Meilė, gimdanti neapykantą
| |

Meilė, gimdanti neapykantą

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Vaikas yra toks jautrus ir imlus įspūdžiams, kad reaguoja į menkiausius dirgiklius. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina į jį žiūri, kaip su juo elgiasi ir bendrauja. Vaikystėje padedami pagrindiniai asmenybės savivertės jausmo pamatai: kaip šauksi – taip ir atsilieps. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas ir nepripažinimas. Pirmiausia – apie lepinimą. Perdėtai vaikus globoja tos motinos, kurios nori, kad jų atžalos visada liktų kūdikiai, bejėgiai, reikalingi jų ir nuo jų priklausomi. Jos lepina vaiką iš baimės netekti meilės. Taip būna santuoka nusivylusioms ar partnerį praradusioms moterims, kurioms dabar vaikas atstoja viską. Joms per daug reikia vaiko, reikia jo meilės, ir jos daro viską, už ką jis turi jausti joms dėkingumą. Vaikui augant, jos su siaubu mato, kaip jis darosi vis savarankiškesnis. Jos galvoja: jis tolsta nuo manęs, jam greitai manęs nebereikės. Turbūt šį norą turėti vaiką vien sau, įsivaizduojant jį esant mažą, palaiko gilus motinystės instinktas; be to, nereikia nuvertinti didelės aukos, kurią ilgą laiką motina turi aukoti vaikui. Lepinančios motinos yra nuolat šalia. Vaiko dėmesį ir jausmus jos traukia į save kaip magnetas, jos įsispraudžia tarp vaiko ir pasaulio, bet kokiais būdais bandydamos jį apsaugoti.

Meilė, gimdanti neapykantą II
| |

Meilė, gimdanti neapykantą II

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina su juo elgiasi. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas (hipergloba) ir nepripažinimas. Šį kartą – apie nepripažįstančią motinystę, kuri taip gali padėti pamatus depresiškai asmenybei. Čia turimos galvoje šykščios, mažai motiniškai mylinčios, griežtos moterys. Paprastai jos pačios vaikystėje būna patyrusios per mažai motiniško švelnumo, todėl neturi pavyzdžio ir mažai nutuokia apie vaiko poreikius. “Programiškos” motinos dėl netikrumo ir nepakankamo įsijautimo vaiką žindo ir auklėja pagal sustingusią schemą, neatsižvelgdamos į jo individualius poreikius. Jos per anksti iš vaiko reikalauja prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, kelia jam per didelius reikalavimus. Jeigu kūdikis, nekantriai ir skubiai (ir būtinai nustatytą valandą) pažindytas, iškart paguldomas į lovelę ir jam mama neskiria daugiau dėmesio, jam pamažu formuojasi nuostata, kad iš šio pasaulio nėra ko laukti. Būtent iš to kyla daugelio depresiškų žmonių pagrindinė gyvenimiška jausena – beviltiškumas. Ankstyvo nepripažinimo pasekmės vaikui būna dvejopos. Pirma, jis per anksti išmoksta rezignuoti, todėl tampa suvaržytas visose srityse, kuriose reikia ką nors pasiimti, reikalauti ir būti iniciatyviam.

Neapykantos biologija
| |

Neapykantos biologija

Tyrinėjantys neapykantos nusikaltimus mokslininkai susidomėjo, kas gi vyksta tokių asmenų smegenyse. Britų mokslininkų grupei pavyko tai išsiaiškinti. Pasak Londono University College Neurobiologijos mokslininkų, neapykanta – sudėtingas biologinis reiškinys, kai kuriuos pastūmėjęs tapti herojais, kitus – nusikaltėliais. Taip pat kaip ir meilė. Mokslininkų tyrimai parodė, kad neapykanta ir meilė dalijasi tais pačiais smegenų centrais. Todėl patarlė „nuo meilės iki apykantos tik vienas žingsnis“ gali būti teisinga. Naudodami magnetinį rezonansą mokslininkai stebėjo 17 asmenų smegenų reakciją į nuotraukose rodomus neutralius ir nekenčiamų asmenų veidus. Tokiu būdu pavyko nustatyti smegenų sritis, suaktyvėjančias dėl neapykantos. Tai – kiauto (putamen) ir salos (insula) sritys, suaktyvėjančios taip pat tada, kai mylime.
Įvairūs tyrimai parodė, kad salos sritis stimuliuoja nemalonius pasišlykštėjimo potyrius, o kiautas yra atsakingas už aktyvų atsaką – pulti nekenčiamą asmenį ar laikytis gynybos taktikos. „Faktas, kad meilė ir neapykanta suaktyvina tas pačias smegenų sritis nestebina, nes abu jausmai gali išprovokuoti neracionalius ir agresyvius veiksmus“, – sako tyrimo koordinatorius Semiras Zekis. Tačiau „neapykantos grandinė“ smegenyse naudojasi „savais“ kanalais nei kiti jausmai. Su neapykanta susijusi ir frontalinė smegenų žievė, be kita ko padedanti nuspėti ir „nukenksminti“ kito asmens veiksmus.

Neapykantos šaknys
| |

Neapykantos šaknys

Ankstyvaisiais viduramžiais, pusei Europos pagaliau atsipeikėjus po tautų kraustymosi chaoso, airių pasaulyje dar buvo tvarka. Keltų kultūra buvo pasiekusi aukštą lygį. Airija pirmoji šalis kontinento šiaurėje apkrikštyta dar apie 400 m. – laisva valia! Iš ten siuntė misionierius pas pagonis germanus, iš ten paplito po visą Europą krikščioniškas paprotys atlikti išpažintį į ausį. VIII ir IX šimtmečius airiai vadina savo aukso amžiumi. Tačiau toks nerūpestingas laikas tęsėsi neilgai. Jau apie 800 m. pirmieji normanų laivai prisišvartavo salos rytiniame pakraštyje. Norvegai, o vėliau danai, įkūrę tvirtoves ir miestus (šiandieninė Airijos sostinė Dublinas – vienas iš pirmųjų normanų įkurtų miestų). Per šimtą metų jų viešpatavimo tinklas ištįso į daugelį salos pusių – bet jis buvo retas. Šiems normanams dar nepasisekė tvirtai paimti į rankas kontrolės, ir airių gyvenimas liko beveik nesutrikdytas. XII šimtmetyje atsirito antroji, masiškesnė skandinavų invazijos banga. Šį kartą iš kaimyninės Didžiosios Britanijos salos, iš Anglijos. Ten 1066 m. po mūšio ties Hastingsu į sostą atėjo normanai, traukiantys iš Prancūzijos. 1155 m. popiežius savo bulėje pavedė Anglijos karaliui Henrikui II „žiūrėti tvarkos“ Airijoje. Popiežiui rūpėjo kietai suimti į savo rankas religiniu požiūriu savarankišką airių Bažnyčią. Be to, atiduodamas Airiją Anglijos karaliui, jis norėjo pabrėžti savo paties, kaip aukščiausiojo siuzereno, pretenzijas. 1169–71 m. pagaliau Anglijos normanai įsiveržė į Airiją.

Neapykanta: „Nekenčiu, nes myliu. Myliu tik dėl to, kad nekenčiu
| |

Neapykanta: „Nekenčiu, nes myliu. Myliu tik dėl to, kad nekenčiu

Turiu daug draugų ir draugių, kurių gyvenimai keisti ir nenuspėjami. Juose daug skausmo. Praradimų. Kančios. Ašarų. Vienatvės. Bet ar ne toks mūsų visų gyvenimas? Ar pats svarbiausias dalykas nėra nebijoti atsitiktinumų ir negandų? Stengtis išreikšti savo skausmą, neapykantą, meilę? Praeitą savaitę teko raminti savo draugę Iloną. Dvidešimt penkerių metų mergina. Simpatiška, įdomi, draugiška. Tačiau labai jautri ir emociškai labai pažeidžiama. Dažnai konfliktuojanti su sau artimais draugais, meilužiais, išrinktaisiais. Vis dar rašanti ilgus meilės ir išsiskyrimo laiškus. Šiandien įdedu jos laišką apie neapykantą. Tikiuosi, nepyksite. Tik pamąstysite, ką gali meilė, neapykanta, skausmas, užuojauta ir pats paprasčiausias gyvenimo atsitiktinumas. Tiesa, laiškai rašyti Ilonos draugui, kurį ji pati atstūmė. Perskaitęs Ilonos laišką, buvau iš tiesų sukrėstas. Jaučiau, kokia didelė neapykanta joje kunkuliuoja. Tačiau buvau įsitikinęs, kad ji gerai padarė parašydama šį laišką. Neapykantą būtina išreikšti. Kaip ir meilę. Antraip pačiam žmogui gali pasidaryti neįtikėtinai sunku. Neišsakyti jausmai gali asmenį sugriauti. Tiesiog suplėšyti į gabalus. Liks tik apgailėtinos asmenybės griuvenos. Ilona verkė ant mano peties. Man irgi norėjosi verkti. Pažinojau jos draugą Romą. Normalus santūrus vaikinas. Tik jis niekad nemokėjo išreikšti savo jausmų. Nei Ilonai, nei kitiems. Nemokėjo pasakyti jai, kad myli, kad ilgisi, kad negali be jos gyventi. Ir savo skausmo jis niekados neparodydavo.

Plonytė mėlyna linija tarp meilės ir neapykantos
| |

Plonytė mėlyna linija tarp meilės ir neapykantos

Senas posakis, jog nuo meilės iki neapykantos yra tik vienas žingsnis, jau turi ir mokslinį paaiškinimą, rašo britų dienraštis „The Independent“. Pasirodo, kai žmogus jaučia neapykantą, suaktyvėja tos pačios smegenų sritys, kaip ir tuomet, kai jis išgyvena visiškai priešingą jausmą – romantišką meilę. Tai nustatę mokslininkai atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 17 savanorių. Šiuos žmones siejo tai, jog visi jie jautė didelę neapykantą kažkokiam konkrečiam asmeniui. Dauguma kaip labiausiai nekenčiamus žmones įvardijo buvusius mylimuosius ar konkurentus darbe, o viena moteris nurodė politikos atstovą. Eksperimento metu šiems žmonėms buvo rodoma jų priešų nuotrauka ir tuo pačiu atliekama smegenų tomografija. Analizuodami tomogramas Londono College universiteto profesorius Semiras Zeki ir „Wellcome“ neurobiologijos laboratorijos mokslininkas Johnas Romaya nustatė, jog už neapykantą yra atsakingos tam tikros smegenų sritys – kiauto (putamen) ir salos (insula). Pirmoji sritis yra susijusi su neigiamais jausmais, o antroji sritis reguliuoja reakciją į šiuos, dvasinę pusiausvyrą griaunančius, išgyvenimus. Kaip aiškina profesorius S. Zeki, kiauto sritis suaktyvėja ir tuomet, kai agresija siejasi su meile, pavyzdžiui, atsiradus konkurentui, kuris siekia nuvilioti mylimą žmogų, o salos sritis vienodai stipriai reaguoja tiek į mylimo, tiek į nekenčiamo žmogaus atvaizdą.

Ar mes pasiruošę atpažinti neapykantą?
| |

Ar mes pasiruošę atpažinti neapykantą?

Didelio atgarsio žiniasklaidoje sulaukęs atlikėjos Berneen užpuolimas tapo pamoka, kaip sudėtinga tokiais atvejais teisiškai kvalifikuoti užpuolikų veiksmus bei nukentėjusiųjų patirtą žalą. Pareigūnų ir teisėjų darbą tokiose bylose apsunkina ne tik migloti teisės aktai, bet ir praktikos stoka. Nukentėjusieji nuo šio pobūdžio smurto yra ne kartą pareiškę abejonių dėl egzistuojančios incidentų identifikavvimo ir registravimo policijoje praktikos. Ne vienu atveju policija tik nukentėjusiesiems primygtinai reikalaujant sutiko išklausyti įvykio liudininkų parodymus ir nusikaltimą registravo kaip rasistinį išpuolį. Su tokiu nenoru susidūrė, pavyzdžiui, Audrė Hadgu po to, kai jos vyrą afrikietį sumušė grupė jaunuolių. Tuomet vilnietė nuogąstavo, kad rasizmo apraiškų dažnėjimas Lietuvoje neatsispindi statistikoje todėl, kad daugelis išpuolių prieš kitataučius ar kitos rasės žmones yra neregistruojami. Neseniai nuo užpuolikų nukentėjęs visuomenininkas Domininkas Burba viešai paskelbė įtariantis, kad buvo sekamas, užpultas ir sumuštas dėl savo pažiūrų ir dėl dalyvavimo kovo 11 d. akcijoje prieš ksenofobiją ir neapykantą. Tačiau D.Burbos užpuolimą policija įregistravo kaip vagystę. Vakarų šalių patirtis rodo, kad tik kruopščios ir tikslios policijos ataskaitos leidžia susidaryti patikimą vaizdą apie neapykantos nusikaltimų mastą, dažnumą ir pobūdį tiek vietiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.