Trys iš keturių valdančiąją koaliciją sudarančių Švedijos partijų pateikė pasiūlymą, kuris, kaip tikimasi, nuo gegužės 1 dienos atvers šalyje kelią gėjų santuokoms, skelbia „The Local“. Pasiūlymui nepritaria tik krikščionys demokratai, kurie priešinasi, kad homoseksualų sąjungos būtų vadinamos šeimomis. Tačiau konservatyvi Nuosaikiųjų partija, Centro partija ir liberalai pritaria lyties atžvilgiu neutraliam įstatymui, kuriame nebebūtų užsimenama, jog santuoka yra sąjunga tarp vyro ir moters. Švedijoje heteroseksualios poros gali tuoktis tiek civilinėje, tiek bažnytinėje ceremonijose, o homoseksualams savo partnerystę leidžiama įtvirtinti tik civiliniu keliu. Tačiau tai gali pasikeisti, jei parlamentas priims reikiamus įstatymus. Tai labai tikėtina, nes trijų valdančiųjų partnerių iniciatyvai pritaria ir opozicinė Socialdemokratų partija. Civilinės sąjungos, kurios gėjų bei lesbiečių poroms suteikė tas pačias teises kaip ir vedusiai porai, Švedijoje galioja nuo 1995 metų. Jei bus priimti nauji įstatymai, tai Švedija, kuri pirmoji pasaulyje leido homoseksualams įsivaikinti vaikus, taps ir pirmąja šalimi, kurioje gėjai bei lesbietės galės tuoktis bažnyčioje. Liuteronų bažnyčia jau nuo 2007 metų teikia religinį palaiminimą gėjų sąjungoms. Bažnyčia anksčiau teigė, kad žodis „šeima“ turėtų apibūdinti tik susituokusias heteroseksualias poras. Be to, pastoriai turės teisę atsisakyti sutuokti homoseksualus. Tokią galimybę labai kritikuoja gėjų teisių aktyvistai.

Kanadietis teisininkas ir visuomenės veikėjas Ezra Levant apkaltino Kandos teismų sistemą dvigubų standartų laikymusi. Pasak R. Levanto, skandalinga tai, kad teisėja, nubaudusi krikščionį pastorių pinigine bauda už tai, kad jis pamoksle apeliavo į Šventojo Rašto tekstą apie sodomijos nuodėmę, 2003 metais atmetė ieškintį prieš roko grupę, kurios tekstuose raginama mušti krikščionis. Savo sprendimą teisėja motyvavo tuo, kad krikščionys nėra ta rizikos grupė, kuri būtų visuomenės skriaudžiama, todėl muzikantų raginimai neturėtų būti traktuojami kaip neapykantos kurstymas, tuo labiau, jog jie esą nesudaro realaus pavojaus. Ezra Levant tokius argumentus pavadino „dūmų uždanga“: „Tai jau ne teisiniai argumentai. Ši moteris paprasčiausiai mano, kad krikščionys turi mažiau pilietinių teisių nei kitos visuomenės grupės. Pasak Levanto, jei nuosekliai taikyti argumentus, kodėl roko muzikantai gali grasinti krikščionims – nes esą tai mažai populiarūs ir neįtakingi muzikantai, kurių dainos nedaro didesnės įtakos, tai nėra pagrindo bausti ir neonacius. Jie taip pat nėra populiarūs, jų idėjos įdomios tik tam tikrai grupei žmonių. Kanadietis pastorius, kuris buvo nubaustas pinigine bauda (dar buvo pareikalauta, jog jis viešai atsiprašytų homoseksualų ir nuo šiol niekada neminėtų jų savo pamoksluose) taip komentavo šią situaciją: „Nemanau, kad turėtų būti baudžiama muzikos parduotuvė, prekiaujanti įžeidžiančiomis dainomis. Aš esu už žodžio laisvę, tik norėčiau, jog ji galiotų ir krikščionims.

Apklausų duomenys aiškiai patvirtino, kad pastaruoju metu lenkų priešiškumas homoseksualistams stipriai padidėjo. Be abejonės, tai gėjų veikėjų kontrproduktyvios kampanijos rezultatas (aš sąmoningai atskiriu sampratas “gėjus” ir “homoseksualistas”, kadangi “gėjiškumas” – tai tam tikras politinis homoseksualizmas, viena iš tradicinių kairuoliškos ideologijos lozungų panaudojimo krypčių). Patys jie nemato šiame kontrproduktyvume nieko blogo, o atvirkščiai, – noriai priskiria šį klausimą prie “lenkiškosios netolerancijos” įrodymų kolekcijos. Bet užtenka tik pagalvoti apie tai, ką nori eiliniam lenkui pasakyti šie visuomenės nuomonę įtakojantys gėjiškumo centrai. Tai visai ne “mes tokie patys žmonės kaip ir jūs. Mūsų kitoniškumas niekam negrąsina, dėl jo mes netampame blogesni už kitus tautiečius, darbo kolegas ar kaimynus”. Jų pranešimas tradicinei lenkų visuomenei veikiau skamba taip: “jūs esate kvaili prasčiokai, tačiau jūs privalėsite susitaikyti su viskuo, ko mes norėsime, nes jus privers Europos Sąjunga”. Gėjų propagandoje neįmanoma nubrėžti ribos tarp to, ką būtų galima pripažinti bandymu užmegzti visuomeninę diskusiją, ir paprastos pornografijos. Susidaro nuomonė, kad tokią gėjiškumo strategiją sukūrė žmonės, įstrigę savoje paleistuvystėje, ir nėra taip svarbu – homo ar heteroseksuali ji bebūtų. Ir nors gėjus kalba tik apie lygias teises, šiai sampratai jis suteikia tokią prasmę, kad diskriminacija pripažįstama susižavėjimo jo paties demonstruojamu elgesiu nebuvimas.