Ženklai virš G. Beresnevičiaus galvos
Jei Lietuvoje galiotų tokia amerikietiška tvarka, kai ne tik dėstytojai studentams, bet ir studentai rašo dėstytojams pažymius, G. Beresnevičius tikrai būtų aplenkęs ne vieną profesorių habilituotą daktarą. Bent man nepavyko sutikti buvusio jo studento, kuris juo nesižavėtų. Tuo keisčiau, kad, asmeniškai pažįstant šį žmogų, jis neatrodė tipiškas akademinio darbo atstovas – nuoseklus, preciziškas, asketiškas. Individualiai bendraujant, jo kalba kartais atrodydavo klampi, suvelta nenuosekli. Apskritai, savyje jis turėjo kažką labai senoviška, mitologiška – tarsi bendrautum su iš amžinybės išnirusiu šiuolaikiniu, moderniu kauku. Kreiva šypsena, ir niekada nesuprasi, ar tai išreiškia jo požiūrį į pasaulį, ar tiesiog taip jis interpretuoja diskutuojamą temą. Visą laiką į kairę pakreipta galva, tarsi sekant jo tykančią kokią nors neatpažintą būtybę. Tuo tad nuostabesnis jo galvojimo, jo mąstymo būdas. Teorinė mintis nenutrūkdavo nei po bokalo alaus, nei po vyno taurės. Savo Laimos ir Laumės koncepcijas jis kaldavo visiems, nepaisydamas, ar pašnekovams tai įdomu, ar ne. Pateikdavo jas gana metaforiškai, ir šia prasme profesorius Alfredas Bumblauskas teisus, sakydamas, kad G. Beresnevičius buvo unikalus tarp mokslininkų. Jis galėjo būti ir griežtas analitikas, ir subtilus subtilaus meno žinovas. Su visomis išvardytomis priežastimis sietinas ir neįtikėtinas Gintaro produktyvumas. Eseistika, proza, mitologijos ir religijotyros vadovėliai vidurinėms ir aukštosioms mokykloms…