Kalėdinė Gintaro Beresnevičiaus pasaka arba lietuviškojo imperializmo metmenys
Prozininkas atsiliepia apie Gintaro Beresnevičiaus studiją „Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys” (Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2003)
Lietuva Europos Sąjungoje – klestinti šalis. Tai jokia naujiena, apie tai čirškauja žvirbliai visose pakampėse Lietuvoje ir toli už jos ribų. Balsuoti, balsuoti, balsuoti. Ir, žinoma, už! (O gal jau balsavome.) Gintaras nebūtų Beresnevičius, jeigu jam mėgintume prikergti eilinio agitatoriaus etaloną. Jis mokslininkas, eseistas, religijotyrininkas, įžvalgus mąstytojas futurologas, todėl į jo kalbas ir raštus dera atidžiai įsiklausyti ir įsiskaityti, o viską susumavus, veikti. Tai nėra labai paprasta ir aišku, nors ankstesnės jo knygos („Ant laiko ašmenų”, 2002; „Vilkų saulutė”, 2003) šluote šluojamos nuo prekystalių. Aš jau nekalbu apie mokslinius veikalus, kurie vos pasirodę jau tapo aukštųjų mokyklų vadovėliais. „Imperijos darymas” – tolesnis naujas žingsnis tik ne į praeitį, o į ateitį. Lietuva – supervalstybė, lietuviškojo imperializmo kūrimas, agresija, kaip išlikimo forma, ir taip toliau. Ir visa tai, kai nuolat dejuojame, kad esame maži, visų skriaudžiami, kai tiek metų balansuojame tarp būti ir nebūti, kai buvome tremiami, okupuojami, aneksuojami, dalinami, perkami ir parduodami. Tai panašu į pasaką, fantaziją, gal ne visai sveiką. Bet ar tikrai? Ar šis mokslo vyras muilina mums akis, smagiai apgaudinėja, norėdamas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų? Tik pažvelkime į statistiką: esame savižudžių gentis, pirmaujame Europoje. Bet Gintaras Beresnevičius tų faktų nė nesirengia paneigti. Jis tik mėgina paaiškinti, kodėl taip yra ir ką derėtų daryti, kad būtų kitaip. Jo visi darbai rodo, kad gali būti kitaip, kad jau yra kitaip, tik mes vis dar iš inercijos nesugebame atsitokėti.
Bet gal pradėkime iš pradžių, nuosekliai. Manau, niekas neprieštaraus, jog mokslininkas yra teisus, siūlydamas didžiuotis, kad atlaikėme visas agresijas bei aneksijas ir išlikome. Ir ne tik išlaikėme kalbą, papročius, tikėjimą, atkūrėme valstybę. Tai kodėl dabar ją turime vėl prarasti? Savanoriškai, entuziastingai puldami į Europos glėbį. Paradoksas, absurdas ar dar kas nors blogiau? Prarys mus ta Europa ar priešingai – padės išsaugoti ir valstybingumą, ir tautiškumą, ir savitumą, ir unikalumą. Būdamas euroskeptikas, gerai suvokiu, kad tokio valstybiškumo, kokį mes įsivaizdavome būdami okupuoti ir kokį turėjome XX amžiaus pirmojoje pusėje, tikrai nebus. Taip mąstant, galima eiti ir toliau: ne mums Europa reikalinga, o mes Europai. Ir Gintaras Beresnevičius naujajame savo veikale tai nedvejodamas teigia. Negana to – įrodo. Remdamasis tyrimais ir dabarties stebėjimais, jis teigia: Europa paseno, Europos valstybės išvėso, europiečiai dėl savo gerovės aptingo ir apsnūdo. Jų saulelė jau vakarop, šios civilizacijos vakaras jau nesunkiai įžvelgiamas. Perprodukcija, idėjinė anemija, vadų ir žygių stoka. Šiandieninės Europos situacijos gretinimas su Romos imperijos griūtimi nėra visai beprasmis. Šią imperiją daug amžių gaivino į ją įsiliedamos barbarų gentys. Dabar, anot autoriaus, tie barbarai esame mes. Įsiliedami į europines struktūras galime (ir privalome) ne tik jas atnaujinti, bet ir perimti atnaujinimo iniciatyvą.
Rašinio apimtis neleidžia detaliau paanalizuoti labai įdomios ir įtikinamos barbarystės teorijos. O rasi ir nereikia, kam bus įdomu, perskaitys visą tekstą, kuris nėra per didelis. Man kur kas svarbesnis ir įdomesnis dalykas, ar esame pajėgūs įgyvendinti autoriaus keliamus uždavinius. Euroderybininkams neturėtume didesnių priekaištų, tuo tarpu kitiems politikams ir apskritai valstybininkams jų nors vežimu vežk. Ypač partiniams. O juk nepartinių politikų šiais laikais apskritai nebūna. Juolab kad apie partijas ir pats autorius atsiliepia nelabai kaip. Kokie vadai stos prie mūsų integruotos valstybės vairo, kas kurs Europos atgaivinimo programas? Autorius nedvejodamas teigia – mes. Tauta, visuomenė, jos organizacijos, tarp jų ir partinės. O finansuos tai, ką sugalvosime, ta išvėsusi Europa. Pinigų yra daugiau, negu reikia, tik mokėkime juos paimti. Bet čia ir susiduriame su ta didžiąja kliūtimi, kai paimti pinigai nuplaukia ne ten, kur dera. Dėl to autorius nesiūlo panikuoti, nes sava mafija taip pat nėra labai blogai. Juk Kenedžių šeimos pirmasis milijonas taip pat buvo vogtas, o visi kiti…
Ne, nesirengiu tvirtinti, kad visa, ką šioje knygelėje Beresnevičius yra parašęs, – nekvestionuojamos tiesos ar baigtinės formulės. Tai tik gairės, pirmieji metmenys. Tam tikrų dvejonių ir net šypseną sukelia autoriaus siūloma pagonybės reanimacija. Tiesą sakant, ne Beresnevičius ir ne Trinkūnas tai išrado. Ir ne lietuviai. Tokie judėjimai žinomi visoje Europoje ir dar toliau. Nepaisant to, jiems pritarti nelabai norisi. Pirmiausia dėl to, kad laiko atsukti atgal niekam dar nepavyko, o to nepadarius, gana problemiška skirti ar rinkti Krivių Krivaičius, atkurti alkavietes ir panašiai. Ne tik nelabai aišku, ką turėtume atkurti, bet ir beveik nieko nežinome, kaip tie alkai ir apskritai pagonybė atrodė. Tad sunku įsivaizduoti, kad būtų įmanoma reanimuoti pagonišką pasaulėjautą ir pasaulėžvalgą. Ką šiandien reikštų žmogui šventieji ąžuolai, vaidilutės, amžinoji ugnis ir visa kita? Juk įmanomi tik geriau ar blogiau pavykę muliažai. Tikrosios funkcijos tie atributai neatliks. Man sunku įsivaizduoti Perkūno šventyklą, kurios aptarnautojai naudojasi kompiuteriais ir internetu. Beje, ne ką lengviau paaiškinti ir autoriaus minimus ir, be abejonės, gerbiamus demonus, slogučius ir kitokius kaukučius. Nebent demoniškų galių suteiktume šiuolaikiniams kompiuteriniams virusams. Be jokių dvejonių, tai Blogio apraiška šiandien. Bet ar tokia ji demoniška? Gal labiau niekingai žmogiška, tegu tas niekingumas ir amžinas, nesunaikinamas. Apie visa tai mąstant kyla dvejonė: ar įmanoma moderni pagonybė? Lygiai taip pat ar įmanoma moderni krikščionybė? Jeigu ji moderni, tai jau ne pagonybė ir ne krikščionybė, o kažkas kita. Neopresbiterijonai, kurie dabar taip pat labai populiarūs Lietuvoje, man tokia pat atgyvena kaip ir neopagonys ar neokomunistai. Taigi pagonybės atgaivinimas, mano galva, tik savotiškai įdomus žaidimas, paįvairinantis gana nuobodžią tikrovę. Ir nieko daugiau. Dvidešimt pirmojo amžiaus žmogaus mąstysenos neįmanoma „atsukti” atgal nei tūkstantį, nei juolab du tūkstančius metų. Kad ir kokios prastos nuomonės būtume apie pažangą, nebeatsisakysime nei automobilių, nei lėktuvų, nekalbant apie kompiuterius, raketas, kosminius laivus ir kitus, dar būsimus atradimus. Tiesa, ir pats autorius nededa labai didelių vilčių nei į dabarties barbarus, nei į pagonis. Jis nesitiki, kad jie apskritai išgelbės Vakarų civilizaciją, o jis tik tvirtina, kad mūsų, kaip vienintelių tikrų barbarų Europoje, įsiliejimas į Sąjungos struktūras prašviesins jos rudenį. Gal net prailgins jį.
Tautiškumo išlaikymo autorius taip pat neabsoliutina. Būdamas futurologas, jis puikiai žino, kad, laikui bėgant, Lietuva gaus imigrantų kvotą. Privalėsime juos integruoti, kaip tai dabar daro švedai, danai ir kiti europiečiai. Teks pastatydinti ir mečečių su minaretais. Tokia mūsų ateitis, ir ne tokia labai tolima. Ir apie civilizacijų sandūrą autorius užsimena, apie jos neišvengiamumą.
Čia gal reiktų aptarti ir dažnai tekste vartojamą terminą „agresija”. Jam suteikiama naujų prasmių, ne visada neigiamų, prie kurių buvome pripratę. Agresija ir agresyvumas, kaip viena išlikimo formų. Valstybės ir tautos, kurios praranda šį sugebėjimą, pasmerktos išnykti. Autorius pateikia ne vieną ir ne du pavyzdžius. Dabar mums labiau priimtini žodžiai „aktyvumas”, „iniciatyva”, bet kai susiduri su tikrai griaunančiomis jėgomis, šie žodžiai tampa neveiksmingi. Pavojų čia, be abejo, esama – mažuosius agresorius nėra labai sunku pažaboti, bet mažųjų tautų kultūrinė agresija turbūt privaloma joms visoms, kitaip jos neišsilaikys. Nesileisdami į detalesnius išvedžiojimus, tik priminsime, kad agresija būdinga mažiau kultūringoms tautoms ir gentims. Ir jei jos pakankamai agresyvios ir didelės, paprastai nugali kur kas kultūringesnes ir didesnes tautas. Taip atsitiko inkams ir kitiems indėnams, tokių pavyzdžių apstu ir Europoje, autorius jų pateikia pakankamai. Šiandieninis mūsų agresyvumas, – o jei labiau patinka, aktyvumas – mums tikrai labai praverstų, nes mes, kaip autorius taikliai nurodo, turime neblogą istorinį „įdirbį” visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Kadaise LDK gynė ir apgynė rytines Europos sienas, leisdama kitiems europiečiams (Vakarų) ramiai tvarkytis savo teritorijose, dabar mes tuo įdirbiu galėtume puikiai pasinaudoti, būti tarpininkai ne tik Ukrainoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, bet ir dar toliau. Kuriant Naująją Europą, nemažą vaidmenį galėtų suvaidinti ir mūsų kariai, kurie puikiai pasirodė tiek Jugoslavijoje, tiek kitose šalyse. Autorius ne tik siūlo įkurti lietuvišką legioną, kuris galėtų labai sustiprinti ir atnaujinti gana anemiškas Europos šalių karines pajėgas. Tai būtų naudinga pirmiausia mums patiems, nes duotume darbo žmonėms, kurie nežino, ko griebtis. Čia mes taip pat turime neblogą įdirbį, siekiantį tolimą praeitį. Mokėtume už tai taip pat ne mes – Europa, bet pas mus išnyktų daugelis depresijų ir kitų slogučių. Taptume patys sau vertesni, reikšmingesni.
Įsismaginę galėtume dar daug ką aptarinėti, siūlyti, diskutuoti, bet visko vis vien neaptarsime. Ir autorius tokio tikslo nesiekė. Jis tekstus pavadino „Lietuviškos ideologijos metmenimis”, kuriuos, be jokios dvejonės, reikėtų diskutuoti, plėtoti, o aptarus paversti konkrečiomis programomis. Ir vyriausybinėmis, ir visuomeninėmis. Ar atsiras pakankamai jėgų, ar būsime pakankamai agresyvūs, kad Europoje netaptume pastumdėliais? Rytuose esame laikomi vakariečiais, tad pasinaudokime šiuo savo įvaizdžiu. Pritardamas šiam autoriaus siūlymui, tikiuosi, kad jis bus išgirstas, dėl to ir čia popierių gadinu.
Derėtų pasakyti dar vieną kitą pastabėlę, kuri atsirado skaitant tekstą. Kartais kildavo apmaudas, kai klupdavo autoriaus mintis, nerasdama ar net neieškodama tikslesnio žodžio ar pasakymo. Kartais plunksna, o gal klavišas nespėdavo paskui mintį, kuri šėlo, išdykavo, šokinėjo, skubėjo. Aš puikiai suprantu tuos autorius, kurie į savo valdas nenori įsileisti svetimo genėtojo, apkarpančio pačius gyvybingiausius ūglius. Bet juk galima pasikviesti talkon išmintingą bičiulį ir patarėją, kuris nevaidintų kalbos policininko ar stiliaus prižiūrėtojo vaidmens. Kita vertus, ir pats autorius privalėtų dar kartą perskaityti jau šiek tiek „primirštą” tekstą, kad būtų išvengta apmaudžių pasikartojimų, miglotų pasakymų. Jau pačioje teksto pradžioje man sukėlė nemažą galvosūkį pasakymas: „Mes esame labai stipriai pabrėžta gentis” (p. 8). Žodis „pabrėžta” reikštų „unikali”, „išskirtinė” gentis, bet tolesnis tekstas byloja, kad tai ne visai tikslu. Gal čia geriau tiktų žodis „įsišaknijusi”, „užgrūdinta” ar dar koks nors kitas, kuris tiksliau apibūdintų tos mūsų genties išskirtinumą. Galėčiau pateikti ir daugiau tokių „miglotumų”, net akivaizdžių liapsusų, bet visiškai neturiu tikslo sukritikuoti, o juolab pamokyti. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad kalbos tikslumas nėra visiškai mažareikšmis dalykas. Jis kenkia ne tik paties kūrinio turiniui, bet ir kliudo kūrinio plėtrai. Dėl kai kurių kalbos netobulumų kartais drovu siūlyti tekstą paskaityti kokiam nors stiliaus gurmanui, kurio nuomonė apie kūrinio esmę būtų įdomi ir pačiam autoriui.
Tai beveik ir viskas, ką knietėjo nedelsiant pasakyti apie perskaitytą tekstą, viliantis, kad šis rašinėlis paskatins kitus čiupti tą tekstą, jį plėtoti, tobulinti, kurti pagal jį naujus tekstus, susijusius su konkrečiais darbais. Manau, kad autorius ne tik neliks nuošalėje, bet ir aktyviai dalyvaus, patardamas, o reikalui esant ir nurodydamas kryptį bei naują aspektą.
