Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A.Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurį buvo nusiuntęs į Romą.

Feliksas Milevičius – vienas didžiausių 20 a. pradžios kultūrinio judėjimo Telšiuose, entuziastų. Jo veikla paliko žymius pėdsakus miesto visuomenės kultūros vystymosi istorijoje. Feliksas Milevičius to meto visuomenėje tapo ryškus ne kokio nors atsitiktinumo ar aplinkybių dėka, bet kaip pilnai susiformavusi, turinti šviesių idealų ir entuziazmo, stipri asmenybė. Amžininkus jis stebino savo vidine harmonija, dora, gerumu, mokėjimu suderinti savyje žmogiškas ir dvasines vertybes. Jis ir tarnautojas, valdininkas, amatininkas ir prekybininkas. Bet jame visų viršiausias – šviesaus idealo tikslas – skleisti kultūrą, uždegti ir kitus išmokyti pamilti knygą, dainą, meną. F. Milevičiui reikia, kad jo gimtojo miesto visuomenė būtų kultūringa ir šviesi. Kultūrinio judėjimo atgaivinimas ir būtų ta priemonė, – manė jis, galinti pabudinti carizmo, o vėliau ir karo metų vokiečių okupacijos prislėgtą, apsnūdusį miestą.

Kunigas, istorikas, religinis rašytojas. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinę akademiją baigė teologijos magistro laipsniu. Nuo 1852 Varnių kunigų seminarijos moralinės teologijos ir homiletikos profesorius Parengė spaudai ir išleido brolio Tado Juzumo katekizmą. Apkaltintas rėmęs 1863 sukilimą, ištremtas prie Uralo. Paliko Bažnyčios istorijos Žemaičiuose ir homiletikos darbų rankraščius, kurie dingo.

Kuo buvo vyskupas Valančius žemaičiams, tuo suvalkiečiams – Petras Kriaučiūnas. Didis lietuvis, visą širdį atidavęs jaunimo auklėjimui ir tautinio atgimimo žadinimui Sūduvoje, Petras Kriaučiūnas yra gimęs 1850m. rugsėjo 16 d. Papečkių km. (dabar – Girėnų km.), Kaupiškių valsčiuje (dabar Vištyčio seniūnija), Vilkaviškio apskrityje, religingoje ir apsišvietusioje valstiečio šeimoje. Tėvo įdiegtas tikėjimas, pasireiškiantis įvairiomis pamaldumo formomis, liko per visą gyvenimą stipriausia jo atrama. Vaikystėje Petrukas buvo piemenukas. Mokėsi Vištyčio pradinėje mokykloje, paskui Marijampolės apskrities mokykloje. Tuo metu Marijampolė buvo gerokai aplenkėjusi. Lenkinimo politika buvo vedama sistemingai. Ypač buvo kreipiamas dėmesys į būsimąją inteligentiją, moksleivius, atėjusius iš grynai lietuviškų kaimų. P. Kriaučiūnas nepasidavė lenkų vilionėms. 1866m. Marijampolės apskrities mokykla buvo reorganizuota į gimnaziją su dėstomąja rusų kalba. Buvo įvestos dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos; dėstė mokytojas Ulinskis, ypač pabrėždamas lietuvių kalbos senumą ir mokslinę vertę. Tai teigiamai veikė mokinius. Petras Kriaučiūnas, kaip anksčiau A. Baranauskas, iškėlė lietuvių kalbos tinkamumą reikšti subtiliausias mintis bei jausmus, lietuviškai padeklamuodamas J. Kochanovskio eiles mokslo metų pabaigos akte. Taip šioje gimnazijoje lietuvių kalba viešai suskambėjo pirmą kartą.

Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarininkas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1874 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo. Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis norėjo, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, pats rūpinosi, kad jie jos mokytųsi. Rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą.
Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė.

Kunigas, poetas. Įstojęs į Varnių kunigų seminariją savo gabumais atkreipė vadovybės dėmesį, buvo išsiųstas Petrapilio dvasinėn akademijon, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Trumpai pabuvęs Rokiškio vikaru, buvo paskirtas Kauno gimnazijos kapelionu. Greitai nusistatė prieš rusų valdininkiją, energingai, nors ir nesėkmingai, rūpinosi atgauti katalikams uždarytą domininkonų bažnyčią. Tikras konfliktas kilo, kai nekreipdamas dėmesio, kad naujieji gimnazijos rūmai buvo pašventinti stačiatikių kunigo, pats rytojaus dieną pašventino visus rūmus. Per kratą Mintaujoje pas kunigą Šatinskį radus seną Kl. Kairio laišką, plačiai aprašantį Petrapilio akademijos auklėtinių literatūrinę draugiją, kurioje aktyviai reiškėsi Kl. Kairys, rusų valdžia įžiūrėjo priešvalstybinę veiklą ir Kl. Kairį areštavo. Pustrečio mėnesio išlaikytas Mintaujos kalėjime, nugabentas į Vilnių ir be teismo, vien administraciniu įsakymu, kaip pavojingas valstybei asmuo, ištremtas prie Uralo.

Lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė tėvas Martynas. Vėliau vienerius metus lankė Vištyčio pradinę mokyklą. Lietuviškąją draudž. spaudą tėvo paskatintas savarankiškai pradėjo gabenti eidamas 19-uosius metus (1887). M.Jankus pasiūlė pernešti per sieną ir nusiųsti į Varšuvą 5 tūkst. “Varpo” prospektų. Vėliau spaudą daugiausia gabendavo valtimi per Vištyčio ežerą. Susipažino su to meto Suvalkijos žymesniaisiais knygnešiais – A. Grinevičiumi, M. Akeliu, J. Kancleriu ir kt. Siuntinėjo spaudą į Peterburgą, Jelgavą, Rygą ir kt. miestus. Turėjo nemažai talkininkų (E. Geležiūnienė, A. Šukvietis ir kt.). Ne kartą žandarų gaudytas, persekiotas, buvo pasivadinęs Petru Mikalojumi. 1900 m. pasitraukęs į Prūsiją, apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. 1891 m. jam pavyksta gauti pasą Motiejaus Noveskio pavarde.

1824 m. tapo Palangos dvaro, kuriam priklausė ir Grūšlaukės, Darbėnų dvarai, šeimininku. Jam 1839 m. mirus, Palangos dvaras perėjo jo palikuonims. Mykolo anūkas Juozapas (1835-1891) buvo kariškis, pulkininkas, o jo žmona – Sofija. Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario, Kretingos dvarus, 1882 m. pastatė Palangos tiltą į jūrą. 1891 m. po J. Tiškevičiaus mirties Tiškevičių valdos buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui. Po karo Palangos dvaras nacionalizuotas. Iš viso Tiškevičiai Palangą valdė 116 m.

Baigusi Viekšnių progimnaziją, 1939 m. rudenį įstojau į Telšių gimnazijos penktąją klasę. Gimnazijoje gyvavo literatų kuopa, globojama lietuvių kalbos mokytojo lituanisto V. Kudirkos, vėliau – Kirkilaitės-Maniukienės. Lotynų kalbos mokytojas K. Mockus tada buvo „Žemaičių žemės” redaktorius. Jis mielai šiame laikraštyje spausdindavo gimnazijos literatų kūrybą. Nei Vytauto Mačernio, nei Pauliaus Jurkaus Telšiuose neberadau. Jie jau buvo baigę gimnaziją. Tik garsas sklido apie juos. Tačiau Telšių padangėje dar švietė jauni žiburėliai: talentingas Jurgis Gaižauskas, skaitovės Lidija Kupstaitė, I. Šemetaitė, dainininkės D. Juzumaitė, Laima Banevičiūtė… Muzikos mokytojas D. Andriulis kurdavo muziką gimnazijos poetų eilėms. Kaip lakštingala dainuodavo L. Banevičiūtė. Gimnazijoje surengtuose vakaruose tėvams per koncertus būdavo skaitomi ir pačių gimnazistų sukurti eilėraščiai. Apie tą literatūrinį šaltinį, srovenantį gimnazijoje, be abejo, žinojo Žemaitijos rašytojai Butkų Juzė, P. Gintalas, P. Genys. Jie domėjosi jaunųjų talentų kūryba, telkė jaunimą į Žemaičių rašytojų draugijos sambūrį.