Ar tikrai kanapės nepavojingos?

Mūsų visuomenėje plintant narkomanijos rykštei, vis dažniau pasigirsta balsų, raginančių kovoti su narkomaniją, įteisinant taip vadinamuosius „lengvuosius” arba „rekreacinius” narkotikus. Šios idėjos kyla iš tam tikrų mitų apie „lengvųjų” narkotikų (hašišo, marihuanos, kanapės etc.) nekenksmingumą. Tai vyksta įvairiais būdais. Štai neseniai Vyriausybė pritarė narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo papildymo projektui, kuris leistų Lietuvoje legalizuoti pluoštinių kanapių auginimą. Šiam projektui dar turės pritarti iš atostogų grįžęs Seimas.

„Nepavojingoji” kanapė

Nors teigiama, kad toks įstatymo projektas parengtas siekiant Lietuvos įstatymus suderinti su ES teisės aktais, kurie leidžia auginti tam tikrų veislių kanapes pramoniniams tikslams, bet akivaizdu, jog žingsnis negali būti sutiktas vienareikšmiškai. Ne veltui Žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė bando ironizuoti, kad „Seime yra keli tokie asmenys – užtenka paminėti žodį „kanapės” ir jie daugiau nieko nenori girdėti”, – tačiau tai tik rodo, jog šiuo klausimu esama dviprasmybės.

Suprantama, jog kalbama apie pramonines kanapes, tačiau niekas nėra apsaugotas, kad tokių kanapių laukai netaptų puikia priedanga auginti narkotizuojančias kanapes. Kaip ir lieka neaiškumas, ar pats pramoninių kanapių auginimo faktas nesudarys prielaidų kontroliuojančios įstaigoms, teisėsaugai žvelgti atlaidžiau arba pro pirštus į kanapių augintojus. Juk pramoninės kanapės yra „beveik neturinčios narkotizuojančių medžiagų”…

Tarp jaunimo kanapės žinomos „žolės” arba marihuanos vardais, tai populiariausias (paprastai rūkomas) narkotikas. Blogybė ta, kad fiziologiniai kanapės poveikiai yra beveik nepastebimi. Vienas iš įprastų poveikių – akių paraudimas. Atrodo, kad tai neturi tikros klinikinės reikšmės, ir, priešingai nei populiarus įsitikinimas, kanapė neišplečia vyzdžių. Narkotikas taip pat džiovina burną, padažnina pulsą, o po didelių dozių šiek tiek pakyla kraujospūdis. Šie požymiai išnyksta per kelias valandas, jeigu dozė nepakartojama.

Kanapės poveikis smegenų veiklai yra taip pat nežymus, o pagal kai kuriuos smegenų bangų aktyvumo tyrimus buvo labai sunku įrodyti, kad ji iš viso turi kokį nors poveikį. Pasikeitimai, kurie vyksta smegenyse, visų pirma yra biocheminiai, bet jų reikšmingumas dar nėra nustatytas.

Nuo kanapės prie heroino

Žinoma, kad, pavyzdžiui, hašišas, priešingai nei alkoholis, žmogaus negali nužudyti. Tas pat kalbama ir apie kanapes. Atlikus daugybę mokslinių tyrimų, nepavyko nustatyti mirtinos kanapės dozės. Praktiškai neįmanoma praryti tiek kanapės, kad ji turėtų mirtiną poveikį. Apskaičiuota, kad mirtina dozė galėtų būti net 40 000 kartų didesnė už veiksmingą dozę. Kanapė yra vienas iš mažiausiai toksiškų narkotikų, žinomų žmogui, ir nėra įrodymų, kad kas nors būtų numiręs nuo jos perdozavimo.

Tačiau dažniausiai dėstant tokią ir panašią kanapių apologiją, kurios apstu internete ir kitoje žiniasklaidoje, nutylima, kad šie kvaišalai žudo žmogų psichologiškai, sukeldami vartojančiam iliuziją, jog narkotikai nėra joks blogis. Taip „lengvų” narkotikų vartojimas gali tapti atviru keliu į stipriai narkotizuojančias medžiagas. Amerikiečių sociologams apklausus 5 468 licėjų auklėtinius nuo 13 iki 18 metų paaiškėjo, kad 20 apklaustųjų paauglių, reguliariai rūkiusių marihuaną, per metus perėjo prie LSD, heroino ar kokaino. Tuo tarpu tik 1 apklaustųjų iš karto pradėjo nuo stiprių narkotikų. Taip pat moksliškai yra įrodyta, kad 90% vartojančių heroiną pradėjo nuo hašišo rūkymo.

Žudo ne vien psichologiškai

Kita paplitusi nuomonė, kad kitaip negu alkoholis hašišas nesukelia pašalinių reiškinių. Tokių teiginių kritikai nurodo, jog reguliariai vartojant lengvai narkotizuojančias medžiagas, anksčiau ar vėliau neigiami simptomai vis tiek pasireikš. Atsiranda nuolatinis nuovargis, irzlumas, ūmūs nuotaikos svyravimai, atminties sutrikimai, krenta lytinis pajėgumas, prarandama laiko nuovoka, keičiasi įprastinis elgesys, galiausiai pradeda trūkinėti ryšiai su šeima ir draugais. Taip pat dažniausiai yra įprasta kalbėti tik apie psichinę priklausomybę nuo kvaišalų, bet kanapėse esanti aktyvi medžiaga THC (tetrahydrokanabolis) neigiamai veikia ir kūną bei įvairias jo funkcijas. Susilpnėja imuniteto atsparumas, sutrinka širdies plakimo dažniai, sumažėja plaučių pajėgumas šalinti iš savęs bakterijas ir kitokias nereikalingas medžiagas. Atsiradęs nepajėgumas koncentruotis, staigiai reaguoti į situacijas paaiškina faktą, kad nuo 14% iki 17% nelaimingų atsitikimų keliuose įvykdo 18-25 metų jaunuoliai, būdami apsvaigę nuo kanapių.

Dažnai yra teigiama, kad „žolės” cigaretė yra mažiau toksiška už taurelę stipraus alkoholinio gėrimo. Tačiau pamirštama, jog visai įmanoma gerti viskį ar brendį saikingai, tuo tarpu apsvaigimas yra tiesioginis „žolės” rūkymo tikslas. Be to, hašišas iš kraujo pasišalina daug lėčiau nei alkoholis. Amerikiečių mokslininkai atliko bandymą, kurio metu dešimt profesionalių lakūnų, praėjus parai po „žolės” rūkymo, jausdamiesi esą puikios sportinės formos, sėdo už lėktuvo vairo. Skraidymo metu jie padarė didelių klaidų, nebūdingas tokio lygio meistrams.

Kitas plačiai paplitęs įsitikinimas, kad „žolės” cigaretė neturi daugiau vėžį sukeliančių ląstelių negu paprasta cigaretė. Tačiau atlikus marihuanos rūkalų tyrimus buvo aptikta daugybė vėžį sukeliančių ląstelių ir kvėpavimo takų ligų sukėlėjų. Nustatyta, kad, surūkius per dieną nuo penkių iki dešimties „žolės” cigarečių, atsiranda rizika per metus susirgti chronišku bronchitu ar sinusitu. Tuo tarpu tabako vartotojas, kad susirgtų tomis pačiomis ligomis per penkerius – dešimt metų, turi surūkyti per dieną nuo dvidešimties iki keturiasdešimties cigarečių. Hašišo vartotojas dešimt kartų daugiau rizikuoja susirgti plaučių vėžiu ar kvėpavimo takų ligomis negu paprastas rūkalius.

Koks bus mūsų požiūris?

Tikra tiesa, kad būtent visuomenės nuostatos, elgesio šablonai lemia požiūrį į vieną ar kitą dalyką. Tai yra ir narkotikų atveju. Štai Šiaurės Afrikos tautelės vartoja hašišą taip, kaip europiečiai – alkoholį. „Lengvųjų” narkotikų vartojimas yra paplitęs ir kitose kultūrinėse ir net religinėse sistemose Azijoje, Okeanijoje. Tiesa, kvaišalų vartojimas čia yra vyresnio amžiaus žmonių ir žynių privilegija.

Europos Sąjungos šalyse tik Olandijoje hašišo, kanapės galima laisvai nusipirkti specializuotose kavinėse. Ilgai buvo manyta, kad toks visuomenės atvirumas sustabdys stiprių narkotikų vartojimo poreikį. Tačiau gausėjantys tyrimai liudija, kad, augant hašišo vartotojų skaičiui tarp 16-22 metų jaunimo, tolygiai didėja mirčių atvejų nuo heroino perdozavimo, blogėja kriminogeninė padėtis.

Vis dažniau prieinama prie išvados, kad „lengvųjų” narkotikų įteisinimas nėra geriausia išeitis narkotikų prevencijai. Deja, atrodo Lietuvoje palengva, nepastebimai sukama kitu keliu. Juk vienokie ar kitokie mūsų politikų pasirinkimai nustatys viešą požiūrį į „lengvuosius” narkotikus. Negi pluoštinių kanapių laukai, kurie duos tvirtos pluoštinės medžiagos ar kaimo sodybose propaguojama tradicinė virtuvė su kanapės grūdeliais yra lygiaverčiai dalykai ir pateisina riziką? Taip pat būtų keista, kad tokie sprendimai išvystų dienos šviesą to paties Seimo paskelbtais Blaivybės metais.