Meilė, reiškiama ne žodžiais
“Esu užsispyrusi, turiu valios, nebijau darbo ir daug dirbu, tai man labai padeda siekti savo tikslų”, – šypteli Jolanta. Tačiau tai nereiškia, kad visas jos mintis ir laiką užėmė mokslas. Vieną dieną į duris pasibeldė vaikinas. Jis atnešė laišką Jolantos bendrabučio kambario draugei jos gimimo dienos proga. Tą laišką autobusų stotyje Panevėžyje iš pažiūros labai patikimam, bet visiškai nepažįstamam vaikinui perdavė draugės tėvas. Jis norėjo padaryti dukrai staigmeną. “Tą vakarą mes kartu su juo šventėme gimtadienį. Kaip neatsidėkosi vaikinui už tokią puikią staigmeną? Po to jis pas mus apsilankė dar keletą kartų. Vėliau pradėjo lankyti jau ne mus, o mane. Tai man buvo viena iš daugelio pažinčių, bet ypatinga. Po kelių mėnesių draugystės apsigyvenome kartu”, – prisimena Jolanta. Jai ir dabar sunku atsakyti, kiek laiko reikia, kad žmonės suprastų, esą skirti vienas kitam. “Tai priklauso, kiek giliai tu sieki pažinti tą kitą žmogų, kokie tavo lūkesčiai ir kiek esi atvira tam, kad ir tave pažintų. Visas gyvenimas yra nuolatinis pažinimas”, – įsitikinusi Jolanta. Jos manymu, kai kurios poros nugyvena visą gyvenimą, pasineria į kasdienybės rutiną ir per daug neskiria laiko bandymui suprasti, kuo ir kaip gyvena artimas žmogus. Nesidomi, kokie jo rūpesčiai, kas jį slegia. Pažinimas, anot Jolantos, ateina per nuolatinį komunikacijos procesą.