„Šatrijos“ medžioklės pėdsakais sekant (2)
„Kiek Kazimiera Prunskienė jums sumokėjo?“ – paklausė pasipiktinęs, tiesiog pykčiu verdantis moteriškas balsas ir numetė telefono ragelį. „Turbūt viena iš tų megztųjų berečių“, – pagalvojau, nes su Vytauto Landsbergio šalininkais – tas pats, kas ir su televizoriumi ginčytis, – jokios prasmės. Nes nors tu jam sakysi, kad popierius, kurį laikai rankoje, yra baltas, jis vis vien tavęs negirdės ir lyg iš anksto įrašytas ir tik dabar paleistas įrašas, užsispyrusiai kartos: „Juodas, juodas, juodas“. Taip ir čia: nors teismo medžiaga akivaizdžiai rodo šį Kazimieros Prunskienės „pasižadėjimą“ esant falsifikatu, tačiau jei jau Vytautas Landsbergis sako, jog tai – originalas, tai ir Kazimiera Prunskienė – tiesiog „Šatrija“, ir jokia teismo medžiaga bei jokių liudytojų parodymai šiuo klausimu nesudaro jokios esmės. Vienintelis skirtumas dabar tik yra tas: kai anksčiau „Karštas komentaras“ ką nors „prieš konservatorius“ parašydavo, Vytautas Landsbergis rėkdavo, jog tai – „Rusijos specialiųjų tarnybų įtaka“. O dabar dėl straipsnių, „juodinančių“ juos, kalti … tiesiog pinigai. Ir jokios mintys, kad paprasčiausiai galima norėti imti ir išsiaiškinti istorinę tiesą – kas čia buvo padaryta su tuo „Šatrijos“ pasižadėjimu, kur ir kaip, – konservatorių pasąmonės pasiekti jokiu būdu negali – nes šita „televizijos programa“ transliuoja tik būtent taip ir ne kitaip.