10 auksinių mobilaus etiketo įsakymų
| | | |

10 auksinių mobilaus etiketo įsakymų

Pirmosios mobilaus etiketo taisyklės pasirodė 2000 m. kai žurnalistas Danas Briodis (angl. Dan Briody) viename iš savo straipsnių aprašė dešimt mobilaus etiketo įsakymų (angl. The Ten Commandments of Cell Phone Etiquette). Vėliau buvo išleista daug skirtingų mobilaus etiketo taisyklių rinkinių, tačiau Dano Briodžio etiketo taisyklės vis tiek išlieka aktualios ir dažnai cituojamos. Be abejo, šios taisyklės nėra visaapimančiuos (bent jau dėl tos priežasties, kad tobulėjant technologijoms, atsiranda vis nauji erzinantys veiksmai), tačiau jos buvo pirmosios. 10 auksinių mobilaus etiketo įsakymų: Neverskite aplinkinius klausytis Jūsų pokalbio. Jei šalia yra žmonių, kurie girdės jūsų pokalbį (pvz. autobuse, taksi, prie pietų stalo ir t. t.), venkite ilgų pokalbių (ypač asmeninių). Galite trumpais sakiniais atsakinėti, tačiau patariama paprašyti perskambinti arba pasakyti, kad perskambinsite vėliau. Neverskite aplinkinius klausytis jūsų erzinančios telefono skambučio melodijos. Nepamirškite išjungti telefoną renginių metu. Šią taisyklę tiek dažnai pažeidžiama, kad autorius negalėjo jos neįtraukti į sąrašą. Atvykus į renginį, nepamirškite išjungti ar, jei matote, kad išjungtus, patikrinti savo mobilųjį telefoną. Neturėkite su savimi daugiau nei 2 telefonus. Nesinaudokite telefonu vairuodami. Ištraukite ausines iš ausų, jei nekalbate telefonų. Nekalbėkite mobiliuoju telefonu garsiau nei kalbate įprastai. Netapkite savo mobilaus telefono vergu.

Verslo pokalbiai telefonu
| | | |

Verslo pokalbiai telefonu

Nuomonė apie įstaigą dažnai susidaroma iš to, kaip jos darbuotojai kalba telefonu, ypač jei vienintelis ryšys su firma yra telefonas. Sekretorė turi: kalbėti telefonu mandagiai ir kompetentingai; telefonogramas užrašyti aiškiai ir perduoti atitinkamiems firmos darbuotojams; sudaryti sąrašą žmonių, kuriems vadovas turi paskambinti; parengti dokumentus, kurių vadovui gali prireikti skambinant telefonu. Įvairiems pokalbiams telefonu pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą vietą ir laiką. Negalima savo pažįstamų, bendradarbių ir namiškių trukdyti jų darbo metu tik tam, kad paplepėtume. Prieš skambinant visuomet patartina pagalvoti, ar tas skambutis būtinas, ar visais atvejais tinka naudotis telefonu. Įstaigos vidaus taisyklėse turėtų būti nurodyta, kaip darbuotojams atsiliepti į skambučius. Nuo atsiliepiančiojo prasideda pirmoji pažintis su įstaiga, todėl darbuotojui nevalia atsiliepti paprastu „alio“. Suskambėjus telefonui ragelį reikia stengtis pakelti kuo greičiau, bet ne anksčiau kaip po antro skambučio. Keliantis ragelį prisistato pirmas ir pasako tokią tipinę trijų dalių informaciją: pasisveikinimas, savo institucijos pristatymas, savęs pristatymas, pasakant vardą, pavardę, pareigas. Galima pateikti ir trumpesnę informaciją – tik institucijos pavadinimą ir savo pavardę. Kai kurie organizacijų vadovai patys atsiliepia į skambučius.

Privatūs pokalbiai telefonu
| | | |

Privatūs pokalbiai telefonu

Šiandien privatūs pokalbiai telefonu populiarūs ne tik tarp draugų, giminaičių, bet ir tarp kartu dirbančių kolegų, nes daugelis kompanijų griežtai reglamentuoja asmeninius pokalbius darbo metu. Asmeniniams telefono pokalbiams taip pat taikytini protokolo reikalavimai. Bet kuriam asmeniui privačiai galima skambinti tik tuo atveju, jei savo namų telefono numerį yra davęs pats šeimininkas, tai yra jeigu jis nėra gautas iš trečiųjų asmenų. Paskambinę prisistatome pirmieji, nesvarbu, ar atsiliepė mums reikalingas asmuo, ar kas kitas. Atsiliepiant prisistatyti nebūtina, sakoma tiesiog „alio“. Jeigu pokalbio metu telefonas išsijungia, perskambinti turi tas, kas skambino, nes atsiliepęs asmuo gali nežinoti, iš kur skambinta. Rytais į namus galima skambinti nuo 7 val., vakarais – iki 21 val. Jei skambina vėliau, leidimą dera gauti iš anksto. Be abejo, ši taisyklė negalioja ekstremaliais atvejais, tarkim, jei įstaigoje kilo gaisras arba jeigu ji apiplėšta. Nedera skambinti į namus ir tuo metu, kai transliuojama svarbiausia informacinė laida arba kitos populiarios ar visai visuomenei svarbios laidos. Pokalbio trukmė neribojama, bet jei gerbsime pašnekovą ir taupysime pinigus, mintis išmoksime reikšti trumpai. Pokalbio pabaigą turi inicijuoti skambinantysis, nebent šneka būtų pernelyg ilgai užsitęsusi, o jūs kur nors skubėtumėte, – tokiu atveju turite mandagiai pasakyti apie tai pašnekovui. Nors telefonas yra būtina ryšio priemonė, piktnaudžiauti juo negalima.

Dalykinis bendravimas telefonu (praktiniai patarimai)
| | | |

Dalykinis bendravimas telefonu (praktiniai patarimai)

Turbūt sakysite, kad ką jau ką, o kalbėti telefonu mokate. Neabejojame. Nors šiuo išradimu pirmą kartą pasinaudota ne taip ir seniai – XIX amžiuje, be jo neįsivaizduojame savo gyvenimo. Svarbią vietą telefonas užėmė ir versle. Tačiau dalykinis bendravimas turi daugybę subtilybių, kurios kartais pakiša koją… Parašyti straipsnį paskatino netgi ne tos subtilybės, o skambutis į vieną įmonę. Norėjau tik pasiteirauti apie jų parduodamas prekes, tačiau gauti atsakymą pavyko tik po gero pusdienio. Pirmiausia atsiliepė žmogus, kuris, matyt, visiškai nenutuokė, ką pasakyti. Pažadėjo sujungti su atsakingu asmeniu. Telefono ragelyje klausantis muzikėlės (kuri jau spėjo įkyrėti, nors ir buvo graži), „atsakingo asmens“ sulaukti nepavyko. Pagalvojau: gal esu pernelyg nekantri ir reikėjo laukti ilgiau? Kiek? Taigi parūpo pastudijuoti bendravimo telefonu etiketą: tarkim, ar negalėjimas nuslėpti savo blogos nuotaikos – prasto tono ženklas, ar nieko tokio, jei pažadėjus nepaskambinama? Šie ir kiti klausimai kilo dar ir tada, kai teko ieškotis patikimos informacijos apie dalykinį bendravimą telefonu. Paskambinusi vienam konsultantui, ragelyje išgirdau pažadą padėti, nes tai aktuali tema ir esą reikia apie tai kalbėti. Tada pašnekovas pasakė, kad dabar neturi laiko ir, pažadėjęs paskambinti rytoj, išjungė telefoną. Dar skubėjau padėkoti, bet iš lūpų besprūstančio „ačiū“ jis jau nespėjo išgirsti. Nei kitą dieną, nei vėliau skambučio nesulaukiau.

Gero ryšio etiketas
| | | |

Gero ryšio etiketas

Išmanydami pokalbio telefonu etiketą, jūs greičiau sutvarkysite dalykinius reikalus ir išsaugosite nervus. Paskaičiuota, kad dalykiniams telefono pokalbiams vidutiniškai sugaištama nuo 4 iki 25 proc. darbo laiko. Pagrindinis „smūgis“, žinoma, tenka sekretoriams, biuro vadybininkams, referentams. Psichologiškai šis darbas labai sunkus, reikia turėti geležinės kantrybės, mokėti dirbti streso sąlygomis, sugebėti išklausyti, rasti bendrą kalbą su kitais žmonėmis ir diplomatiškai išvengti konfliktų. Beje, visas šias savybes būtina išsiugdyti kiekvienam iš mūsų, jeigu tenka dažnai spręsti dalykinius klausimus telefonu. Bendravimas telefonu skiriasi nuo įprasto bendravimo, nes pokalbio dalyviai nemato vienas kito, todėl įspūdį apie pašnekovą susidaro tik iš intonacijos, kalbėjimo greičio, pauzių ilgumo, tylėjimo ir net kvėpavimo. Kalbant telefonu, į visus šiuos dalykus reikia atsižvelgti. Beje, šis bendravimo būdas turi ir privalumų. Pavyzdžiui, nėra būtinybės galvoti apie savo išvaizdą, nereikia mokytis mintinai sunkiai įsimenamos informacijos, nes galima ją tiesiog raiškiai perskaityti iš lapo. Bet kuriam pokalbiui verta pasiruošti. Reikėtų iš anksto numatyti skambučio tikslą, apgalvoti galimas pokalbio kryptis. Rimta veido išraiška čia negelbės, nes kitame laido gale jo nebus matyti. Pašnekovas tiesiog palaikys jus lėtapėdžiu. Prieš pradėdami pokalbį, užsirašykite ant popieriaus lapo darbuotojo, su kuriuo norite pabendrauti, vardą.

Su kuo aš susidėjau arba vyrų psichologiniai tipai
| |

Su kuo aš susidėjau arba vyrų psichologiniai tipai

Nors pasaulyje Adomo palikuonių – daugiau nei trys milijardai, kiekvienas iš jų manosi esąs vienintelis ir nepakartojamas, tik su jam būdingais poelgiais ir reakcijomis. Tai mus, moteris, jie įpratę skirstyti pagal plaukų spalvą, liemens ir biusto apimtis bei šiek tiek pagal charakterį. Tačiau psichologai tvirtina, kad kiekvieną vyrą galima tvarkingai „sudėlioti į lentynėles“ pagal jo psichologinį tipą ir elgesį su moterimis. Tų skyrelių ne tiek jau ir daug – tik šeši. Tik šešetas psichologinių tipų, kurie puikiai charakterizuoja jūsų išrinktąjį. 1. Misteris Blogis. Nuo šio tipelio geriau laikytis atokiau. Jo skiriamasis ženklas – nuolatinis asmenvardžio „aš“ vartojimas. Visas pasaulis sukasi tik apie jį, visi aplinkiniai gyvena tik dėl jo. Tokių „perlų“ rasi visur: bare kitapus gatvės, kriminalinėse struktūrose ar kino filmuose. Aktoriai, muzikantai, gatvės mušeikos ir šiaip „susireikšminę“ tipai. Jo „uniforma“ – trumpai kirpti plaukai arba net visai šviečianti plikė, odiniai drabužiai ar treningai, tatuiruotės ir įsakmus tonas. Kad nekiltų abejonių, kieno žodis čia būna paskutinis. Nesistebėk, jeigu jo leksika itin skirsis nuo žodynuose išvardintų žodžių, o moteriai skirti išraiškingi pavadinimai: žiurkė, kekšė ar šiukšlė – kitaip elgtis neleidžia jo ego. Dauguma Misterio Blogio santykių – trumpalaikiai, mat šio tipo savimeilė – itin jautri, todėl jis greitai įsižeidžia, užsiplieskia ir nevengia pamojuoti kumščiais ne tik gatvėje, tačiau ir mylimajai prieš nosį.

| |

Etiketas: su kuo ir kaip?

Kasdien bendrauju su įvairiausio plauko žmonėmis, pradedant darbininkais, įsibėgėjant specialistais, užtrunkant su profesionalais ir baigiant vadovais. Kiekvienas į pokalbį atsineša savo spalvą, nuotaiką, tempą ir kokybę. Ir šiuo atveju aš turiu galvoje ne vien tik tiesioginį bendravimą su asmeniu, akis į akį. Imkime domėn bendravimą visokeriopą – žodžiu, raštu, rankom, elektronine erdve, popieriaus lapu ir visais kitais įmanomais komunikavimo būdais. Turiu pripažinti, kad su nuostaba skaitau gaunamus elektroninius laiškus, kuriuose net nenurodyta tema, arba teksto lauke nerandu nieko: nei „laba diena“, nei „viso gero“, nei vardo ar pavardės, apart prisegto dokumento, kuriame, reikia suprasti, ir yra visa siuntėjo norėta perduoti žinia. Tarp draugų toks bendravimas priimtinas, ir ne etiketo taisyklių kūrėjams į tai kištis, tačiau kandidatai į laisvą darbo vietą įmonėje arba, dar baisiau, padavimų vadybininkai, bandantys nevykusiai parduoti savo paslaugas, atsiprašau, jei perlenksiu, bet rodo mažų mažiausiai nepagarbą elektroninio laiško gavėjui. Dar vienas įdomus momentas, kada dalykinio susitikimo metu, tarkime, kokio nors produkto ar paslaugos siūlytojas / pardavėjas, pats savavališkai įvertinęs, kad su pašnekovu yra panašaus amžiaus, pradeda jį ar ją „tujinti“. Niekada negali žinoti, kiek stiprus yra pašnekovo ego ir kaip jis reaguos pavadintas vardu be jo leidimo.

Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?
| | |

Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?

Dažnai vos užuodus gardžius kvapus, sklindančius iš virtuvės, kyla mintis: „o kur mano didysis šaukštas?“ Tik bėda, kad kartais tų šaukštų šaukštelių būna visa eilė nuklota – vienas už kitą didesnis, vienas už kitą gaubtesnis. Ir kurį čia iš tų didžiųjų griebti – neaišku. Tokie įprasti mums stalo įrankiai, be kurių nė dienos jau negalime išsiversti, turi labai gilią istoriją. Ji siekia tuos laikus, kai daug ką valgėme tiesiog rankomis. Tai, ko gero, nebuvo blogiausias variantas. Ypač kai iškyla nejauki situacija, kuomet sėdi už stalo, oriai mintyse rikiuodama visas stalo etiketo teorijas, kokį patiekalą su kokiu įrankiu imti ir valgyti. Dvidantės šakutės, išpopuliarėjusios VII amžiuje, tapo neatsiejama rytų valdovo stalo serviravimo dalimi, o XI amžiuje jas perėmė ir Italai. O 1533 metais Marijos Mediči ir Prancūzijaus karaliaus Anri II vestuvių puota labai paspartino šių įrankių prigijimą ir Prancūzijoje. Žinoma, peiliai atsirado anksčiau. Čia galbūt kartojasi Ievos ir Adomo atsiradimo teorija „ kuris pirmiau“. Jeigu galvotume, kad ji – tai šakutė, o jis – tai peilis. Bet iš tiesų, Viduramžiais peilius nešiojosi kiekvienas – asmeninius. Dėl to stalo serviruotei jie nebuvo reikalingi. Anot legendos, šiai asmeninių peilių užstalės tradicijai galą padarė kardinolas Rišeljė, išleidęs įsakymą serviruoti stalus ir šakutėmis, ir peiliais. O šaukštų atsiradimo istorijoje pirmą žingsnį žengė romėnai pirmame mūsų eros amžiuje.

| | |

Neverbalinio bendravimo etiketas

Neverbalinio etiketo žinovai pataria: jeigu norite, kad klausytojai išgirstų, ką jūs sakote, kuo mažiau gestikuliuokite. Gestai – tai žmogaus vidinės kultūros, išsiauklėjimo bei išprusimo ženklai. Daugelis jų nėra sąmoningi, tačiau jie perduoda informaciją apie žmogaus būseną bei jo mintis. Taigi gestai turi daug reikšmės tam, kokį įspūdį jūs darote aplinkiniams. Kai kurie žmonės kalbėdami, pavyzdžiui, nežino, kur dėti laisvas rankas. Jie būtinai ką nors pašo, suka plaukus, barbena pirštais į stalą, glosto kėdės atkaltę, kasosi sprandą, trina tarpuakį, apžiūrinėja nagus ir pan. Jeigu pastebėjote turįs tokį įprotį, pasistenkite jo atsikratyti. Kuo mažiau gestikuliuokite. Platūs mostai ir bet koks triukšmas blaško dėmesį. Tik tokios frazės, kaip “Prašom užeiti”, “Prašom sėstis”, “Prašom susipažinti” yra palydimos atitinkamais judesiais. Kad pokalbininkas jums pajustų palankumą ir būtų su jumis atviras, jums nepakanka būti dėmesingam. Parodykite jam, jog ir jūs esate atviras bei jam palankus: pavyzdžiui, pasinaudokite atvirumo įspūdį sukeliančiu gestu – ištieskite į jį savo rankas delnais į viršų. Kai prancūzas arba italas baksnoja sau per galvą, tai reiškia, kad tam tikrą idėją jis laiko kvaila. Jeigu britas ar ispanas plekšteli delnu sau per kaktą, tuo jis parodo, jog yra savimi patenkintas. Tuo pačiu gestu vokietis išreiškia pasipiktinimą. O štai olandas, pliaukšteldamas sau kakton ir dar ištiesdamas rodomąjį pirštą, praneša, jog idėja jam patiko.

“Etiketas – ne aristokratų išmonė”
| |

“Etiketas – ne aristokratų išmonė”

Žodžiu “etiketas” žmonės apibūdina tradicijas arba papročius, kurie lemia visuomenei priimtiną elgesį – pavyzdžiui, aprangos taisykles, manieras ir t.t. Šios srities specialisto, knygų “Protokolo pagrindai: kiekvienam siekiančiam…” ir “Etiketas kiekvienam” autoriaus Armino Lydekos paklausėme tiesiai šviesiai: Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Taisyklės varžo žmonių laisvę. Etiketas taip pat. Jūsų teiginyje yra tiesos. Bet, tarkim, vasarą labai karšta ir darbe būtų patogu sėdėti nuogiems. Bet mes to nedarome. Kodėl? Todėl, kad yra etiketo normos: į darbą einame apsirengę vienaip, į paplūdimį – kitaip. Žinoma, tai – suvaržymas, bet, antra vertus, santykių nustatymas suteikia galimybę mums vienodai traktuoti ir vertinti tuos pačius dalykus. Žmonės, kurie įsikibę laikosi normų, vadinami snobais. Net ir šis jūsų teiginys ne iš piršto laužtas. Bet supraskime, kas yra tikroji etiketo vertybė. Tarkim, “krūtas” arba “čiotkas bahūrėlis” šaiposi iš mūsų kalbos. Tuos, kurie gražiai kalba ir taisyklingai kirčiuoja, vadina snobais, o pats sakosi, jog kuo puikiausiai su “chebra” susišneka ir nesilaikydamas bendrinės lietuvių kalbos taisyklių. Jis teisus. Bet jis viską neigia ir demonstruoja savo neraštingumą. Kiekvienas normalus, sveikas ir mąstantis žmogus stengiasi būti sveikesnis, laimingesnis, turtingesnis, gražesnis. Niekas to nepaneigs. Tas, kuris teigia, jog nenori būti gražesnis, geresnis ir pan., bando pateisinti savo nesupratimą ir neveiklumą.