Kristina Bjerknes “Salemo panika”

Amerikiečiai savo istorijoje turi juodų periodų, kurių nelabai nori prisiminti. Vienas iš jų – Salemo raganų medžioklė.

XVIIa. kolonijinėje Amerikoje įsigalėjo vergovė, kuri tęsėsi daugiau nei du šimtmečius. Naujojoje žemėje buvo išžudyti milijonai vietinių gyventojų – indėnų. Čia netgi buvo kariamos raganos ir raganiai. Viduramžiais Europoje ant laužo sudeginta dešimtys tūkstančių raganų, dauguma jų – moterys. Tačiau XVIIa. pabaigoje raganų medžioklė jau buvo nurimusi, kol. . .

1692m. pavasarį mažame Salemo miestelyje Masačiusetso kolonijoje devynmetė Betty Parris ir jos vienuolikmetė pusseserė Abigail Williams pradėjo labai keistai elgtis. Mergaitės šūkavo nešvankius žodžius, voliojosi ant žemės, lindo po stalu, karščiavo, ir skundėsi kūno skausmais, odos niežėjimu. Betty tėvas Samuelis Parrisas buvo puritonų pastorius. Kai į šį keistą chorą įsijunge dar kelios mergaitės, tarp jų ir turtingiausio miestelio gyventojo Putnamo duktė, buvo iškviesti gydytojai.

Apie 1690m. išleista populiari Bostono pastoriaus knyga apie raganavimą aprašė panašius reiškinius. Kai gydytojai ir tėvai nusprendė, kad mergaitės yra velnio apsėstos, jie ėmė jas tardyti, kas jas taip užkalbėjęs. Šios išlemeno trijų moteriškių vardus, tai buvo: miestelio elgeta Sarah Good, pastoriaus vergė Tituba ir senyva moteriškė Sarah Osborne.

Vergė Tutuba buvo apkaltinta, nes ji buvo ne krikščionė, o indėnė, kurią Barbadoso salose nusipirko pastorius Parrisas. Kadangi Tituba pasakojo mergaitems istorijas apie indėniškas tradicijas ir tikėjimą, mokė jas spėti ateitį ir burtų pagalba pamatyti savo svajonių vyrą, ji automatiškai buvo palaikyta ragana. Puritonų bendruomenė buvo be galo religinga ir bet kokį nukrypimą nuo religinės normos laikė velnio ženklu.

1692m. kovo 1-ąją miestelio teismas pripažino šias tris moteris raganomis ir pasodino jas į kalėjimą. Teisme jaunos kaltintojos tikino mačiusios raganas skraidant po miestelį, negana to, raganų šmėklos jas užpuolusios ir kankinusios. Netrukus sekė nauji kaltinimai: raganavimu įtartos dar penkios moterys, keturmetė Saros Good duktė ir vienas vyras.

Kovo gale kalėjime sėdėjo jau apie 80 žmonių. Miestelio gubernatorius nusprende išklausyti kiekvienos raganos bylą ir nuspręsti jų lemtį. Visą vasarą Salemo teismas įtemptai dirbo. Moterys buvo pripažintos kaltomis dėl raganavimo ir nuteistos mirčiai. Tik tos, kurios prisipažino kaltomis bei atskleidė kitų “raganų” vardus, buvo išteisintos. Poros teisiamųjų pasigailėta, mat jos buvo nėščios. Jas nutarta pakarti po gimdymo.

Per vasarą miestelyje į kartuves pakliuvo trylika moterų ir šeši vyrai. Aštuoniasdešimtmetis vyras, kuris atsisakė prisipažinti kaltu dėl raganavimo ir ištarti kitų “raganų” vardus, po penkių mėnesių, praleistų kalėjime, buvo užslėgtas akmenimis, tris dienas ant jo kūno dedant sunkius riedulius.

Keletas žmonių, išgirdę, kad gali būti apkaltinti raganavimu, susikrovė būtiniausius daiktus ir pabėgo iš miestelio. Per vasarą dėl šios siaubingos paranojos liko apleistas ne vienas ūkis, gyvuliai. Apie 200 žmonių buvo apkaltinti raganimu ir areštuoti. Daugiausiai tai buvo moterys, kurių miestelio gyventojai nemėgo: jos keistai rengėsi arba nelankė vietinės bažnyčios, į kai kurių žemę, namus pretendavo kaimynai. Nuteistųjų žemė ir namai buvo konfiskuojami miestelio valdybos.

Apkaltintąją pristatydavo teismui, kur miestelio gyventojai vienas po kito liudydavo, kad ji yra ragana. Vienas kaltintojas teigė matęs raganos vaiduoklį, kuris vogė vištidėje kiaušinius, o vėliau pasivertė katinu. Kitas tikino, kad naktį jam miegant pasirodžiusi ragana ir žiauriai jį kankinusi. Nepaaiškinama negalia besiskundžiančios mergaitės tikino, esą raganos jas žnaibė.

Kiti įtikinėjo, kad po raganavimu įtariamo žmogaus apsilankymo sugedo maistas ar krito gyvuliai. Viena moteris buvo laikoma ragana, nes mėgo ryškių spalvų aprėdus, kai tuo tarpu puritonės moterys rengėsi tik juodomis sukniomis. Tariamos raganos netgi buvo išrengiamos nuogai ir teismo apžiūrimos, ar ant jų kūno nėra raganos žymių.

Jei kuris nors nemėgo savo kaimyno, užteko tą žmogų apkaltinti raganavimu. Tiems, kurie į isteriją dėl raganų žiūrėjo skeptiškai, irgi grėsė toks pat likimas. Jeigu netiki raganomis, matyt, pats esi šėtonas ar ragana. Johnas Proctoras, smuklės darbininkas, atvirai pasisakė prieš raganų medžioklę. Tačiau ir vėl atsirado kaltintojų, kurie prisiekė teismui matę Johno vaiduoklį. Nors žmogus prisiekinėjo esąs nekaltas, jis buvo nuteistas ir pakartas.

Salemo raganų medžioklė buvo trumpa, bet intensyvi. Ji tęsėsi iki 1692m. rudens, kai keli teisėjai, pasibaisėję teismo procesu, atsistatydino. Netgi paties gubernatoriaus Phipso žmona pakliuvo į raganų sąrašą. Gubernatorius priėmė įstatymą, draudžiantį kaip teisminį įrodymą naudoti vaiduoklių vizijas. Lapkričio mėnesį uždrausta areštuoti žmones dėl raganavimo, o vis dar sėdėjusieji kalėjime buvo paleisti. Po kelerių metų buvo išmokėta nedidelė kompensacija visų nukentėjusiųjų šeimoms. Viena iš mergaičių kaltintojų viešai atsiprašė miestelio visuomenės, teigdama, kad šėtonas paliepęs apkaltinti niekuo dėtus žmones…

Mokslininkai iki šiol neranda paaiškinimo, kas priverte Salemo miestelio gyventojus taip keistai elgtis. Vieni tikina, kad šie žmonės gyveno netoli nuo indėnų genčių ir nuolat su jais kovojo. Kadangi daugelis apkaltintųjų tariamai turėjo ryšių su indėnais, jie buvo negailestingai naikinami.

Kiti istorikai teigia, kad kliedinčios mergaitės apsinuodijo nuodingais grybeliais, augančiais ant grūdų. Grybeliai sukelia kūno niežulius, haliucinacijas, kliedesius. Dar kiti teigia, kad jaunosios kaltintojos buvo įtakotos tėvų ir priverstos skųsti visus jų įtakingiems tėvams nepatinkančius žmones. Daugelis apkaltintųjų buvo turtingos našlės, kurių turtas atrodė gundantis kąsnelis.

Salemo raganų medžioklė – baisus priminimas, kaip lengvai žmones gali apnikti visuotinė panika. Raganų medžioklei vėliau buvo prilygintas žydų žudymas nacių Vokietijoje, komunistų persekiojimas Amerikoje 1950-ais metai ir netgi po rugsėjo 11-osios įvykių Ameriką sukausčiusi musulmonų ir kitataučių baimė.

Afrikoje raganų medžioklė vis dar tebevyksta. Konge raganomis vadinami našlaičiais likę vaikai, kurių tėvai mirė nuo AIDS. Šie vaikai išmetami į gatvę – tai patogu giminaičiams, nes nereikia rūpintis jų išlaikymu. Vien tik Kinsasoje gatvėmis slampinėja per 30 tūkst. našlaičių, kurie vadinami raganomis.

Visuomenė visad linkusi atsikratyti silpnesnių savo narių ar naikinti tuos, kurie tariamai kelia grėsmę kitiems. Kai ji pripažįsta, kad tokie epitetai, kaip: „ragana“, „komunistas“, „žydas“, „musulmonas“, „kitatautis“, „vergas“, „anarchistas“, „ateistas“ ar dar koks nors kitas, naudingas valstybei kaltinimas yra priimtinas, tampa teisėta ir netgi moralu apkaltinti žmogų tokiu “nusikaltimu”.