Garsus parapsichologas Vladimiras Azanovas įspėja, kad žmonės, neteisingai pasirenkantys poilsio formas ir vietą, rizikuoja savo sveikata. Nors pastaruoju metu vis daugiau žmonių savaitgalius praleidžia užmiestyje, anot V.Azanovo, ne visiems gamta – geriausia vieta poilsiui. „Gal ir keistai nuskambės, bet mieste gimę žmonės geriau atsipalaiduoja savo aplinkoje – gatvėse, kavinėse, net „Akropolyje“. Gamtos prieglobsčio jie pradeda ieškoti tik maždaug nuo 40-ties“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovas. Lietuvoje labai populiari atsipalaidavimo forma – alkoholis. Anot V.Azanovo, 100 g degtinės leidžia smegenims pailsėti lygiai taip pat kaip raminamieji vaistai. Moterys linkusios gerti tabletes, o vyrai – alkoholį. „Kartais klientės guodžiasi, kad jų vyras geria. „Jūs irgi geriate“, – atsakau. Moteris išplečia akis. „Juk tabletes geriate – nuo spaudimo, kitų negalavimų. Ar galite jų atsisakyti?“ – klausiu. Pasirodo, kad ne“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakoja pašnekovas. Pasak parapsichologo, norint atsikratyti priklausomybės nuo tablečių ar stikliuko, reikia rasti alternatyvą – sportą, plaukimą, pasivaikščiojimus po parką ar meditacijas. Kad normaliai jaustumės, kasdien su savo mintimis turime pabūti bent porą valandų. Tai per didelė prabanga? Tačiau tuomet teks rasti laiko pagulėti ligoninėje, įspėja pašnekovas. Tai gerai žino japonai. Mat šioje šalyje žmogui susirgus, jis dažnai tiesiog atleidžiamas iš darbo.

Tris kartus esu peržengęs tą ribą, tai yra, patyręs klinikinę mirtį. Tris kartus gydytojai mane atgaivino. Pirmą kartą peržengti ribą buvo iš tikro baisu. Patirti, jog išeini, žinoti, kad išeini ir daugiau negrįši, – tai baisu. Visi lekia tuo tuneliu veidu į priekį, o aš ėjau atbulas. Toks įspūdis, lyg dramblio straublys arba milžiniškas dulkių siurblys tave pastvėrė už nugaros ir kaip skruzdėlę traukia į tą tunelį. Ten tamsu, gale šviesu. Eini tuo tuneliu ir nežinai, kas tai? Tartum nematoma jėga tave išmeta, išspjauna… Milžiniškas rūkas ir šviesa, vaikšto žmonės baltais rūbais, kažkoks vaikas žaidžia kamuoliuku, mergaitė šokinėja per virvutę. Prieina senutė ir klausia: “Ką tu čia veiki?” Atsakau, jog nežinau, kodėl čia esu, o ji man sako: “Tavo valanda dar neišmušė. Tau reikia grįžti atgal”. Klausiu, kas tai? “Tau nereikia žinoti…” Ta pati jėga vėl stveria už nugaros, išmeta atgal, po kurio laiko atgauni sąmonę ir suvoki, jog visas kūnas maudžia ir skauda. Tai baisu. žmogus, išgyvenę klinikinę mirtį ir sugrįžęs atgal, gali pasakyti, jog tai nėra malonu. Antrą kartą jau buvau tam pasirengęs, todėl nebijojau, iš anksto žinojau, jog kažkokia jėga vis tiek sugrąžins mane atgal. Lygiai taip ir trečią kartą. Aš jau pabuvau “tame pasaulyje”, mačiau tuos žmones, kurie man visai nepažįstami, jų niekad anksčiau nesu sutikęs. Tai nebuvo sapnas. Kai astralinis kūnas atitrūksta, fizinis kūnas tampa lavonu.

Leidykla “Tautodailė” išleido Felikso Marcinko knyga “Vladimiras Azanovas aiškiaregystės labirintuose” apie žmogų, krusi lyg rentgenu mato žmogaus vidaus organus, bendrauja su nežemiškomis butybėmis, jaučia subtiliąsias energijas, gali praskleisti ateities šydą. Tas žmogus – tarptautinės klasės parapsichologas, aiškiaregys, žiniuonis Vladimiras Azanovas. Kartu su broliu dvyniu Sergejumi Azanovu abu jie – pirmojo ryškio žvaigždės Lietuvos ekstrasensų, parapsichologų ir magų padangėje. Kaip tampama ekstrasensu, kuo jie gyvena ir ką mąsto? Kaip įsivaizduoja save ir mus supantį pasaulį – tą realųjį ir tą paralelinį, tarsi egzistuojantį šalia mūsų ir kartkartėmis pranešantį apie save? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų atsako F. Marcinko knyga. Ją sudaro dvi tarsi vieną kitą papildančios ir iliustruojančios dalys – sudėtingos V. Azanovo biografijos momentai ir jo atsakymai į šalies žurnalistų klausimus. F. Marcinko knygos pranašumas tas, kad jis pasakoja ne Vladimiro – ekstrasenso, o Vladimiro – žmogaus gyvenimo istoriją. žmogaus, kuris sirgdamas nepagydoma liga, dėl jos tris kartsu patyręs klinikinę mirtį, sugebėjo save išplėšti iš mirties nagų. Tuomet, onkologinėje ligoninėje, “norėjosi verkti, bet ašarų jau nebebuvo. Norėjosi verkti, bet ar kas išgirs vienišo žmogaus šaukimą visatos platybėse? Pirmą kartą gyvenime Vladimirą įspraudė į kampą taip, kad liko tik melstis ir maldauti, patikėti, kad greta mūsų yra kažkas, ko mes nematome, gal net nenujaučiame”,- rašo F. Marcinkas.