Yra NewYork 1958 metais konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimų ir vykdymo. Lietuvos Respublika yra šios konvencijos dalyvė ir todėl arbitražinio teismo sprendimas priimtas bet kurioje valstybėje, Niujorko konvens. dalyvė yra Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas. Ta, šalis t. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikti patvirtinimą, o sprendimo originalą ir nuorašą t. p. autentišką. Jei parašytas kt. kalba, tai ir patvirtintą vertimą. Pripažinti užsienio arbitražo sprendimai Lietuvoje vykdomi pagal CK proceso nustatytą tvarką.

LR yra CK, kuris nustato civilinių bylų proceso tvarką visuose LR teismuose. Civilinio proceso įstatymas nustato tvarką, kuri nagrinėjamos bylos dėl ginčų kylančių iš civilinių, bankroto, šeimos ir t.t. santykių. Bendriesiems teismams yra žinybiniai ginčai, kylantys iš civilinių, darbo ar panašių santykių. Teisingumas. Jei nustatoma, kad bankroto byla žinybinga teismams, tai reikia dar žinoti į kurį teismą kreiptis. Teismingumas – tai bylų paskirstymas konkretiems teismams. Visos bylos, kurios gynybingos teismams yra nagrinėjamos apylinkių teismų. Bet yra išimčių: pirmiausia apygardos teismai, kaip pirmos instancijos teismai, nagrinėja bylas: 1) kurių ieškinio kaina didesnė už 100 000 Lt. 2) jei 1 šalis yra užsienio valstybė 3) dėl įmonės bankroto.

Ženklo vartojimu laikoma prekės ir paslaugos įpakavimo žymėjimas, prekių importas, eksportas, žymens vartojimas komercinėje veikloje, reklamoje ir kt. Įregistruotą ženklą gali parduoti pagal sutartį visai ar iš dalies, kartu su veikla ar be jos, ženklas gali būti perduodamas vienai, kelioms ar visoms prekių ir paslaugų klasėms ženklinti. LR netaikomi jokie teritoriniai ribojimai. Bet kurio suinteresuoto asmens reikalavimui prekės ženklas teismo sprendimu g.b. pripažintas neatitinkantis įstatymo reikalavimų ir tokio ženklo registracija pripažįstama negaliojančia. Teismas priėmęs sprendimą ženklo registracija pripažinti negaliojančia, išsiunčia sprendimo nuorašą valstybiniam patento biurui. Jis išregistruojamas ir apie tai paskelbiama biuletenyje.

XXa. technikos ir technologijos revoliucija sukėlė panašaus masto pasikeitimus, kaip ir maždaug prieš dvejus amžius pramoninė revoliucija. Kompiuterių paplitimas ir informacinių technologijų tobulėjimas smarkiai pakeitė ir iki šiol keičia žmonių darbą, laisvalaikį ir net pačią visuomenę. Pirmąją tokių pasikeitimų bangą sukėlė kompiuterių, galinčių efektyviau apdoroti didelį informacijos kiekį sukūrimas. Pirmieji kompiuteriai buvo galingos elektroninės skaičiavimo mašinos, naudojusios specialiai joms sukurtas programas. Pirmųjų kompiuterių eksploatavimas, priežiūra ir patys kompiuteriai buvo ypatingai brangūs. Juos naudojo tik didelės valstybinės organizacijos ir pajėgiausios privačios firmos, todėl teisinė apsauga kompiuterinėms programoms nebuvo ypatingai svarbi ar reikalinga.

Civilinių teisinių santykių objektų sistemoje kompiuterinės programos priskirtinos kūrybinės veiklos rezultatams. Kūrybinės žmonių veiklos rezultatais gali būti literatūros, meno, mokslo kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai. Tačiau šios nematerialios vertybės teisinių santykių, o kartu ir subjektinių teisių, objektais laikomos tik tada, kai įgyja atitinkamos kūrybos rūšiai būdingą objektyvią formą arba nustatyta tvarka yra oficialiai pripažįstamos kūrybinės veiklos rezultatais. Nekyla abejonių, kad kompiuterinės programos yra nematerialios vertybės, kurios sukuriamos intelektualinės veiklos procese. Tačiau tam, kad būtų galima jas apsaugoti teisinėmis priemonėmis, ar apskritai sureguliuoti visuomeninius santykius, atsirandančius dėl jų sukūrimo ir naudojimo, jos turi būti išreikštos tam tikra objektyvia forma.

Mūsų valstybė, kurdama intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą, turi laikytis tarptautinių sutarčių, kurias ji pasirašė arba prie kurių prisijungė, reikalavimų. 1992 metais Lietuvos Respublika tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos (WIPO) nare. WIPO yra viena iš 16 specializuotų įstaigų, įeinančių į JTO sistemą. Konvencija dėl WIPO įkūrimo buvo pasirašyta 1967 metais Stokholme. WIPO veiklos tikslas – palaikyti ir didinti intelektualinės nuosavybės autoritetą visame pasaulyje, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos pramonės ir kultūros plėtojimui, skatinant kūrybinį aktyvumą ir remiant technologijų perdavimą ir literatūros bei meno kūrinių platinimą.

Pasukę rinkos ekonomikos keliu, mes neišvengiamai turėjome daryti ir darėme daugybę klaidų, nes tai naujas, nežinomas, pilnas pavojingų netikėtumų kelias… Tai beveik amžinos temos, o šiandien, jau daugiau kaip pusantrų metų galiojant Bankroto įstatymui, norėtųsi pakalbėti, kas dar laukia mūsų verslo įmonių, jų darbuotojų: įveikta krizė, sotus gyvenimas, ar ūkio katastrofa- juk tokių nuomonių irgi tenka girdėti. Žinoma, būtų neteisinga tvirtinti, kad gerokai pailgėjusiame Bankroto įstatyme viskas blogai. Anaiptol, tačiau atsirado ir gana pavojingų dalykų, anot ekspertų, – liudijančių, jog įstatymų autoriai ir leidėjai nevisiškai įvertino svarbią ir sudėtingą rinkos ekonomikos bankroto funkciją.

Įmonių bankroto įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. spalio 15 d., pirmosios bankroto bylos iškeltos 1993 m. kovo mėnesį. Ūkio ministerijos duomenimis, iki 1997 m. spalio 1 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas 233 įmonėms ir 13 bankų; bankroto procedūros baigtos ar nutrauktos 28 įmonėse, tarp jų 15 įmonių likviduota. Naujausi Ūkio ministerijos duomenys rodo kiek kitokią situaciją. Iki 1999 m. vasario 23 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas iš viso 359 įmonėms ir 13 bankų. Šiuo metu bankroto procedūros vykdomos 285 įmonėms (iš jų 113 – nuo 1997 spalio 1 d.), bankroto procedūros baigtos – 74 įmonėms.