Įžymūs žmonės

Kuo buvo vyskupas Valančius žemaičiams, tuo suvalkiečiams – Petras Kriaučiūnas. Didis lietuvis, visą širdį atidavęs jaunimo auklėjimui ir tautinio atgimimo žadinimui Sūduvoje, Petras Kriaučiūnas yra gimęs 1850m. rugsėjo 16 d. Papečkių km. (dabar – Girėnų km.), Kaupiškių valsčiuje (dabar Vištyčio seniūnija), Vilkaviškio apskrityje, religingoje ir apsišvietusioje valstiečio šeimoje. Tėvo įdiegtas tikėjimas, pasireiškiantis įvairiomis pamaldumo formomis, liko per visą gyvenimą stipriausia jo atrama. Vaikystėje Petrukas buvo piemenukas. Mokėsi Vištyčio pradinėje mokykloje, paskui Marijampolės apskrities mokykloje. Tuo metu Marijampolė buvo gerokai aplenkėjusi. Lenkinimo politika buvo vedama sistemingai. Ypač buvo kreipiamas dėmesys į būsimąją inteligentiją, moksleivius, atėjusius iš grynai lietuviškų kaimų. P. Kriaučiūnas nepasidavė lenkų vilionėms. 1866m. Marijampolės apskrities mokykla buvo reorganizuota į gimnaziją su dėstomąja rusų kalba. Buvo įvestos dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos; dėstė mokytojas Ulinskis, ypač pabrėždamas lietuvių kalbos senumą ir mokslinę vertę. Tai teigiamai veikė mokinius. Petras Kriaučiūnas, kaip anksčiau A. Baranauskas, iškėlė lietuvių kalbos tinkamumą reikšti subtiliausias mintis bei jausmus, lietuviškai padeklamuodamas J. Kochanovskio eiles mokslo metų pabaigos akte. Taip šioje gimnazijoje lietuvių kalba viešai suskambėjo pirmą kartą.

Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarininkas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1874 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo. Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis norėjo, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, pats rūpinosi, kad jie jos mokytųsi. Rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą.
Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė.

Kunigas, poetas. Įstojęs į Varnių kunigų seminariją savo gabumais atkreipė vadovybės dėmesį, buvo išsiųstas Petrapilio dvasinėn akademijon, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Trumpai pabuvęs Rokiškio vikaru, buvo paskirtas Kauno gimnazijos kapelionu. Greitai nusistatė prieš rusų valdininkiją, energingai, nors ir nesėkmingai, rūpinosi atgauti katalikams uždarytą domininkonų bažnyčią. Tikras konfliktas kilo, kai nekreipdamas dėmesio, kad naujieji gimnazijos rūmai buvo pašventinti stačiatikių kunigo, pats rytojaus dieną pašventino visus rūmus. Per kratą Mintaujoje pas kunigą Šatinskį radus seną Kl. Kairio laišką, plačiai aprašantį Petrapilio akademijos auklėtinių literatūrinę draugiją, kurioje aktyviai reiškėsi Kl. Kairys, rusų valdžia įžiūrėjo priešvalstybinę veiklą ir Kl. Kairį areštavo. Pustrečio mėnesio išlaikytas Mintaujos kalėjime, nugabentas į Vilnių ir be teismo, vien administraciniu įsakymu, kaip pavojingas valstybei asmuo, ištremtas prie Uralo.

Lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė tėvas Martynas. Vėliau vienerius metus lankė Vištyčio pradinę mokyklą. Lietuviškąją draudž. spaudą tėvo paskatintas savarankiškai pradėjo gabenti eidamas 19-uosius metus (1887). M.Jankus pasiūlė pernešti per sieną ir nusiųsti į Varšuvą 5 tūkst. “Varpo” prospektų. Vėliau spaudą daugiausia gabendavo valtimi per Vištyčio ežerą. Susipažino su to meto Suvalkijos žymesniaisiais knygnešiais – A. Grinevičiumi, M. Akeliu, J. Kancleriu ir kt. Siuntinėjo spaudą į Peterburgą, Jelgavą, Rygą ir kt. miestus. Turėjo nemažai talkininkų (E. Geležiūnienė, A. Šukvietis ir kt.). Ne kartą žandarų gaudytas, persekiotas, buvo pasivadinęs Petru Mikalojumi. 1900 m. pasitraukęs į Prūsiją, apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. 1891 m. jam pavyksta gauti pasą Motiejaus Noveskio pavarde.

1824 m. tapo Palangos dvaro, kuriam priklausė ir Grūšlaukės, Darbėnų dvarai, šeimininku. Jam 1839 m. mirus, Palangos dvaras perėjo jo palikuonims. Mykolo anūkas Juozapas (1835-1891) buvo kariškis, pulkininkas, o jo žmona – Sofija. Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario, Kretingos dvarus, 1882 m. pastatė Palangos tiltą į jūrą. 1891 m. po J. Tiškevičiaus mirties Tiškevičių valdos buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui. Po karo Palangos dvaras nacionalizuotas. Iš viso Tiškevičiai Palangą valdė 116 m.

Baigusi Viekšnių progimnaziją, 1939 m. rudenį įstojau į Telšių gimnazijos penktąją klasę. Gimnazijoje gyvavo literatų kuopa, globojama lietuvių kalbos mokytojo lituanisto V. Kudirkos, vėliau – Kirkilaitės-Maniukienės. Lotynų kalbos mokytojas K. Mockus tada buvo „Žemaičių žemės” redaktorius. Jis mielai šiame laikraštyje spausdindavo gimnazijos literatų kūrybą. Nei Vytauto Mačernio, nei Pauliaus Jurkaus Telšiuose neberadau. Jie jau buvo baigę gimnaziją. Tik garsas sklido apie juos. Tačiau Telšių padangėje dar švietė jauni žiburėliai: talentingas Jurgis Gaižauskas, skaitovės Lidija Kupstaitė, I. Šemetaitė, dainininkės D. Juzumaitė, Laima Banevičiūtė… Muzikos mokytojas D. Andriulis kurdavo muziką gimnazijos poetų eilėms. Kaip lakštingala dainuodavo L. Banevičiūtė. Gimnazijoje surengtuose vakaruose tėvams per koncertus būdavo skaitomi ir pačių gimnazistų sukurti eilėraščiai. Apie tą literatūrinį šaltinį, srovenantį gimnazijoje, be abejo, žinojo Žemaitijos rašytojai Butkų Juzė, P. Gintalas, P. Genys. Jie domėjosi jaunųjų talentų kūryba, telkė jaunimą į Žemaičių rašytojų draugijos sambūrį.

Kunigas, pedagogas, rašytojas, kritikas. Pradžios mokyklą lankė Joniškėlyje. Vėliau Kuldigoje (Latvijoje) įstojo į vokiečių gimnaziją, baigė 4 klases, metus lotyniškai mokėsi Panevėžyje. 1893 įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, mokėsi ir 1898 V 30 buvo įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru Raseiniuose, kur susidraugavo su ten dirbusiu A. Juozapavičiumi. Vikaravo įvairiose parapijose, 1910 III 18 atvyko į Varnius pas A. Juozapavičių pailsėti ir išbuvo čia iki 1914 II 10. Čia gimė ir “Blūdas”, kuris suerzino Žemaičių kunigus, todėl J. Lindė–Dobilas išsikėlė į Ilūkstę, dirbo vikaru ir mokyklų kapelionu. 1915 IX 15 kartu su mokykla išvažiavo į Jekaterinoslavą, Rusijon; dėstė mokyklose tikybą ir rūpinosi tremtiniais. Lietuvon grįžo 1918 VIII 16, porą mėnesių praleido tėviškėje, vėliau nuvyko į Kurmenę filialistu ir išbuvo 5 mėnesius. Nuo 1919 V 2–Skaistakalnės klebonas, bolševikų buvo areštuotas, bet greit paleistas.

Gimė 1881 10 28 Vištyčio miestelyje, Vilkaviškio apskrityje. Tėvas Augustinas buvo pradinių mokyklų mokytojas, Liudas dar vaikas būdamas jau talkininkavo knygnešiams. Baigė Veiverių mokytojų seminariją 1902 m. Būdamas seminarijoje dalyvavo nelegalioje Iietuvių mokinių ratelio veikloje, platino lietuviškas knygas, tuomet uždraustas. Baigęs seminariją turėjo mokytojauti Lenkijoje, nes savam krašte neleido. Ten būdamas rašė lenkų bei rusų spaudoje: Ognivo, Zaria, Ruskaja Škola, Viestnik Znanija ir kt. pasirašydamas BL, Elbė, Tili, Tylus, Busokas, LB, Jaunimo mylėtojas, Nemo ir kt. 1904 m. Liudas (Liudvikas) Butkevičius už dalyvavimą mokytojų sąjungoje ir reikalavimą sutautinti mokyklas, buvo nubaustas 3 mėn. kalėjimo ir atimtos mokytojo teisės. Vėliau jos buvo grąžintos.

Chodkevičiai buvo vieni iš galingiausių, įtakingiausių XV-XVII amžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų. Lietuvių istorinėjė literatūroje dažnai jie vadinami Katkevičiais arba Katkais. Chodkevičiai save kildino iš XIII a. didžiojo kunigaikščio Vytenio Dvariškio, lietuvių bajoro Bareikos. Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad Chodkevičių giminės pradininku buvo XV a. Kijevo bajoras Chodka (Teodoras). XVI a. viduryje Chodkevičiai pasirodė Žemaitijos politinio ir visuomenės gyvenimo arenoje. Jie buvo renkami Žemaičių seniūnais, administravo valstybines valdas, įsigijo dvarų, rūpinosi miestų augimu, švietimu. Pirmasis Žemaičių seniūnu 1545 m. tapo Chodkos provaikaitis Jeronimas Chodkevičius, valdęs seniūniją iki 1561 m. LDK jis užėmė aukštas valstybines pareigas: buvo Trakų, o vėliau – Vilniaus kaštelionu, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio pasiuntiniu pas Romos popiežių Povilą IV, sėkmingai vadovavo 1560 m. LDK kariuomenei Livonijoje. Jeronimui Chodkevičiui Šventosios Romos (t.y. Vokietijos) imperatorius Karolis V 1555 m. suteikė grafo titulą. Veikiamas reformacijos judėjimo, tapo evangeliku liuteronu.