Žinomas kino kritikas, fotografas, menotyrininkas, Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos instituto dėstytojas Skirmantas Valiulis praėjusių metų pabaigoje įkūrė pirmąjį ir kolkas vienintelį Lietuvoje Erotikos muziejų. „Tai yra dar vienas būdas mūsų visuomenei seksualiai tobulėti ir ugdyti savo toleranciją“, – sako S. Valiulis. Studentuera.lt jis teigė, jog pagaliau visuomenė nuogą kūną turi priimti kaip meno kūrinį, o ne begėdiškumo išraišką. Kaip jums kilo mintis įkurti EROTIKOS muziejų? Dar vaikystėje ir jaunystėje labai domėjausi įvairiausia literatūra, kinu ir teatru. Tada matyti vaizdai taip greitai iš atminties nedingsta, priešingai – atsiminimai tik dar labiau žadina vaizduotę. Manau pats svarbiausias dalykas yra pagauti tą pirmąjį impulsą, tą reginį, nuo kurio viskas prasidėjo. Seksualinę vaizduotę dažniausiai sužadina patys artimiausi žmonės, su jais susiję įvykiai. Šiais laikais prie jauno žmogaus vaizduotės dirginimo prisideda televizija. Man atmintyje įstrigo garsaus prancūzų filosofo A. Lacano išreikšta mintis: „Kino žiūrėjimas, tai tas pats, kas žiūrėjimas pro rakto skylutę ir matymas, kaip tėvai užsiiminėja meile“. Juk iš tiesų erotinių scenų stebėjimas dirgina visus pojūčius, ypač lytėjimo. Mano žodžius galėtų iliustruoti filmas „Juodoji saulė“.

Televizijos ir kino kritikas, žurnalistas, erotikos muziejaus įkūrėjas Skirmantas Valiulis vairuotojo pažymėjimo neturi, tačiau į vairavimą sako žvelgiąs plačiąja prasme. Vilniaus universiteto dėstytojas, žurnalistikos paslapčių mokantis ir Klaipėdos universiteto studentus, tikina, kad didžiausias menas – vairuoti meilėje ir šeimoje: ,,Aš visą gyvenimą to mokiausi ir dabar tebesimokau”, – teigė S. Valiulis. – Turite ne tik savitą požiūrį į vairavimą, bet ir įdomią patirtį. Gal pasidalintumėte ja? – Vairuoti pradėjau nuo arklio. Išmokti jį suvaldyti – nemenkas darbas. Į atmintį visam gyvenimui įsirėžė įvykis, kai, tėvui išvažiavus, su mama nemokėjome pakinkyti arklio. Su balneliais bei pavalkais iš vietos taip ir nepajudėjome. Tuo baigėsi mano arklininkystė. Kadaise vairavau ir anglišką tėvo dviratį. Du dalykai Smetonos laikais buvo amžini: angliškas dviratis ir angliškas kostiumas. Vairuotojo teisių iki šiol neturiu. Jei vairuočiau, tikriausiai dėl savo silpno regėjimo įvažiuočiau į kitą automobilį.

2002 m. vasario 6 d. stovėdamas ryžių lauke prie Thai-Binho, Vietname, Paulius Normantas žinojo, kad čia 1954 m. pavasarį per prancūzų ir vietnamiečių karą žuvo vienas geriausių pasaulio fotoreporterių Robertas Capa (Endre Friedmannas). Žinojo, kad jis užlipo ant minos ir išlėkė į orą, apsikabinęs fotoaparatą “Contax”. “Nikonas” buvo nutėkštas kelis metrus į šalį. Kas nutiko buteliui konjako ir termosui su šalta arbata – nerašo niekas. Bet P. Normantas žino, kaip mylėjo gyvenimą drąsusis fotografas, per penkiolika metų nuo pilietinio karo Ispanijoje ne kartą žvelgęs mirčiai į akis. Dabar Paulius rašo, kad tame mirties lauke galvojo apie terorizmą ir ilgą kovą su juo. Bet tai dabar, kai Vengrijoje išėjo knyga “Karai ir taika” su jo fotografijomis iš 14 Rytų šalių (įskaitant ir SSSR rytus), kai įvyko fotoparoda, skirta R. Capai atminti, kuri atkeliavo į Vilnių ir Vengrijos ambasadoriaus buvo iškilmingai atidaryta Rotušėje. Prieš ketverius metus P. Normantas skubėjo rasti dar gyvų įvykių pėdsakų. Ir rado – 86 m. senuką vietnamietį, kuris kartu su partizanais užminavo aną lauką prie Thai-Binho. Iš tamsos išnyra veidas ir įbeda į tave akis: kieno tiesa? Atėjūnų ar vietinių? Tas pats klausimas tvyro virš visos parodos apie nesibaigiančius karus kažkur pasaulyje, jis yra ir čia, su tavim.

Kino kritikas Skirmantas Valiulis sako, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji filmai, kuriuose dominavo vienas arba kitas miestas. “Į kino ekranus buvo įkelti didieji pasaulio miestai – Niujorkas, Paryžius”, – sakė S.Valiulis. Pasak kritiko, Berlyną išpopuliarino “Didmiesčio simfonija” (1927 m.), Maskvą – “Žmogus su kino kamera” (1929 m.). “Nuo modernaus kino laikų kūrėjai atkreipė dėmesį į miestus, kurių vardas pasirodė kino teatruose”, – sakė S.Valiulis. Kino kritikas priminė, kad Kaunas itin gražiai buvo pateiktas televizijos seriale “Raudonmedžio rojus” (1981 m.). “Gaila, kad tuo metu jo nebuvo galima parduoti į artimiausią užsienį”, – apgailestavo S.Valiulis. Jis įsitikinęs, kad vaidybinius filmus pasižiūri milijonai žmonių. Tiesa, abejojama, ar per akimirką žiūrovas spėja įsidėmėti miesto vardą.

Spalio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų antrajame aukšte buvo pristatytos dvi parodos – fotomenininko Valentino Pečinino fotografijų paroda “Nostalgija siaurukui” ir dailininko Stasio Kavaliausko darbų paroda ” Statiniai prie siauruko”. Į pristatymą atvyko Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas, patarėjai, kancleris, ministrai, kiti garbūs svečiai. Renginį pradėjo Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė sakydama, kad abu autoriai – Panevėžio krašto žmonės, kuriems rūpėjo siaurojo geležinkelio ateitis ir tai buvo akstinas kurti, įamžinti siauruką. Abi parodas ir autorius pristatė Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė. Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus, apibūdindamas Valentino Pečinino parodą, akcentavo, kad labai svarbu, kai per meną primenama problema, atkreipiamas visuomenės dėmesys, jog siaurojo geležinkelio išlikimo problema egzistuoja. Fotografijos ir kino meno kritikas Skirmantas Valiulis sakė, jog užfiksuoti fotografijose žmonės – tai tarsi viltis, kad siaurasis geležinkelis nebus pamirštas.

Kai iš Kaliningrado pajudėjau į Svetlogorską, į tarptautinį kino festivalį „Baltijos debiutai“, vairuotojas bakstelėjo pirštu į šalikelę: „Paskutiniai vermachto sargybiniai“. Per šiuos vokiečių laikus menančius arti kelio stovinčius medžius kasmet įvyksta daug tragedijų. Kitos žaizdos – apgydytos ar gydomos. Ieškojau Svetlogorske Geringo vilos, bet radau nemažai vokiškų, gerai suremontuotų namukų. Prieš dešimtmetį pastatyta speciali vargonų muzikos salė. 1972 metų gegužę nukritęs ant vaikų darželio karinis lėktuvas buvo baisi tragedija, dabar toje vietoje už gydytojų lėšas pastatyta stačiatikių koplyčia, gražiai prižiūrima ir kasdien lankoma. Ilgame ir plačiame paplūdimyje vasarą knibžda poilsiautojų. Stačiai pakrantei įveikti nutiesti puikūs laiptai, beveik kaip Odesoje, įrengtas liftas, yra net funikulierius. Naujos, dabar jau privačios vilos mieste dygsta kaip grybai. Bet medžiai išsaugomi, oras grynut grynutėliausias. Ko trūksta? Gerų pramogų, prekybos centrų. Kino festivalis irgi prisiglaudė karinės sanatorijos kultūros klube. Salė didelė, bet tvanki. Aparatūra filmams rodyti buvo atvežta iš Maskvos.

Jau antrą kartą Pašvitinio valsčiuje (Pakruojo r. ) lankėsi Kazimiero Kalibato vadovaujama ekspedicija, kurią sudarė įvairių sričių mokslininkai, tiriantys Pašvitinio ir jo apylinkių praeitį. Priėmė į savo gretas ir mane – žurnalistą ir istorija besidomintį, be to, žemietį, gimusį Pašvitinio pašonėje, Gražaičių kaime. Pasišovėme dideliam darbui – „Versmės“ leidžiamai knygai apie Pašvitinio valsčių. Darbas pačiame įkarštyje: vieni jau tesėjo savo pažadus, kiti renka ir kaupia medžiagą, treti vis dar pasiūlo naujų temų ir patys į jas įsikinko. Aš veikiau priklausau prie pastarųjų, nes pasisiūliau rūpintis ir fotografijomis knygai. O šios srities istorija vis dar mažai tyrinėta. Labai nudžiugau sužinojęs, kad jau turime regionų fotografijos istorijos pirmtaką – šiaulietį J. Nekrašių, kuris parašė darbą apie Šiaulių krašto fotografijos istoriją. Bet tai nekliudo gilintis toliau, juolab, kad ir medžiagos, ir paslapčių – daug, be to, reikia fotodokumentuoti ir istoriją apie dabartį. Tai gražiai padarė Zita Buržaitė-Vėžienė, savo knygą „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai…“ iliustruodama ir savo fotografijomis, darytomis Pakruojo rajone.

Penktadienį Vilniaus aerouosto išvykimo salėje buvo iškilmingai paskelbti ketvirtojo tarptautinio aviacinės fotografijos konkurso, kurį organizavo laikraštis „Aviacijos pasaulis“, rezultatai. Į iškilmes susirinko garsūs aviacijos pasaulio žmonės, foto menininkai, šiaip smalsūs skrydžio laukiantys keleiviai. Renginyje, kuri jaukiai ir šiltai vedė aktorius Romas Ramanauskas, dalyvavo ir Biržų aviacijos veteranų sąjungos atstovai. Konkurse dalyvavo 90 autorių, pristačiusių per 100 fotografijų. Be lietuvių darbus atsiuntė Latvijos ir Japonijos foto menininkai. Baigiamajame konkurso etape – aerouoste atidarytoje aviacinės fotografijos parodoje – eksponuojama 70 fotografijų, 58 iš jų – Lietuvos autorių darbai. Daugelyje jų – asmeninė ar draugų patirtis, verčianti sustoti ir pamąstyti, nors trumpam pamiršti kasdienybę, mintimis ir jausmais atsidurti dar nepatirtose erdvėse, kurios, lakūnai žino, dažnai būna nesvetingos. Kino ir foto kritikas Skirmantas Valiulis, vienas iš vertinimo komisijos narių, apžvelgdamas konkursinius darbus sakė, kad aviacinė fotografija žadina mūsų jausmus, verčia svajoti.