Didžioji dauguma lietuviško meninio filmo ,,Tadas Blinda“ kadrų buvo filmuota Šuminų septynių sodybų kaime
|

Didžioji dauguma lietuviško meninio filmo ,,Tadas Blinda“ kadrų buvo filmuota Šuminų septynių sodybų kaime

Šuminų septynių sodybų kaimas (Tauragnų sen.). Kaimas išsidėstęs Baluošo ežero šiauriniame krante. Užima 6,6 ha plotą. 1971 m. įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Kaimas kupetinis. Susidaręs grupinis sodybų išplanavimas. Visi gyvenamieji namai sugrupuoti prie vingiuojančios gatvelės, arčiau namų sustatyti svirnai, dažnai sugrupuoti po du. Visi kaimo tvartai sugrupuoti po kelis, stovi trijose vietose. Atskirai išdėstyta kluonų eilė, o ežero pakrantėje išrikiuotos pirtys. Kaimas istoriniuose šaltiniuose Pabaluošos vardu pirmą kartą paminėtas 1784 m. Pirmiausia čia apsigyveno girios saugotojas eigulys Antanas Šuminas su šeima. Šuminų šeimų pavarde k. vadinamas nuo XX a. pirmosios pusės. Tada jame gyveno 58 žmonės. Pirmosios žinios apie kaimą sutinkamos 1554 m. Vilniaus tijūnystės Linkmenų vls. inventoriuje. Kaimas priklausė LDK Ažvinčių dvarui.

|

Gelgaudiškio dvaro rūmai apleisti

Buvo įdomu pamatyti aukščiausią Suvalkijos eglę, kuri pripažįstama ir storiausia Lietuvos egle. Jos aukštis – 42,54 m, storis – 103,2 cm. Miškininkai – praktiški žmonės: jie nustatė, kad nupjovus medį būtų galima gauti 16 m3 medienos… Tako teritorijoje įrengti 7 skirtingi lauko baldų komplektai – puikios vietelės pavargusiems pailsėti. Jie vienas už kitą originalesni – štai ant stalo iš kelmo išskobti simboliniai bokšteliai. Pro juos pažvelgus, kitapus Nemuno matosi Panemunės pilis. Paskutinė tako stotelė – didingas Gelgaudiškio dvaras, statytas neoklasicizmo stiliumi, tais laikais, kai kaimas dar vadinosi Gedigaudiškiu ir priklausęs Sapiegoms. Deja, dabar rūmai toli gražu nebeatrodo taip, kaip atrodė čia kuriant garsųjį lietuvių filmą “Tadas Blinda” – langai užmūryti, durys užkaltos, sienos nutrupėję, o kur dar “moralinis” išdidaus pastato skurdas (dvaras ne kartą kentėjo nuo chuliganų ir vagių).

| | |

Viltingas kardinolo V.Kasperio vizitas Maskvoje

Kardinolui V.Kasperiui lankantis Maskvoje, be abejonės, vienu pagrindinių jo pokalbių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu klausimų vėl buvo „Ukrainos unitų“ problema, šį kartą dėl jų siekio įgyti patriarchato statusą. Daugiau kaip penkis milijonus narių turinti Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia tikinčiųjų skaičiumi yra didžiausia iš visų vienybę su Roma turinčių Rytų krikščionių bendruomenių. Kitos, įsiliejusios į Katalikų Bažnyčią, tačiau išlaikiusios savo tradicinę „bizantiškąją“ liturgiją, bendruomenės, – koptai, sirai, chaldėjai, armėnai, maronitai, melchitai, – nors yra mažesnės už ukrainiečius, bet turi patriarchatų statusą. Ukrainos katalikai savo „patriarchališkumo“ nori ir kaip jų dešimtmečių herojiškos egzistencijos pripažinimo pogrindžio sąlygomis, kai sovietinio diktatoriaus Stalino potvarkiu unitai buvo sujungti su Maskvos stačiatikių patriarchatu ir laisvę atgavo tik 1990 metais. Kaip primena JAV katalikų žinių agentūros korespondentė Romoje Sindi Vuden, tais komunistinio persekiojimo metais tuometis Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas Jozefas Slypis, ištremtas į Vakarus, daugelio vyskupų ir tikinčiųjų išeivijoje pritarimu buvo pradėjęs tituluotis patriarchu. Tačiau 1976 metais tuometis popiežius Paulius VI, susitikęs su ukrainiečių katalikų vyskupais, sakė, kad „dar ne laikas“ pripažinti jų patriarchatą.

Trumpa laiko teologija

Pasaulio istorijoje dar niekad taip greitai nelėkė laikas, kaip mūsų dienomis. Dar niekad žmogaus nesupo šitiek laikrodžių: ant rankos, mobiliajame telefone, kompiuteryje, automobilyje, muzikos grotuve, visuose namų kambariuose, visose darbo ir viešose patalpose. Mūsų kasdienybę reguliuoja, netgi diktuoja laikrodžiai, kalendoriai, grafikai. Kiekvienas mūsų žingsnis tvirtai “pririštas” prie laiko. Mūsų komunikaciją neregėtai pagreitino internetas ir mobilieji telefonai. Laikas yra tapęs šiuolaikiniu vergvaldžiu – nepalenkiamu, negailestingu, neišvengiamu. Tad ar tikrai gyvename “chronokratijos” laikais? Ar tikrai viską diktuoja laikas? Ar nėra laikas vienas iš mūsų priešų (žr. Ps 16a)? Ką apie laiką kalba Biblija? Kaip su laiku turi elgtis krikščionis? Laikas turi savo pradžią. Nors ir labai sunku įsivaizduoti, bet prieš mūsų laiką buvo kitas laikas, ir ateis tokia diena, kai egzistuos laikas be laiko mūsų prasme – tai amžinybė su Dievu. Kurdamas pasaulį, Dievas kartu sukūrė ir visas erdvines dimensijas, taigi tarp to ir laiką. Biblija prasideda sakiniu: “Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1,1). Taigi laikas irgi yra sukurtas Dievo, todėl vadinasi Dievo kūriniu. Jis irgi yra “labai gera”, kaip ir visa, ką sukūrė Dievas (Pr 1, 31). Kadangi Dievas pats laiką sukūrė, tai yra viršesnis už jį ir jo neveikiamas. Dievas yra amžinas, kaip daugybėje vietų teigia ir pabrėžia Biblija. Ps 90,2 sakoma: “Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius”. Todėl Dievas laiką “suvokia” irgi visai kitaip, kaip kad teigiama Ps 90,4: “Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba”.

Knygų mugės pėdsakais
|

Knygų mugės pėdsakais

Patinka man tos knygų mugės. Iš rašymo pragyvenanti sociumo dalis, šiaip pagal socialinį statusą neprilygstanti nei verslininkams, nei politikams, kartą per metus atsitiesia – susirenka tarsi į kasmetinį karnavalą švęsti profesinės šventės. “Litexpo” rūmai gaudžia – atrodo, kad ir visa tauta nieko neveikia, tik skaito ir rašo. Rašytojų pasirodo tiek daug, kad visų net neaplėksi. Paskui graužiesi – to nepamačiau, tą pražiopsojau. Man apmaudu, kad kol kroviausi lagaminą kelionei į Sinajų, buvo pristatytos man įdomių rašytojų Herkaus Kunčiaus ir Sigito Parulskio knygos. Kunčius išleido naują romaną “Gaidžių milžinkapis”, Parulskis – eilėraščių knygą “Marmurinis šuo”. Sutinku kitą dieną Antaną A. Jonyną, turėjusį pristatyti Parulskio eilėraščius. Klausiu: kaip knyga? Kur nusipirkti? “Knygos nėra, – sako Jonynas, – kažkas sudegė ar užlūžo. Buvo viena. Paskui Žukas dar atnešė dvidešimt. Rankomis rištų”.

Terminas “sekta” kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas

Terminas “sekta” kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas

Žmonijos civilizacijos istorijoje didelį vaidmenį vaidina veidrodžiai. Veidrodis pasirodo jau labai seniai, veidrodis yra jau Antikoje, veidrodį žino Egipto civilizacija ir dar ankstesnės civilizacijos – ir tai natūralu, nes veidrodis t.y. daiktas, gaminąs atvaizdus. Veidrodis parodo mūsų atspindį – ir tik aukštesnieji gyvūnai bei žmogus stabteli prie veidrodžio; žmogus kiek ilgėliau, nes žmogui būdinga reflektuoti. Tūlam asmeniui būdinga refleksija yra bendražmogiškas dalykas, todėl manau, kad ir akademinė diskusija, pokalbis, kurio vienas iš pagrindinių sandų yra sąmoningas refleksijos naudojimas, neišsiskiria nuo viso bendražmogiškojo konteksto. Įdomu, kad nors žmonija visuose savo vystymosi laikotarpiuose veidrodžius mėgo, bet yra atvaizdų, yra ženklų, kurie atspindi mūsų ir pačios visuomenės mentalitetą ir nuostatas, patyrimus.

Žydai ieško nacių aukso
|

Žydai ieško nacių aukso

Simono Vizentalio centras ir toliau keršija vokiečių naciams už milijonų žydų žūtį. Neseniai jis paskelbė, kad netrukus viešai atskleis nacių aukso, kuris karo metu buvo nuskandintas Alpių kalnuose, Toplico ežere, paslaptis. Penkiasdešimt penkerius metus Toplico ežeras slepia nacių turto paslaptis. Šio ežero apylinkės karo metu buvo laikomos neįveikiama tvirtove, todėl šis vandens telkinys tapo didžiuliu „seifu”, kuriame paskandinta dešimtys tonų aukso ir konteineriai su ypač slaptais dokumentais. Karo metu, dienomis ir naktimis, prie šio ežero atvažiuodavo mašinos pakrautos paskandinimui paruoštais turtais. Tarptautinė ekspedicija, apsiginklavusi šiuolaikine įranga, naudota nuskendusio „Titaniko” laivo tyrimo darbams, baigia pusmetį trukusius paieškos darbus Toplico ežero dugne. Aukso ieškotojai tvirtina, jog jie netrukus iš šio ežero pakels tai, ką karo metu nuskandino esesininkai.

|

Klausimus kelianti konferencija

Pirmąjį konferencijos pranešimą tema „Lietuvių išeivijos apikomunistinių idėjų įtaka Lietuvos disidentams“ skaitė VDU Istorijos katedros narys Kastytis Antanaitis. Jis, pastebėjęs, kad Lietuvos disidentinis judėjimas buvo nevienalytis, išskyrė tris pagrindines Lietuvos disidentų grupes: katalikai disidentai, liberalūs disidentai, būręsi apie „Aušrą“, „Alma Mater“ bei „Perspektyvų“ žurnalo aplinkai priklausę disidentai, propagavę eurokomunizmo idėjas. Pranešėjo nuomone, konceptuali komunizmo kritika egzistavo tik „Perspektyvų“ žurnalo aplinkoje, o Lietuvos Laisvės Lygos nuostatas, K.Antanaitis įvardino tvirtom antikomunistinėm originaliom idėjom, pastebėdamas, kad jos formavosi Lietuvoje, be įtakų iš užsienio. Kitų disidentų nuostatas K.Antanaitis įvardino labiau antisovietinėm nei antikomunistinėm. Nors pranešimo tema suponavo atsakymą, kad Lietuvos disidentai buvo įtakojami lietuvių išeivijos antikomunistinių idėjų, vis dėl to, K.Antanaitis jau pranešimo pradžioje pastebėjo, kad tų įtakų nebuvo ir bandė paaiškinti tokią šokiruojančią padėtį. Pranešėjas minėjo Lietuvos disidentų nepasitikėjimą Vakarais, sąlyginai mažą disidentų skaičių, sunkiai prieinamą antikomunistinę literatūrą, represijų baimę.

| | |

Lietuva vokiečių okupacijos metais

Karas išgelbėjo Lietuvos gyventojus nuo sovietinio teroro. Pogrindyje veikusios ir su Lietuvos aktyvistų frontu ryšius palaikiusios organizacijos bei pavieniai žmonės karo pradžioje pradėjo kovą prieš Raudonąją armiją. Prasidėjo antikomunistinis sukilimas. Jo tikslas – keršyti komunistams ir atkurti nepriklausomybę. Partizanai su baltais raiščiais ant kairės rankos saugojo tiltus ir kitus svarbius objektus, apšaudė ir kitaip trukdė besitraukiantiems raudonarmiečiams, suiminėjo pareigūnus, talkino puolantiems vokiečiams. Vilniuje jiems pavyko išvaduoti vagonuose uždarytus tremtinius. Didžiausią mastą sukilimas įgavo Kaune. Sukilėliai užėmė radijo ir telefono stotis, sutrikdė Raudonosios armijos ryšius, puolė tiltus saugojančius dalinius, kovėsi su raudonarmiečiais. Birželio 23 – iosios vakare mieste šeimininkavo parttizanai. Vokiečiai į Kauną įžengė tik birželio 25 dieną. Sukilime Lietuvoje dalyvavo apie 10 tūkst. vyrų. Kovoje žuvo apie 600 sukilėlių.

|

Emigrantus iš buvusios Sovietų Sąjungos vilioja Izraelis

Kai tik atsirado galimybė išvykti į kitas šalis, atsirado norinčiųjų ieškoti laimės svetur. Emigracija nėra naujas reiškinys. Kai kurie mokslininkai po Antrojo pasaulinio karo vykstančią emigraciją prilygina ledkalnio viršūnei. Keičiasi ir patys emigrantai. Pavyzdžiui, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Rusiją paliko daugelis menininkų ir dvarininkų, kurių beveik visi įsikurdavo Paryžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai vyko į Vokietiją, iš kur vėliau mėgino pasiekti Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau pastarąjį dešimtmetį vis daugiau rusų bei kitų buvusių sovietinių respublikų piliečių renkasi Izraelį. Po 1989-ųjų į Izraelį atvyko beveik 900 tūkst. buvusios Sovietų Sąjungos piliečių. Daugiau nei ketvirtadalis jų nėra žydai. Taigi į Izraelį atvyksta vis daugiau rusakalbių asmenų, kurie nėra žydai pagal tautybę. Religinės organizacijos skelbia pavojų. Siūloma keisti repatriacijos įstatymą, kuris esą gerokai atsilieka nuo dabartinės gyvenimo situacijos. Baiminamasi, kad atvykėliai padarys žalos Izraeliui perteikdami savo papročius ir tradicijas. Į Izraelį atvyksta ir asmenų, kurie priešiškai nusiteikę prieš Izraelio valstybę. Tačiau visiškai uždrausti repatriaciją reikštų suteikti galimybę žydams ortodoksams Izraelyje sukurti griežtai religinę valstybę.