Lietuva

Lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė tėvas Martynas. Vėliau vienerius metus lankė Vištyčio pradinę mokyklą. Lietuviškąją draudž. spaudą tėvo paskatintas savarankiškai pradėjo gabenti eidamas 19-uosius metus (1887). M.Jankus pasiūlė pernešti per sieną ir nusiųsti į Varšuvą 5 tūkst. “Varpo” prospektų. Vėliau spaudą daugiausia gabendavo valtimi per Vištyčio ežerą. Susipažino su to meto Suvalkijos žymesniaisiais knygnešiais – A. Grinevičiumi, M. Akeliu, J. Kancleriu ir kt. Siuntinėjo spaudą į Peterburgą, Jelgavą, Rygą ir kt. miestus. Turėjo nemažai talkininkų (E. Geležiūnienė, A. Šukvietis ir kt.). Ne kartą žandarų gaudytas, persekiotas, buvo pasivadinęs Petru Mikalojumi. 1900 m. pasitraukęs į Prūsiją, apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. 1891 m. jam pavyksta gauti pasą Motiejaus Noveskio pavarde.

1824 m. tapo Palangos dvaro, kuriam priklausė ir Grūšlaukės, Darbėnų dvarai, šeimininku. Jam 1839 m. mirus, Palangos dvaras perėjo jo palikuonims. Mykolo anūkas Juozapas (1835-1891) buvo kariškis, pulkininkas, o jo žmona – Sofija. Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario, Kretingos dvarus, 1882 m. pastatė Palangos tiltą į jūrą. 1891 m. po J. Tiškevičiaus mirties Tiškevičių valdos buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui. Po karo Palangos dvaras nacionalizuotas. Iš viso Tiškevičiai Palangą valdė 116 m.

Baigusi Viekšnių progimnaziją, 1939 m. rudenį įstojau į Telšių gimnazijos penktąją klasę. Gimnazijoje gyvavo literatų kuopa, globojama lietuvių kalbos mokytojo lituanisto V. Kudirkos, vėliau – Kirkilaitės-Maniukienės. Lotynų kalbos mokytojas K. Mockus tada buvo „Žemaičių žemės” redaktorius. Jis mielai šiame laikraštyje spausdindavo gimnazijos literatų kūrybą. Nei Vytauto Mačernio, nei Pauliaus Jurkaus Telšiuose neberadau. Jie jau buvo baigę gimnaziją. Tik garsas sklido apie juos. Tačiau Telšių padangėje dar švietė jauni žiburėliai: talentingas Jurgis Gaižauskas, skaitovės Lidija Kupstaitė, I. Šemetaitė, dainininkės D. Juzumaitė, Laima Banevičiūtė… Muzikos mokytojas D. Andriulis kurdavo muziką gimnazijos poetų eilėms. Kaip lakštingala dainuodavo L. Banevičiūtė. Gimnazijoje surengtuose vakaruose tėvams per koncertus būdavo skaitomi ir pačių gimnazistų sukurti eilėraščiai. Apie tą literatūrinį šaltinį, srovenantį gimnazijoje, be abejo, žinojo Žemaitijos rašytojai Butkų Juzė, P. Gintalas, P. Genys. Jie domėjosi jaunųjų talentų kūryba, telkė jaunimą į Žemaičių rašytojų draugijos sambūrį.

Kunigas, pedagogas, rašytojas, kritikas. Pradžios mokyklą lankė Joniškėlyje. Vėliau Kuldigoje (Latvijoje) įstojo į vokiečių gimnaziją, baigė 4 klases, metus lotyniškai mokėsi Panevėžyje. 1893 įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, mokėsi ir 1898 V 30 buvo įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru Raseiniuose, kur susidraugavo su ten dirbusiu A. Juozapavičiumi. Vikaravo įvairiose parapijose, 1910 III 18 atvyko į Varnius pas A. Juozapavičių pailsėti ir išbuvo čia iki 1914 II 10. Čia gimė ir “Blūdas”, kuris suerzino Žemaičių kunigus, todėl J. Lindė–Dobilas išsikėlė į Ilūkstę, dirbo vikaru ir mokyklų kapelionu. 1915 IX 15 kartu su mokykla išvažiavo į Jekaterinoslavą, Rusijon; dėstė mokyklose tikybą ir rūpinosi tremtiniais. Lietuvon grįžo 1918 VIII 16, porą mėnesių praleido tėviškėje, vėliau nuvyko į Kurmenę filialistu ir išbuvo 5 mėnesius. Nuo 1919 V 2–Skaistakalnės klebonas, bolševikų buvo areštuotas, bet greit paleistas.

Gimė 1881 10 28 Vištyčio miestelyje, Vilkaviškio apskrityje. Tėvas Augustinas buvo pradinių mokyklų mokytojas, Liudas dar vaikas būdamas jau talkininkavo knygnešiams. Baigė Veiverių mokytojų seminariją 1902 m. Būdamas seminarijoje dalyvavo nelegalioje Iietuvių mokinių ratelio veikloje, platino lietuviškas knygas, tuomet uždraustas. Baigęs seminariją turėjo mokytojauti Lenkijoje, nes savam krašte neleido. Ten būdamas rašė lenkų bei rusų spaudoje: Ognivo, Zaria, Ruskaja Škola, Viestnik Znanija ir kt. pasirašydamas BL, Elbė, Tili, Tylus, Busokas, LB, Jaunimo mylėtojas, Nemo ir kt. 1904 m. Liudas (Liudvikas) Butkevičius už dalyvavimą mokytojų sąjungoje ir reikalavimą sutautinti mokyklas, buvo nubaustas 3 mėn. kalėjimo ir atimtos mokytojo teisės. Vėliau jos buvo grąžintos.

Chodkevičiai buvo vieni iš galingiausių, įtakingiausių XV-XVII amžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų. Lietuvių istorinėjė literatūroje dažnai jie vadinami Katkevičiais arba Katkais. Chodkevičiai save kildino iš XIII a. didžiojo kunigaikščio Vytenio Dvariškio, lietuvių bajoro Bareikos. Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad Chodkevičių giminės pradininku buvo XV a. Kijevo bajoras Chodka (Teodoras). XVI a. viduryje Chodkevičiai pasirodė Žemaitijos politinio ir visuomenės gyvenimo arenoje. Jie buvo renkami Žemaičių seniūnais, administravo valstybines valdas, įsigijo dvarų, rūpinosi miestų augimu, švietimu. Pirmasis Žemaičių seniūnu 1545 m. tapo Chodkos provaikaitis Jeronimas Chodkevičius, valdęs seniūniją iki 1561 m. LDK jis užėmė aukštas valstybines pareigas: buvo Trakų, o vėliau – Vilniaus kaštelionu, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio pasiuntiniu pas Romos popiežių Povilą IV, sėkmingai vadovavo 1560 m. LDK kariuomenei Livonijoje. Jeronimui Chodkevičiui Šventosios Romos (t.y. Vokietijos) imperatorius Karolis V 1555 m. suteikė grafo titulą. Veikiamas reformacijos judėjimo, tapo evangeliku liuteronu.

Jeigu paklausinėtume, retas telšiškis nebūtų girdėjęs apie muzikų Marijošiaus, Dobrovolskio, Andrulio, Jasenausko gyvenimą ir veiklą Telšiuose. Tačiau, manyčiau, kad jiems- mūsų krašto šviesuoliams, dėmesio nebus perdaug. Jie paliko gilų pėdsaką Žemaitijos kultūriniame – muzikiniame gyvenime, todėl remdamasi amžininkų prisiminimais, aprašymais bei kita, muziejuje sukaupta, literatūra norėčiau kiek plačiau juos pristatyti. Muzikinis gyvenimas Telšių mieste suaktyvėja tik XX amžiaus pradžioje, kada, panaikinus ilgus metus trukusį spaudos draudimą, Lietuvos gyventojams grįžta viltis ir tikėjimas atgaivinti senąsias “dainų krašto” tradicijas. 1907 metais rugpjūčio mėn. 2 dieną Telšiuose, Plungės gatvėje, įvyko pirmas viešas lietuviškas vakaras, kurio metu ir kyla idėja suorganizuoti lietuvišką chorą. Jau po metų, 1908 rugpjūčio 2 dieną, Telšių gaisrinės patalpose buvo surengtas pirmas lietuviško choro koncertas – spektaklis.

Kunigas pranciškonas, religinis rašytojas, poetas, botanikas. Mokėsi Kretingos mokykloje, studijavo Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje Vilniuje, baigė Varnių kunigų seminariją. Įšventintas kunigu, paskiriamas vikaru į Šiluvą. 1816 įstojo į Kretingos pranciškonų–bernardinų vienuolyną tretininku; paskiriamas pranciškonų mokyklos lotynų kalbos, gamtos mokslų mokytoju ir kapelionu. 1821 atleidžiamas iš mokytojo pareigų ir paskiriamas vienuolyno pamokslininku. Buvo pagarsėjęs pamokslininkas dar būdamas kunigu, todėl buvo visur kviečiamas ir didelių žmonių minių klausomas. Pamokslams ruošėsi rimtai, todėl paliko pilnai paruoštus spaudai kelis pamokslų rinkinius. M.Valančiaus liudijimu, buvo uolus nuodėmklausys, geras dvasios vadas ir švento gyvenimo žmogus. Apie dvasios kilnumą liudija jo palikti dvasinio gyvenimo pasiryžimai, uolus pareigų atlikimas, apaštalavimo dvasia, Dievo ir artimo meilė, darbštumas, sąžiningumas ir tikinčiųjų po jo mirties patiriamos malonės.

Bilevičius (Bilėnas) Pranas gimė 1898 11 11 Vištyčio miestelyje, Vilkaviškio apskrityje. Baigė gimnaziją. 1919 03 05 pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo kovose su bolševikais. 1921 12 18 baigęs Karo mokyklą (IV laida) leitenanto laipsniu paskirtas į 10 pėstininkų pulką. 1923 12 15 perkeltas į 2 pėstininkų pulką. 1925 01 12 suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. 1928 11 28 baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių (VII laida). 1931 03 31 perkeltas į Karo mokyklą. 1931 11 23 suteiktas kapitono, o 1935 12 31 – majoro laipsnis. 1937 06 28 baigęs Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo skyrių (II laida) perkeltas į Kariuomenės štabą. 1938 07 22 suteiktas generalinio štabo pulkininko leitenanto laipsnis. Sovietams okupuojant Lietuvą tarnavo Kariuomenės štabo III skyriuje mobilizacijos dalies karininku.

Gydytojo, aušrininko, visuomenės veikėjo Jono Šliūpo rašytinio palikimo išsaugojimu, archyvo kaupimu rūpinasi jo sūnus Vytautas Jonas Šliūpas. Gimė jis Palangoje 1930 m., o 1945 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus, o nuo 1947 m. gyvena JAV. Bendraudami su Vytautu Jono Šliūp, įgyvendinome seną sumanymą – plačiau papasakoti ŽKD leidinių skaitytojams apie aušrininko Jono Šliūpo ryšius su Žemaitija, geriau nušviesti svarbius jo gyvenimo momentus, gyvenimą Palangoje. Žinome, kad Jūs jau esate sukaupęs didžiulį savo tėvo archyvą, tačiau jis vis dar Amerikoje. Ką pasiūlytumėtė pirmiausia paskaityti tiems, kurie gyvena Lietuvoje, tačiau norėtų kiek galint plačiau susipažinti su Jono Šliūpo gyvenimu ir darbais? Apie mano tėvą Lietuvoje išleista gana nemažai literatūros. Na, o iš to, kas paskelbta užsienyje, pirmiausia rekomenduočiau perskaityti dr. Juozo Jakšto leidinį „Dr. Jonas Šliupas ­ jo raštai ir tautinė veikla” (išleista Čikagoje 1979 m., perspausdinta 1996 m. Šiauliuose). Nemažai šių ledinių jau yra pasiekę ir Lietuvą.