Rozenkreicerių mitai artimai susiję su alchemijos paslaptimis ir jos legendomis, kai paslėpti vertingi dalykai būdavo stebuklingai iš nauja atrandami. Dėmesys padidėjo kitais metais (po „Fama Fraternitatis“) pasirodžius ir antrajam rozenkreicerių manifestui, „Confessio Fraternitatis“, kuris atkartojo pirmąjį, jį interpretuodamas ir išvystydamas, o taip pat papildydamas apokalipsine ir pranašiška nata – didžioji reformacija jau čia pat ir per ją bus sugrįžta prie Dievo Adomui apreikšto žinojimo.

Dar po metų, 1616 m., pasirodė trečiasis ir paskutinis rozenkreicerių dokumentas, „Christiano Rozenkreico cheminės vedybos“ – ilga alegorija persunkta alcheminio simbolizmo. Su laiku buvo nustatyta, kad tų manifestų autorius Johann Valentin Andreae.

Koks bebūtų tų manifestų tikslas, jie Europoje suvienijo plačią reformistinę tendenciją. Tai buvo nauja religinė vizija, panaudojanti hermetinę, kabalistinę, alcheminę, o apibūdinant plačiau, gnostinę simboliką – tai kas brendo Europoje per du ankstesniuosius amžius. 17 a. pabaigoje Knorr von Rosenroth į lotynų kalbą išvertė kelis svarbius Kabalos veikalus, tame  tarpe ir „Zohar“. Kartu 17 a. antroje pusėje, ypač Anglijoje, pastebimas alchemijos renesansas. Į tokia mistinę-filosofinę terpę paniro I.Niutonas ir jo amžininkai. Plito knygos, persunktos simbolizmu, o graviūros jose dažnai iliustravo complexio oppositorum, siekiančių susivienyti priešybių, temą, dažnai palydimą paslaptingais Saulės ir Mėnulio simboliais. Visa tai vainikavo Dievo „Visa matanti akis“, dieviškojo ir nesutvertojo proto ir šviesos emblema. Net ir ankstyvųjų mormonų pomėgis įtraukti panašius simbolinius motyvus parodo jų vidinį ryšį su hermetiškąja tradicija.

Vienas motyvas ypatingas, tai mysterium coniunctionis. Žemėje ir danguje keliai susipynę, Žmogus Ir Dievas atsišaukia vienas kitame. Materija ir dvasia, šviesa ir tamsa, moteriškasis ir vyriškasis pradai – visa paslaptingai sumišę. Su priešybėmis susiejamas hierosgamos vaizdinys. Tai paslaptis, išpranašauta pirmųjų žmonių, Adomo ir Ievos, sąjungos, tai alchemijos šventosios Karaliaus (Rex) ir Karalienės (Regina) vedybos.

Tikėtina, kad grupė anglų, gerai susipažinusių su rozenkreicerių simbolika, įkvėpė pirmąsias slaptas masonų ložes. Ankstyviausias žinomas masonų dokumentavimas yra Elias Ashmole (1617-1692) dienoraštis (1646 m.). Ashmole buvo įtakingas mokslininkas ir knygų kolekcionierius, Karališkosios bendrijos įsteigiantysis narys ir puikus rozenkreicerių požiūrio žinovas. Jo bibliotekoje buvo paties kruopščiai perrašyti rozenkreicerių manifestai.

17 a. pabaigoje Anglijoje egzistavo kelios okultinės hermetiškosios brolijos, įskaitant masonų ir rozenkreicerių. Jų ryšiai iki 1717 m. Didžiosios Masonų ložės susirinkimo Londone lieka neaiškūs. Apie 1750-uosios rozenkreicerių ordinas buvo inkorporuotas į Prancūzijos masonų struktūrą. Pastebėdami didėjančią masonų įtaką visuomenėje, 18 a. antroje pusėje vokiečių istorikai imasi ieškoti masonų šaknų. To periodo tyrimai rodo, kad jos ne prie karaliaus Saliamono ar amatų gildijų, o rozenkreicerių brolijose, kaip 1824 m. „London Magazine“ perteikė Thomas de Quincey. Ir nors 1887 m. tą teiginį atmetė A.E.Waite, 1972 metais jį vėl patvirtino Frances Yates.

18 a. pasižymėjo okultinių draugijų gausa. Tai susiję su savitų asmenybių veikla: Adam Weishaupt 1776 m. įsteigė masoniškąjį Illuminati ordiną, kuris turėjo pertvarkyti Vokietijos politiką ir visuomenę, paslaptingas kunigaikštis de Saint-Germain (1710-1785) darė didelę įtaką masonų ložėms, kunigaikštis Alessandro di Cogliustro (1743-1795), sujungęs Egipto ir kabalistinę simboliką, Martinez de Pasqually (1715-1779), įkūręs Les Elus Cohen (Išrinktųjų kunigų) ordiną, Louis Claude de St.Martin (1743-1803), Pasqually mokinys, veikęs prancūzų okultizmą.

Views All Time
Views All Time
3078
Views Today
Views Today
1
0 0