Auklėjimas – individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis.

Pedagogikos terimnas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: “pais, paidos” – vaikas, vaikai ir “agein” – vesti. Apibendrinta reikšmė – “vaikų vedžiojimas”. Antikos graikai žodžiu “paidagogos” vadino vergą, kuris vesdavo vaikus į mokyklą ir parvesdavo. Išsilavinę vergai buvo aulkėtojai ir mokytojai. “Paidagogike (gr.)” – vaikų ugdymo menas. Lotyniškai auklėjimas – “paideia”.

Pedagogimos terminas pradėtas vartoti tik XVIIIa. Imanuelis Kantas (1724 – 1804m.) pedagogiką laiko jau ne vien vaikų, bet apskritai žmogaus ugdymo mokslu, ne tik menu. Jo pedagoginė sistema apsiriboja vaikų ugdymu, t.y. žmogaus ugdymo nuo gimimo iki 16 – 17 metų.

Ugdymo požiūriu apibendrinant vaiko, jaunuolio vystimosi rezultatu, galima teigti, kad žmogus yra būtybė, kuri tobulėja saveikaudama su aplinka. Tuo ji skiriasi nuo kitų būtybių, kitų gyvūnų.

Žmogaus gimimas – jo egzistencjospradžia. Pirmaisiais metais pradeda formuotis įgiti pradai. Jeigu netinkamai formuojamos žmogaus prigimtinės savybės (aktyvumas, spontaniškumas, silpnumas), gyvenimas darosi sunkus. Įgimtas biologinis arba socialinis, arba biosocialinis aktyvumas įgyja teigiamą vertę tik tada, kai jis formuojamas pagal kultūros dėsnius ir principus, kitaip jis virsta antibiologiniais, antisocialiniais, subkultūros veiksmais. Tas pats rezultatas gaunamas, jeigu įgimtasis spontaniškumas – kūdikio kepėstavimas, nevaržomas vaiko fantazavimas – neįgyja racionalios kūrybos formos. Silpnoji žmogaus prigimtis lengvai krypsta nuo pusiasvyros su aplinka, veda į blogį, tuo tarpu įgimtas aktyvumas išreiškia žmogaus stiprumą, jėgą, kuri gali įveikti blogį. Šis prigimtinis trilypumas reikalauja aplinkos formuojamojo poveikio, kreipiančio į intelektualinių, dorovinių bei dvasinių gyvenimo sferų vertybes.

Analizuojant žmogaus ir visuomenės integralinius vystimosi proceso rezultatus pastebėta, kad žmogus perima savo buvusios kartos patirtį, o mirdamas perduoda ir palieka savo palikuonims. Tagi visuomenė besalygiškai yra atsakinga už palikimą visuomenei, nes individų gyvenimo ciklai integruojasi į ilgaamžę visuomenės raidą ir sudaro bendrą visuomenės vystimosi procesų metu pastoviai kintantį rezultatą. Iš to laiku ir erdvėje nuolat formuojasi individo vystimosi aplinka.

Šimtmečius skiepytos auklėjimo normos yra aktuolios ir šiandien, todėl peržvelgdami viduramžių pedagogų ir filosofų veikalus atrasime daug bendro su šiandienos auklėjimo tiesomis ir normomis.

Kauno Technologijos Universitetas
Studentas: Paulius Grigaitis
Dėstytoja: Bankauskienė

Naudota literatūra:

1. Aurelijus Augustinas “Dialogai” Apie mokytoją
2. L. Jovaiša “Edukacijos įvadas”
3. Leonas Karsavinas “Europos kultūros istorija”
4. N. Konstantinovas, J. Mediskis, M. Šabojeva “Pedagogikos istorija”
5. J. Gutauskas “Kriščionybė Lietuvoje”

Views All Time
Views All Time
4289
Views Today
Views Today
1
0 0