Praėjusiame „Verslo labirinto“ numeryje skaitytojus supažindinome su mažos Justiniškių turgavietės didelėmis problemomis. Teko pripažinti nemalonų dalyką – kovoti su savivaldybės vėjo malūnais nėra taip paprasta. Į donkichotiškas kovas stojusi Justiniškių turgavietę Vilniaus mieste administruojanti įmonė UAB „Pagrata“ pasiryžusi grumtis iki galo prieš neteisėtus Savivaldybės trukdymus užbaigti turgaus statybą ir modernizavimą. Įsisenėję ginčai tarp UAB „Pagrata“  ir Vilniaus miesto savivaldybės sustabdė turgavietės plėtrą. Nuostolių patyrė ne tik turgų administruojanti įmonė, ne tik prekiautojai ir pirkėjai – nukentėjo Valstybės ir miesto biudžetas. Turgavietės darbuotojai laukia ir tikisi, kad nesutarimai su miesto valdžia kada nors pasibaigs, ir išsispręs ramybės neduodančios problemos dėl turgaus žemės sklypo.

Turgavietę administruojanti įmonė kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atlikti turgaus sklypo ribų korektūrą, nes dėl klaidų Justiniškių seniūnijos pateiktame turgaus projekte, pastatyti statiniai kerta sklypo ribas. Neilgai laukus suveikė veiksmo-atoveiksmio dėsnis. Atsakydama į UAB „Pagrata“ ieškinį Savivaldybė teismui pateikė priešieškinį, kuriame Savivaldybės administracija bandė nuginčyti turgaus nekilnojamų pastatų statybos ir registravimo teisėtumą bei UAB „Pagrata“ teisę pratęsti Valstybinės žemės nuomos terminą. Apie susiklosčiusią situaciją, teismo sprendimą ir jo pasekmes nutarėme pasikalbėti su Justtiniškių turgaus vedėja Ona Pirtiene.

Pažeistų ribų problema – išpūstas muilo burbulas

Santykius su miesto valdžia nepavadinčiau nesusitarimais, greičiau cinišku ignoravimu, nes nuo problemos išaiškėjimo iki UAB „Pagrata“ inicijuoto teismo proceso pradžios, nebuvo jokio bendravimo – nei ginčų, nei aiškiai išreikštų pretenzijų, nei bendrų problemos sprendimų ieškojimų.  Teismo proceso metu Vilniaus miesto savivaldybės nesudomino UAB „Pagrata“ pasiūlymas sudaryti taikos sutartį. Manau, kad pažeistų ribų problema yra dirbtinai sureikšminta, nes išspręsti ją nėra sudėtinga. Sąmoningai trukdant turgaus veiklai ir tolesniam jo vystymuisi, nėra veikiama miesto labui, nes naudos iš tokių veiksmų nėra  nei  prekiautojams, nei pirkėjams, nei rajono gyventojams – tai akivaizdų visiems, kas vienaip ar kitaip yra susiję su mūsų turgaviete.

Telieka laukti ir skaičiuoti nuostolius

Apmaudu, kad ir laimėjus teismą, privalome iš naujo kreiptys į teismą, jog būtų įvykdytas ankstesnio teismo sprendimas. Apmaudu, kad praėjus aštuoniems metams, nuo tuo momento, kai buvo sustabdytos statybos, vis dar sunku prognozuoti, kiek laiko užsitęs žemės nuomos įforminimo ir projekto suderinimo procedūros. Apmaudu, kad dėl piktybiškų trukdymų ir su tuo susijusių sunkumų sumažėjo prekiautojų turguje skaičius, žymiai padidėjo turgaus remonto darbų užbaigimo kaštai, neapibrėžtam laikui atitolo dirbančiųjų turguje darbo sąlygų ir turgaus išorinio vaizdo pagerinimas.

Pasaka be galo

Mano manymu, visos mūsų Valstybės bėdos pirmiausia sąlygotos dvigubų standartų ir nelygios atsakomybės. Turgaus prekiautojas, pametęs vieną iš daugelio sąskaitų-faktūrų ir dėl to neturėdamas jos prekybos vietoje, moka bauda. Prekiautojas, išmušęs kasos aparato kvitą, bet nepadavęs jo pirkėjui į rankas, moka baudą. Senukas, prekiaudamas savo išaugintomis braškėmis, neturint plombuotų svarstyklių, moka baudą (nors patikrinimo metų nustatyta, kad senos neplombuotos svarstyklės sveria tiksliai). Drausmės taikymas tokiais atvejais gal griežtokas, bet teisingas ir pasiekia prevencinį tikslą – „kad pažeidimas nepasikartotų“. Bet ar neturi būti griežčiau baudžiami pareigūnai, dėl kurių veiksmų (ar neveikimo) nesudėtinga problema (kurios greitas sprendimas būtų daugelių žmonių naudingas) ilgus metus sprendžiama teismuose? Kokių reikia prevencinių veiksmų, kad toks ciniškas neveikimas nepasikartotų ateityje? Man yra nesuvokiama situacija, kai tam, kad priversti pareigūną vykdyti teismo sprendimą, reikia naujo teismo sprendimo? Kur garantiją, kad ir tas „naujas“ teismo sprendimas bus įvykdytas. Ar dar trečią, ketvirtą, penktą kartą reikės kreiptis į teismą ? Tai teoriškai gali tęstis iki begalybės.

Norėdami išgirsti teisininko nuomonę, kalbėjomės su UAB „Pagrata“ atstovu, advokatu Tomu Jaugelavičiumi.

Turgavietė status quo situacijoje

UAB „Pagrata“ reikalavimai buvo pripažinti teisėtais visų instancijų teismų, visos Vilniaus miesto savivaldybės keltos pretenzijos buvo atmestos. Vilniaus apygardos teismas (iėškovas UAB“Pagrata“, atsakovas Vilniaus m. Savivaldybė) dėl pažeistų ribų problemos pasisakė 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje: „atsakovas pateikė nekokybiškai parengtą projektą (suprojektuoti statiniai jau pradinėje projektavimo stadijoje pažeidžia sklypo ribas), dėl ko buvo sustabdytos statybos ir neatlikti visi projekte numatyti darbai“. „Tačiau vieno ieškovo valios bei pastangų tam nepakanka – turi būti pašalinti projektavimo bei žemės sklypo ribų nustatymo metu atsiradę neatitikimai“. Teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją parengti UAB „Pagrata“ prašomo išnuomoti žemės sklypo planą Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės administracija iki šiol nėra įvykdžiusi teismo sprendimo, nors jį privalėjo įvykdyti vėliausiai iki 2008 m. sausio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus įvardinti kitaip, kaip bandymu visomis priemonės vilkinti teismo sprendimo įvykdymą, būtų sudėtinga. O be šio įpareigojimo įvykdymo turgavietė lieka status quo situacijoje – be galimybės užbaigti statybas, o kartu ir pradėti vykdyti normalią ūkinę veiklą.

Priekaištų ir pasiaiškinimų lavina

Taigi, dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pati netinkamai parengė projektą, o UAB „Pagrata“ turgavietės statybas vykdė tiksliai jo laikydamasi, UAB „Pagrata“ jau beveik aštuonerius metus yra įstrigusi sustabdytų statybų fazėje. UAB „Pagrata“ visą šį laikotarpį yra priversta dirbti nepilnai įrengtoje turgavietėje, o turgavietės prekiautojai ir klientai (turgavietės paslaugomis besinaudojantys vilniečiai) negalėjo ir negali naudotis visomis normaliomis turgavietės paslaugomis ir patogumais. Dėl to UAB „Pagrata“ patyrė ir patiria didelius nuostolius, jau nekalbant apie tai, kad per visą tą laiką žymiai pabrango statybų kaštai. Nepatikslinusi žemės sklypo ribų, UAB „Pagrata“ negalėjo sutvarkyti turgavietės gerbuvio, dėl ko susilaukdavo priekaištų tiek iš įvairių institucijų, tiek iš turgavietės klientų, kuriems tekdavo aiškintis, kad turgavietės statybos nebaigiamos ne dėl UAB „Pagrata“ kaltės.

Savivaldybei teismo sprendimai negalioja

Kadangi turgavietės statinių užimamas plotas neviršija žemės sklypo ploto, šis klausimas galėjo būti lengvai išspręstas, pakoregavus žemės sklypo ribas. Vietoj to, kad operatyviai ištaisiusi savo pačios padarytas klaidas, Vilniaus miesto savivaldybė iš viso atsisakė jas spręsti. UAB „Pagrata“ jas buvo priversta spręsti ilgai trunkančiu ir brangiai kainuojančiu teisminio proceso keliu – buvo neproduktyviai panaudoti ne tik ūkio subjekto, bet ir mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos resursai. Ir netgi, po daugiau kaip trejus metus trukusio teisminio ginčo, Vilniaus miesto savivaldybė atsisako vykdyti galutinį ir įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tai reiškia, kad joks teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai (Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti principai), kad ūkio subjektas, savo veiklą grindžiantis pačios savivaldos institucijos parengtais ir aprobuotais dokumentais, gali netrukdomai užsiimti savo veikla, neegzistuoja.

Teisinio nihilizmo atmosfera

Kaip numato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (4 straipnis), vieni iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas (savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus), žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Kaip viešojo administravimo institucija, savivaldybės administracija taip pat turi laikyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (3 str.) numatytų įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo principų. Visų šių principų pažeidimą galima įžvelgti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmuose šioje situacijoje.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia – jo privalomumas ir neginčytinumas sudaro vieną iš esminių valstybės, siekiančios vadinti save teisine, požymių. Todėl galima teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vengdama vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ženkliai prisideda prie teisinio nihilizmo klestėjimo mūsų visuomenėje.

Nuskubėję pasiteirauti Vilniaus miesto savivaldybės mero Juozo Imbraso, kaip jis vertina visus teisminius procesus susijusius su Justiniškių turgaviete, sulaukėme lakoniško atsakymo, jog Justiniškių turgavietės teritorijos problema šiuo metu sprendžiama savivaldybės teisininkų, seniūnijos ir kitų savivaldybės institucijų lygmenyje. Meras įrodinėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė visomis jai patikėtomis priemonėmis stengiasi skatinti ir stiprinti smulkiuosius verslininkus.

„Valstybės institucijos privalo remti ir skatinti smulkųjį verslą, nes būtent smulkusis verslas, o ne atskiros monopolinės struktūros yra stabilios ir sveikos ekonomikos pagrindas. Visai neseniai nuo mokesčių atleidome ekologiškų žemės ūkio produktų turgelį, šiuo metu pradėjome akciją „Verslauk“, kurios dalyviai gaus finansinę paramą, su smulkiaisiais miesto prekybininkais bendromis jėgomis mėginame neskausmingai spręsti kioskų problemą ir t.t.“ – pasakojo Vilniaus meras.

Rugpjūčio mėnesį apsilankęs Justiniškių turgavietėje meras apžiūrėjo vykdomus remonto darbus ir džiaugėsi Justiniškių rajono seniūno iniciatyva ir aktyvia veikla.

„Noriu pasidžiaugti, kad vietos seniūnas dirba stropiai. Apžiūrėjau atnaujintus laiptus į turgavietę bei kitus remonto darbus. Vilniui išties reikia daugiau vietų, kur būtų prekiaujama ūkininkų išauginta produkcija. Tie turgeliai galėtų būti nestacionarūs, kaip Prancūzijoje ar Belgijoje. Paskiriamos mieste tam tikros vietos kur, pavyzdžiui savaitgaliais nustatytomis valandomis atvyksta ūkininkai, amatininkai, išsilanksto savo mobilias prekyvietes ir prekiauja. Miesto valdžia planuoja parinkti ir sudaryti tokių vietų sąrašą. Dar sprendžiama, kaip po tokių turgelių išspręsti teritorijų valymo klausimus, kaip suorganizuoti tų vietų aptvėrimą, jei ten numatoma stabdyti eismą ir pan.“ – ateities vizijomis dalinosi meras J. Imbrasas.

Tuo tarpu Justiniškių seniūnas Kazimieras Šiaulys, paklaustas apie Justiniškių turgavietę administruojančią įmonę UAB „Pagrata“, teigiamai vertino jos veiklą ir vylėsi, jog dėl turgavietės teritorijos ribų kilę neramumai ir ginčai vieną dieną pasibaigs. O ta diena ateis tada, kai Vilniaus miesto savivaldybė įvykdys teismo nutartį ir patikslins turgavietės ribas. Seniūnas taip pat užsiminė apie nelegaliai prekiaujančių žmonių ne turgaus teritorijoje problemą.

„Vieną kartą į mane kreipėsi parduotuvės „Norfa“ pastato šeimininkai. Perėjime iš pastato, kurį nuomojasi „Norfa“, į turgų yra arka ir po ta arka nelegaliai prekiauja žmonės įvairiomis miško gėrybėmis. Į mane kreipėsi pats pastatų šeimininkas prašydamas bendromis jėgomis kovoti prieš nelegalius prekeivius. Kadangi tai yra privati teritorija, atsakiau jog jie turėtų iš pradžių pabandyt susitvarkyt patys,“- pasakojo seniūnas.

Pasikalbėję su 6-ojo policijos komisariato viršininku Rimtautu Bleizgiu sužinojome, kad nusikaltimų ir administracinių pažeidimų, lyginant su kitomis turgavietėmis, čia įvyksta mažai. R. Bleizgys teigė, kad turgavietę administruojanti įmonė deda daug pastangų ir pati gerai tvarkosi su pažeidėjais. Vis dėlto pasitaiko konfliktų ir nedidelių vagysčių, dažnai nesutarimų kyla tarp benamių valkatų.

„Bet kokia turgavietė yra piktybinė vieta ir policijos darbą šiek tiek apsunkina. Aplinkiniai gyventojai džiaugiasi šviežiais produktais, o policijai bet koks žmonių susibūrimas kelia šiokias tokias problemas, bet su ta turgaviete ypatingų problemų neturime. Justiniškių turgavietė yra per maža, kad ten galėtume pastoviai laikyti pareigūną. Jei turgavietės administracija taip netaupytų lėšų, galėtų samdyti apsaugą arba įdiegti video sistemas, kurios fiksuotų tai, kas vyksta turgavietėje. Šios drausminimo priemonės būtų itin efektyvios“ – teigė R. Bleizgys.

Views All Time
Views All Time
2117
Views Today
Views Today
2
0 0