Ar laimingi mūsų vaikai?
Šis klausimas vis kirba galvoje nuo pat akimirkos, kai tėvu, motina pasijaučiam. Ir visgi laikas bėga, auga mūs vaikai, o klausimas neatsakytas lieka. Pabūkime nors kartą atviri ir sau teisingi – bauginamės atsakymą suvokt, ne tingim. Kažkur giliai širdy žinojimas miglotas neleidžia pasakyti „taip” tvirtai. Ir auga tik pusiau laimingi mūs mylimi vaikai. Protu suvokiam – davėm viską. Vaikai mūs aprengti, pavalgydinti, žaislų daug turi, pramogų. Ir dėmesio, ir laiko skiriame kiekvienas tiek, kiek pajėgiam. Ne taip jau viskas ir blogai, ir visgi – kodėl slapta kaltė vis primena kone kasdien – toli gražu ne viską padarei? Pažvelkime nors kartą kaltei į akis – ji gero siekia. Tai ar laimingi mūs vaikai? O ar laimingi jų tėvai? Štai čia po metų maratono gali sustot ir atsikvėpti. Daugiau suteikt vaikams ir negali – davei jau viską, ką turi, gal net daugiau, bet visgi… Ar to pakanka, kad žmogus užaugtų visavertis ir laimingas? Ar tai, ką pats gavai patirt vaikystėje, įtvirtino tavy žinojimą gyvenimo prasmės ir savo žmogiškojo tikslo? Jei ne – pabūkime sau atviri – vaikams paduodame tik trupinius to, kas vertinga.