Į konsultaciją atvyko 45 metų moteris, kuri skundėsi pablogėjusia nuotaika, energijos stoka, sumažėjusiu aktyvumu, varginančiais nerimo priepuoliais. Paskutinį pusmetį Reginos niekas nedomino, ji jautėsi niekam nereikalinga, kalbėjo apie savižudybę, ypač jei vyras su ja išsiskirtų. Įtarinėjo jį neištikimybe. Dažnai kartojosi priepuoliai, kurių metu smarkiai plakė širdis, drebėjo visas kūnas, jautė skausmingus gerklės spazmus, dėl to bijodavo uždusti, dažnai kviesdavo Greitąją medicinos pagalbą. Vidaus organų ligomis nesirgo. Regina papasakojo, kad yra ištekėjusi antrą kartą, vyras už ją jaunesnis beveik 10 metų, ir tai jai kelia baimę, kad ilgainiui vyrui taps nebepatraukli. Pirmasis jos vyras smarkiai gėrė ir baigė gyvenimą savižudybe. Tada Regina susirgo depresija, jautėsi kalta ir dėl vyro girtavimo, ir dėl jo mirties, tačiau depresija greitai praėjo. Antrą kartą ištekėjo iš meilės, stengėsi aukotis vyrui, kad tik jis nejaustų nepasitenkinimo santuoka, tačiau dabar visai nebematanti vilties ją išgelbėti. Į konsultaciją atvyko tik vyro iniciatyva, pati manė, kad norėtų nebent psichologo konsultacijos. Reginos vyras papasakojo, kad žmona jau keletą paskutiniųjų metų yra dirgli, nervinga, nesugyvenamo būdo, niekada jo neišklauso, linkusi konfliktuoti, reikalauti, namuose tapo labai valdinga. Negana to, neatlieka net elementarių namų ruošos darbų, nuolat “apsimeta serganti”, taip pat atsisako ir lytinių santykių.

Nors iki šiol depresijos priežastys nėra visai aiškios, tyrimai patvirtina, kad depresiją sukelia specialių cheminių medžiagų neuromediatorių pusiausvyros sutrikimas galvos smegenyse. Nustatyta, kad depresija dažniau prasideda po reikšmingo žmogui stresinio įvykio (skyrybos, darbo netekimas), kaip ir aprašytai pacientei. Depresijos gydymą dažnai komplikuoja tai, kad kartu būna ir kitų psichikos sutrikimų, pvz., asmenybės sutrikimų, priklausomybė nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų ir kt. Buvo akivaizdu, kad ir šiuo atveju vien tik depresiją gydyti nepakaks, nes asmenybės bruožai bei bendravimo problemos liks ir trukdys toliau. Tačiau pacientei neatrodė, kad nepasitenkinimas bei nerimas galėjo būti susijęs su jos vidinėmis problemomis, kad impulsyvus elgesys yra jos charakterio bruožas. Jos nuomone, dėl visko buvo kaltas nedėmesingas, nerūpestingas, neištikimas vyras, nors pati matė, kad šiems savo kaltinimams įrodymų neturi. Pasiūlymą apsvarstyti savo griežtus įsitikinimus atmetė, bandymą pažvelgti į problemą iš kitos pusės įvertino kaip gydytojos siekimą palaikyti vyriškąją pusę ir individualios psichoterapijos atsisakė. Šeimos terapijos idėja ją sudomino, tikėjosi atvesti vyrą, kad terapeutė jam išaiškintų, kaip reikia gyventi, tačiau vyras ateiti atsisakė. Esant nestabiliai pacientės būsenai, priminus, kad kartą ankstesnis gydymas jai padėjo, vėl pasiūlyta gydyti medikamentais.

Ar ilgai reikia gydyti depresiją? Paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai stipriai pakeitė požiūrį į depresijos eigą ir gydymą. Ima vyrauti nuomonė, kad depresija bent jau didesnei daliai pacientų yra lėtinė pasikartojanti liga. Depresiją galima būtų palyginti su kitomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu ar hipertonine liga. Juk per trumpą laiką sureguliavus cukraus kiekį kraujyje ar arterinį kraujospūdį, dar nėra išgydomos pačios ligos. Šiuolaikinis depresijos gydymas skirstomas į 3 fazes: pirmoji – ūminė gydymo fazė, kuri trunka 6-12 savaičių. Šios fazės tikslas – susilpninti depresijos simptomus, o geriausiu atveju – pasiekti, kad jie visiškai išnyktų. Antroji – tai tęstinio gydymo fazė, jos trukmė – 3-9 mėn. Nustatyta, kad ligos atkrytis daug dažniau gali pasireikšti būtent per pirmuosius keturis mėnesius nutraukus gydymą. Todėl suprantama, kaip svarbu gydyti toliau, net ir susilpnėjus depresijos simptomams. Trečioji – tai palaikomojo ir profilaktinio gydymo fazė. Jos trukmė – ne mažiau nei vieneri metai, o kartais ir ilgiau. Kada reikia skirti ilgai trunkantį palaikomąjį gydymą? Ne visiems depresija susirgusiems asmenims būtinas ilgalaikis profilaktinis gydymas. Pirmą kartą susirgus depresija, po to, kai paciento būklė smarkiai pagerėja, gydymą reikėtų tęsti ne mažiau kaip šešis mėn. (kai kurie ekspertai rekomenduoja dar ilgesnį – vienerių metų trukmės laikotarpį).

Dalis žmonių patiria sunkios depresijos epizodus, kai apie prasidėjusią ligą supranta tiek jie patys, tiek aplinkiniai: vargina bloga nuotaika, nerimas, nenoras bendrauti, sumažėjęs darbingumas, mintys, kad neverta gyventi. Tačiau yra ir kitokia depresijos forma, dėl kurios sergantieji pas specialistus dažnai patenka atsitiktinai, nes nelaiko to liga. Tai – distimija. Kas yra distimija? Distimija yra vadinamas ilgą laiką trunkantis nuotaikos pablogėjimas (suaugusiesiems – ne trumpiau nei 2 metus, vaikams – vienerius metus). Anksčiau ši liga buvo vadinama depresine neuroze. Kartais ši depresija yra kaina, kurią moka nenorintys depresijos gydytis žmonės, bandantys “būti stiprūs” ir įveikti ją be vaistų: depresijos epizodas, iš pradžių buvęs sunkus ar vidutinio sunkumo, gali virsti lėtine depresijos forma – distimija. Kitais atvejais ši liga prasideda pamažu, nepastebimai arba pasireiškia po artimųjų netekties ar kitų akivaizdžių stresų, t.y. prasideda kaip gedėjimo reakcija ar adaptacijos sutrikimas. Distimija sergantys žmonės nesiskundžia bloga nuotaika, liūdesiu, tačiau jie kenčia dėl nuolatinio nuovargio, energijos stokos, viskas jiems yra sunku, reikia pastangų atlikti kasdienius darbus. Mažai kas ar net niekas nedžiugina, jie jaučiasi prislėgti. Jų mąstymas pesimistinis, jie linkę matyti neigiamus gyvenimo aspektus tiek praeityje, tiek ateityje. Dažnai būna padidėjęs dirglumas, irzlumas, piktumas (ypač vyrams) arba jaučiamas per didelis kaltės jausmas (dažniau moterims).

Devynis mėnesius būsimoji mama ir tėvelis rengiasi tai svarbiai valandai – kūdikio gimimui. Ir kai laiminga šeimynėlė su naujagimiu ant rankų grįžta iš ligoninės namo, atrodo, kad visi nemalonūs netikėtumai, kuriems taip pat buvo rengtasi, jau nedrums ramybės. Deja, statistika, liudijanti apie pogimdyminius psichikos sutrikimus, teigia ką kita. Motinystės liūdesys. Trijų vaikučių mama ponia Elena tik šypsosi, prisiminusi, kaip ji nerimavo dėl savo pirmagimio Andriaus: “Mane nuolat kankino baimė, kad vaikeliui kas nors atsitiks – užsprings, susirgs plaučių uždegimu ir pan. Sėdėdavau prie jo lovytės ir be jokios aiškios priežasties verkdavau. Šis į mane “įsirangęs” kvailas beviltiškumas labai apkartino pirmąsias motinystės dienas”. Kaip dabar mano ponia Elena, ji nebūtų patyrusi tokios slogios nuotaikos, jeigu būtų žinojusi, kad šiuo laikotarpiu daugelį moterų aplanko panašios mintys ir liūdesys. Juk daug lengviau pakelti bet kurį išbandymą, kai žinai, jog ir kitos moterys patiria panašius jausmus ir kad ši būsena yra laikina. Kaip pastebi gydytojai specialistai, pogimdyminiu laikotarpiu atsiradus melancholijai, moterims būdingas verksmingumas, nemiga, emocijų kaita. Kai kurios ima skųstis apetito stoka arba, priešingai – per dideliu noru užkandžiauti. Nerimas paprastai prasideda pirmą savaitę ir labiausiai sustiprėja 4-5 dieną. Praeina antrą savaitę (iki 10-12 pogimdyminės paros).

Tuo metu, kai vieni žmonės depresiją vadina „madinga“ liga, o kiti mano, kad tai žmogaus silpnumo požymis, specialistai atranda vis daugiau įrodymų, kurie leidžia depresiją priskirti prie lėtinių, visą gyvenimą trunkančių ligų. Tai iš esmės keičia ir požiūrį į gydymą: jis turi būti ilgalaikis, o kai kuriais atvejais – tęstis ir visą gyvenimą. Priešlaikinis gydymo nutraukimas ar vaisto vartojimas nepakankamomis dozėmis skatina užtrukusių, gydymui atsparių depresijos formų atsiradimą. Tai sutrikdo žmogaus šeimyninius santykius, darbinę ir socialinę veiklą bei padidina savižudybės riziką. Planuojant depresijos, kaip lėtinės ligos, gydymą, svarbu parinkti tokį medikamentą, kurį būtų patogu vartoti ilgą laiką, užkertant kelią atkryčiui. Ką gali pacientai gauti jau dabar? Dabartinė farmacijos pramonė daro viską, kad kiekvienas surastų sau “tinkamiausią” vaistą. Daugeliui nuo depresijos kenčiančių žmonių toks vaistas gali būti greitai burnoje tirpstanti mirtazapino tabletė, plačiau žinoma Remeron SolTab pavadinimu. Efektyvumas. Šis vaistas labai efektyvus. Tai garantuoja jo veiklioji medžiaga, kurios dėka jis veikia dvi svarbiausias grandis smegenyse, atsakingas už depresiją.

Sveikatai skirtose televizijos ir radijo laidose, įvairiuose periodiniuose leidiniuose vis dažniau vartojamas terminas “depresija”. Ne mažiau populiarus šis terminas ir buitinėje kalboje, kur depresija dažnai tapatinama su bloga nuotaika. Tačiau depresijos apibrėžimas teigia, kad tai yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis liūdna nuotaika, sumažėjusiu energingumu, aktyvumu ir pasitenkinimu bei padidėjusiu nuovargiu. Nors depresija paauglystėje yra viena iš dažniausių patologijų, visuomenė kreipia dėmesį tik į suaugusiųjų depresiją, o vaikų ir paauglių depresija tebelieka specialistų diskusijų objektu. Kaip pasireiškia paauglių depresija? Depresijos paauglystėje žalingumas pasireiškia ne tik dideliu sergamumu, mirtingumu dėl savižudybių, bet ir įvairiomis psichosocialinėmis problemomis, tokiomis kaip narkotinių medžiagų vartojimas, mokymosi, bendravimo sunkumai, blogas prisitaikymas mokykloje ir namuose, nusižengiantis elgesys. Tai leidžia teigti, kad depresija šiame amžiaus tarpsnyje yra viena iš didžiausių visuomenės sveikatos problemų. Simptomai. Netipinė depresija. Netipinei paauglių depresijai būdinga nemiga nakties pradžioje ar padidėjęs mieguistumas; apetito ir svorio padidėjimas; paūmėjimas vakare; impulsyvi nuotaika. Jei suaugusiesiems būdingesnis užsidarymas savyje, vienatvė, sustingimas, susikoncentravimas ties savais pergyvenimais, tai tarp paauglių depresijos simptomų vyrauja padidėjęs jautrumas ir tarpasmeninių santykių nestabilumas.

Atrodytų, kad pavasaris neša gerą nuotaiką, džiaugsmingą laukimo jausmą, bet, pasirodo, ne visiems. Psichiatrai žino, kad šiuo metų laiku pagausėja pacientų, sergančių depresija. Pavasarinė depresija dažniau sukelia nerimą, sujaudinimą, padidėjusį aktyvumą. Statistika rodo, kad pavasarį padidėja savižudybių skaičius, kuris siejamas su pavasarinės depresijos ypatumais (autoagresija). Sergančiajam depresija gyventi darosi sunku, nes ši liga paveikia nuotaiką, protą, kūną, elgesį, bendravimo sugebėjimus. Svarbu suprasti, kad depresija nėra vienalytė liga. Skirtingiems asmenims ji pasireiškia skirtingai. Net depresiją sukeliančios priežastys gali būti skirtingos – vieniems ji išsivysto dėl sutrikusios hormonų pusiausvyros, kitiems dėl sunkių išgyvenimų, tretiems po persirgtos kitos ligos, o kai kuriems ji pasireiškia tam tikrais metų laikotarpiais (sezoninė depresija). Depresijos simptomai taip pat gali išsivystyti sergant kitomis psichikos ligomis (pvz., sergant adaptacijos sutrikimu, nerimo sutrikimu, įvairiomis priklausomybėmis, demencija, šizofrenija ir kt.). Kiti depresijos simptomai: susilpnėjusi dėmesio koncentracija (skundžiamasi „pablogėjusia atmintimi“); sumažėjęs savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi; kaltės ir savęs nuvertinimo idėjos, nepasitikėjimas savimi, dėl daugelio gyvenimo įvykių sergantysis linkęs prisiimti kaltę; ateitis kelia baimę, nerimą; kyla mintys apie mirtį ar savižudybę; sutrikęs miegas (nemiga ar mieguistumas).

Antidepresantai buvo išrasti XX a. viduryje, ir tai buvo didelis žingsnis pirmyn gydant psichikos ligas. Iki antidepresantų atsiradimo depresija ne tik atimdavo sugebėjimą džiaugtis gyvenimu – nuolatinis liūdesys, dvasios skausmas, nepagrįsti kaltės jausmai visiškai sutrikdydavo miegą, apetitą, sukeldavo nerimą, prikaustydavo žmogų prie lovos. Naujos kartos antidepresantai nuo pat jų pasirodymo (prozakas ir jam chemiškai artimi giminaičiai, selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, kitaip SSRI – seroksatas, zoloftas, fevarinas ir cipramilis) tapo populiariausiais šių laikų antidepresantais. Jie puikiai išsklaido tamsius depresijos debesis, ir daugelis ligonių galėtų prisiekti, jog SSRI labai pagerino jų gyvenimo kokybę. Tačiau, be kitų antidepresantų šalutinių poveikių: pykinimo, nervingumo, nemigos, viduriavimo, burnos džiūvimo, ir rankų drebėjimo, SSRI išgarsėjo kaip sukeliantys lytinių problemų: lytinio susijaudinimo netekimą, orgazmo susilpnėjimą ar net visišką nesugebėjimą jo pasiekti, o vyrams – erekcijos sutrikimus. Remiantis tyrimais, iki 50-80 proc. vartojančiųjų SSRI skundėsi bent vienu iš išvardintų sutrikimų. Depresija ir seksualinė funkcija. Galbūt ne visiems pacientams aktualus lytinis gyvenimas arba jie nesitiki tapti seksualiai aktyvūs, mat vienas iš depresijos simptomų yra susidomėjo lytiniu gyvenimu stoka.

Depresija – nuotaikos sutrikimas, kai be aiškios priežasties dvi ar daugiau savaičių žmogų kankina prislėgta nuotaika, liguisti nevertingumo, kaltės jausmai, miego sutrikimai, sulėtėjęs motorinis aktyvumas ar ažituotas elgesys. Tuomet sumažėja domėjimasis ir pasitenkinimas bet kokia veikla. Kuo pasireiškia depresija? Yra nustatyta, kad iki paauglystės 10-15 proc. vaikų jaučia blogą nuotaiką, tačiau depresija diagnozuojama tik 2 proc., o paauglystėje – 4 proc. vaikų. Pastebėta, kad iki 16 m. berniukai serga dažniau nei mergaitės, tačiau paauglystėje mergaitės serga 3 kartus dažniau negu berniukai. Depresijos sindromo, kaip ir bet kurio kito psichikos sutrikimo, struktūra priklauso nuo vaiko ar jaunuolio asmenybės, siejasi su asmeninio gyvenimo aplinkybėmis: namais, šeima, mokykla, praeitimi, dabartimi. Skirtingo amžiaus vaikams stebima kiek skirtinga ir depresijos išraiška. Kūdikių depresijos ypatumai. Kūdikių depresija susijusi su atskyrimu nuo brangaus asmens ar dažnai keičiantis besirūpinantiems asmenims. Ji gali pasireikšti: apatija, liūdnumu, rezignacija, svorio neaugimu, anoreksija, viduriavimu (be specifinės priežasties), miego sutrikimais, psichikos nesivystimu, regresija. Jei depresinė būsena užsitęsia, kūdikis praranda akių kontaktą, verkia, guli plačiai atmerktomis, bereikšmėmis akimis, nežaidžia rankomis, barškučiais, nerodo smalsumo, susidomėjimo, lėtai reaguoja į stimulus. Stebimi autostimulaicijos, autoagresyvūs veiksmai.