiną. Tačiau tankiame eglynėlyje sunku buvo greitai pasirinkti momentą sėkmingam šūviui. Nors laikos aršiai atakavo žvėrį, šernas nuolatos keitė vietą. Keletą kartų žvėrį pamačiau šūvio atstumu, bet iššauti vis sutrukdydavo tarp eglaičių šmižinėjantys šunys. Kelis kartus pamatęs šerną, supratau, kad tai ne kuilys, o šimtinė (sveria 100 kg) kiaulė.

Tačiau seminare labai jau vienašališkai buvo propaguojamas Lietuvos miškų chemizavimas. Chemikalus gaminančios firmos, žinoma, suinteresuotos kuo daugiau pesticidų parduoti. Jos iš to gyvena ir jas galima suprasti. Pasiklausius tų firmų atstovų kalbų, visi jų propaguojami pesticidai yra nekenksmingi, greitai susiskaidantys, nedarantys jokios žalos gamtai. Taip buvo teigiama visais laikais, bet žmonija jau turi karčią pesticidų naudojimo patirtį praeityje. Ar neparodys savo "dantų" ir šiuo metu laikomi nepavojingais chemikalai po dešimtmečių? Todėl, kai po seminaro chemikalus gaminančių ir platinančių firmų atstovai apdovanojo daugiausiai pesticidų miškuose panaudojusias miškų urėdijas, taip ir norėjosi, kad Aplinkos ministerijos atstovas apdovanotų ar bent padėkotų toms miškų urėdijoms, kurios chemikalų miškuose išpylė mažiausiai, kartu išlaikydamos patenkinamą miškų sanitarinę būklę.

Bioįvairovės skyriaus viršininkas teigia, kad leidus pilkuosius kiškius medžioti per visą jų medžioklės sezoną, jų netgi sumedžiojama mažiau nei būdavo nušaunama per tas tris, griežtai nustatytas medžioklės dienas. O kaip sunku buvo aplinkosaugininkams atsisakyti tokio pilkųjų kiškių medžioklės reguliavimo! Medžiotojais visiškai buvo nepasitikima, ypač ministraujant B.Bradauskui. Tada Aplinkos ministerija rašė šūsnis įsakymų, reglamentuojančių kiekvieno medžiojamo žvėrelio ar paukščio medžioklę, užmirštant, yra kad visą medžioklę reguliuojančios taisyklės. Labai jau sunkiai atsisakyta tų beprasmiškų įsakymų, o ir atsisakyta jų ne visiškai. Tačiau dabar jau bent nereikia laukti ministro įsakymo, norint pradėti medžioti vieną ar kitą žvėrių bei paukščių rūšį - vadovaujamasi Medžioklės taisyklių nustatytais terminais.

Netruko ateiti ir spalis - briedžių medžioklės metas. Dubravos medelyne tais laikais, kai girioje briedžių gyveno 5-6 kartus daugiau nei dabar, būdavo daug įvairiausių dekoratyvinių medelių ir krūmų, netgi ploteliais peraugusių , brūzgynais virtusių. Tuose brūzgynų lopinėliuose nuolat gyveno stirnos, kiškiai, fazanai, netgi šernas retkarčiais praleisdavo dieną, guolį pasiruošęs krūmuose. Šiaip šernai, elniai ir briedžiai dažniausiai medelynan įsibraudavo tik naktimis. Medžių ir krūmų įvairovė briedžiams labai tiko, tad viena girių karalienė su savo mažuoju princu įjunko medelynan lankytis kasnakt. Matyt, tai buvo ta pati briedė "sodininkė", nes žmonių visai nebijojo ir medelyne užsibūdavo iki pat priešpiečių.

Dubravos girioje vėl pagausėjo briedžių. Šį sezoną vieną netgi sumedžioti planavome, bet nebuvo leista - turi briedžių padaugėti visame Kauno rajone. Kol į girių karalių taikytis su muškieta negalima, prisiminkime tuos laikus, kai briedžių girioje gyveno 5-6 kartus daugiau nei leidžia dabartinės kanopinių žvėrių tankumo normos. Kai Dubravos girioje briedžių gyveno daug, susitikti su jais kartais tekdavo gana neįprastomis aplinkybėmis. Retas kuris girios galiūnas bijodavo žmonių, nors ir buvo medžiojamas.

Kaip buvo pastebėta spaudoje, Kauno rajono savivaldybė priiminėjo raštu patektus pasiūlymus dėl Europos standarto geležinkelio trasos nuo Lietuvos Respublikos sienos iki Kauno projekto pakeitimų. Vieną tokių siūlymų, pateiktų savivaldybei, noriu paskelbti. Manyčiau, kad, įruošiant šią trasą, minėtame ruože iki Kauno būtina bent 3-4 vietose geležinkelio sankasoje padaryti specialiai žvėrims praeiti viadukus. Taip pat tose vietose, kur bus statomi tiltai per upes, prie upių pakrančių abiejose pusėse reikia palikti 5-10 m pločio juostas, kad netgi pavasarinio potvynio metu po tiltu pagal upės srovę galėtų praeiti žvėrys.

Būsimuose Gyvūnų globos namuose, kiek galima suprasti iš rašinių "Įnamyje", ras prieglobstį tik šunys ir katės. Ar galima į Gyvūnų globos namus atiduoti nusenusius ožką, arklį ar nelaisvėje užaugintą ir agresyvų stirniną? Šunys tik menka dalis visų Lietuvos gyvūnų. Gal šunimis galėtų rūpintis Gyvūnų globos draugijos šunų globos sekcija. Juk gyvūnams priklauso visi gyvi organizmai - nuo pačių mažiausių iki Zoologijos sode laikomo dramblio. Ir visų jų santykiai su žmogumi yra gana komplikuoti. Miestuose daugybė ne tik beglobių šunų ir kačių, bet ir naminių karvelių, varninių paukščių, kurių skaičiaus reguliavimo ar globos klausimą taip pat būtina išspręsti.

Kad lapės retkarčiais pauogauja: pasibrauko bruknių, mėlynių ar pasirankioja žemuogių ir aviečių, girdėti teko. Gal prieš dvidešimt penkerius metus tykodamas šernų Dzūkijoje, mačiau, kaip didžiulis lapinas skaisčią mėnesienos naktį išsijuosęs braukė jau prinokusias avižas. Braukė ir kramtė savo retais dantimis, pritaikytais tik mėsai. Tad neaišku, kiek ten tų avižų jam pavykdavo sukramtyti. O kad lapės mėgsta kukurūzus, įsitikinau tik šį rudenį. Iš giminaičio gaunu keletą kukurūzų burbuolių sėklai ir jau kelinti metai prie sodybos ir laukuose nedidelį žemės lopinėlį jais apsėju. Kukurūzai kanadietiški, žemaūgiai, subrandinantys mūsų klimato sąlygomis grūdus. Tinka ir į mišrainę įdėti, ir paduoti burbuolę triušiui ar ožkai pagraužti.

Po rujos, ieškodami vietos praleisti žiemą, kartais net dešimtis kilometrų nukeliauja tauriųjų elnių patinai. Pamėgtose giriose jie susiburia į "vyriškas kompanijas", kad sulaukę rujos pradžios vėl sugrįžtų kiekvienas į savo "vestuvių" vietą. Po plačias apylinkes bastosi ir šernai. Tai jie pajunta, kur gausiai užderėjo ąžuolai, kur ūkininkai pasėjo didesnius kviečių ir mišinių plotus. Tai paprasčiausiai vyksta žvėrių individų pasikeitimas tarp mikropopuliacijų. Ar niekas netrukdo laisvam gyvūnų judėjimui žmogaus, save laikančio gamtos valdovu, įsavintose teritorijose? Paukščiai turi sparnus, jiems atrodo, lengviausia įveikti net didelius atstumus. Tačiau ir jų kelionių trasose tyko daugybė pavojų: kilometrų kilometrus per laukus besidriekiantys elektros linijų laidai, savo maršrutais skrendantys lėktuvai. Vakaruose elektros oro linijos keičiamos požeminiais kabeliais, mūsų šalyje - taip pat, tačiau paukščiai dar ilgai kentės nuo ore ištemptų vielų raizgalyno.