Gnosticizmas [gr. gnōstikos – pažįstantis], religinės filosofijos srovė, jungusi ankstyvosios krikščionybės idėjas su Rytų (sen. persų, sirų) mitologija, žydų teologija, platonizmu, stoicizmu, neopitagorizmu.

Gnosticizmas, ezoterinė sinkretinė vėlyvosios antikos dvasingumo srovė, prieštaraujanti ankstyvajai krikščionybei, tačiau nemažai iš jos perėmusi. Gnostikų sekta rėmėsi mitais, bylojančiais, kaip pasaulį sukūręs suklaidintas demiurgas; mokė siekti išganymo per gnosis – savo tikrojo dieviškojo „aš“ pažinimą. Gnostikai tokį pažinimą priešpriešino tikėjimui, kurį laikė ne tokiu reikšmingu.

Gnosticizmas – ne krikščioniškosios kilmės reiškinys. Spėjama, jog šaknys glūdi Egipte, Babilone, Rytuose. Gnosticizmas – tai vienas pirmųjų mėginimų perkurti, performuoti krikščioniškąjį tikėjimą, paversti jį pažinimu. Gnostinės procedūros – tai pažinimas, apgaubtas paslaptimi, ir kyla iš vidinio patyrimo, apreiškimo. Gnozės orientacija – tai antprotinė šviesa, protu nepasiekiamas pasaulis. Pretenzijos ir užmojai didesni nei filosofijos – yra teigiamas savęs ir pasaulio žinojimas (!), Dievo tikrovės pažinimas (!). Gnozė nurodo teorinį kelią, kaip suartėti su dievybe.

Gnostikai manė, kad kažkada jie buvo bekūnės būtybės, dvasios, kurias įkalino kūniškame apvalkale ir privertė gyventi nuodėmės pasaulyje. Bet kai tik jie pasieks gnozę – žinojimą, kurį Kristus atskleidžia tik jiems, bus pasiektas išsilaisvinimas. Remiantis vienos gnostikų grupės kūriniais, šis ypatingas žinojimas atskleidžia: „kuo mes buvom ir kuo mes tapom; kur mes buvom arba kur privertė patekti; kur mes skubam, kokiu būdu mus gelbsti; kas yra gimimas ir kas yra sielų persikūnijimas“.

Pagal gnostikus, egzistavo du žmonių tipai – tai žmonės, surišti su žemišku ir kūnišku; ir žmonės, sugebantys pažinti Šviesą iš aukščiau. Iš antrosios grupės buvo atrenkami pašvęstieji, kurie ieškojo įvairiais keliais išsigelbėjimo nuo kūniško apvalkalo ir apskritai materijos. Kai kurie mokytojai manė, kad dieviškasis apšvitimas įmanomas tik ekstazės būsenoje, tuo tarpu kiti buvo meditacijos ir pasninko šalininkai. Gnostikai buvo uždara bendruomenė; gandai skelbia, kad jie nešiojo akmenis, ant kurių buvo išdrožinėtos gyvatės ir kiti simboliai – vietoj talismano ir pašventinimo įrodymo. Naudojosi slaptažodžiais ir slaptais rankų paspaudimais, kad galėtų atskirti kitus draugijos narius.

Spėjama, kad gnosticizmas kilo iš Rytų religinių kultų maždaug II amžiuje. Atrodytų, jog gnozę įtakojo keturi ezoteriniai kultai:

Didžiosios Motinos kultas Frigijoje. Tikima, jog per moterišką principą pasireiškia Dievo Mintis. Tokia idėja ypač ryški deivės Kibelės kulte. Žyniai yra vadinami fanatais. Kibelė – vaisingumo deivė, atstovauja grynąjį Kosmoso Moteriškumą. Kulto apeigos bei praktika primena tantrinį kultą. Per fanatų ir Kibelės žyniuonių fizinę jungtį siekiama dieviška seksualinė ekstazė.

Izidės ir Ozyrio kultas. Ozyris – mirties ir prisikėlimo dievas. Vedė seserį Izidę – moters ramybės simbolis.

Dievo Baalo kultas.. Šis dievas neribotai valdo žmones kaip niekingus vergus. Iš savęs spinduliuoja pasaulį ir gyvenimą. Kultas puoselėja amžinybės idėją.

Mitros kultas. Tai saulės, šviesos, tyrumo dievas.

Yra žinoma, kad šie kultai paveikė gnozę. Neaišku, kodėl akcentuojamas moteriškumas. Visi jie teigė, kad žmogus savo prigimtimi ir galiomis yra silpnas, todel jis ieško papildomų priemonių ir galimybių pažinti.

Vyrauja kraštutinai dualistinė ir pesimistinė pažiūra į pasaulį. Egzistuoja du pradai – šviesa ir tamsa, gėris ir blogis. Vyksta nuolatinė jų kova. Gnostikai pasaulį matė persmelktą blogio. Jei blogio tiek daug, tai materialusis pasaulis – tamsiojo prado kūrinys. Blogio sumažinti daiktiniame pasaulyje neįmanoma: dabar, ateityje ir amžinai vyraus blogio persvara. Pasaulis – ne Dievo, o Antidievo kūrinys, konstruktas.

Jų pažiūros painios ir elitarinės. Gnostikai, neigdami pagoniškus teiginius, sako, jog virš trijų Žemės gyvybės sferų dar yra vadinama dieviškoji sfera – beasmenis dievas, visuma, iš kurios atskilę eonai – angelai. Jie – tiesos apreiškimo forma. Kritę eonai sudaro madžiagų pasaulį. Dvasia ateina iš dieviškosios tikrovės, trokšta ir privalo į ją sugrįžti. Pasaulis – kritusio eono sklaida. Pagal kitą versiją, prisilaikoma pažiūros, jog Dangiškoji Išmintis pagimdė sūnų, kuris maištaudamas sukūrė pasaulį. Pasaulį sukūręs dievas nėra aukščiausias. Aukščiausias gelbėja pasaulį per Kristų. Arabų gnostikai mini neaiškią jėgą satar, vertusią žmones neklausyti Dievo žodžio, nes jis pamirštamas vos išgirstas.  

Aukščiausia dievybė suteikia sūnui laisvę, o šis sukuria pasaulį. Tada Visagalis pamato pasaulio blogį ir siunčia kitą sūnų, kad tas išvaduotų žmones nuo blogio, parodytų kitą kelią. Kristus – antrasis sūnus, kuris turi pasaulį pakeisti taip, kad vyrautų gėris.  Pagal gnostikus, Kristus moko atgimti dvasiškai ir dvasia išsilaisvinti iš materialaus pasaulio. Patraukli išganymo idėja – Kristus siekia išvaduoti žmogų. Kristui nebūtų priežasties veikti, jei pasaulį būtų sukūręs Aukščiausiasis Dievas. Kadangi kūniškumas – blogis, tai Kristus – grynai dvasinė, nemateriali būtybė. Žemėje jis atstovauja Tobuliausią Dievo Realybę. Žmogus tėra marionetė, neatsakanti už savo veiksmus. Tai prieštarauja tradicinėms krikščionybės tiesoms. Laisvas apsisprendimas netenka prasmės, nes, anot, gnostikų, iš anksto yra nuspręsta, ar suprasti Kristų, ar nesuprasti. Daugiau galimybių turi dvasingas žmogus – tobulesnis už visus kritusius. Jis turi suprasti Kristaus esmę ir neigti prisikėlimą iš mirusiųjų, nes Kristus kūno neturėjęs. Žmonija suskirstyta į tris kategorijas: a) turintys tik kūną – kinikai; b) turintys kūną ir sielą – psichikai; c) turintys dar ir dvasią – pneumatikai.

Gnostikai pasisakė prieš Europinius pagoniškus ir antikinius tikėjimus. Kristų priešpastatydami Jahvei, sukūrė priešjudėjinį sąjūdį. Gnosticizmas tikėjimą siekė paversti žinojimu. Kristaus, pasaulio sąrangos, visuotinio blogio teiginio, žmogaus antropologijos pažiūros Bažnyčiai buvo nepriimtinos. Gnostikai pasmerkti už dualizmą. Jų pažiūrose daugybė mistikos ir teosofijos. Netrukus (III a.) gnostikai paskelbti eretikais: persekiojami, naikinami. V a. gnostikų jau nebėra. Jų pažiūros išsisklaidė ir įtakojo kitas europines krikščionybės sektas – montanistus, arijonus, manichėjus ir kitas. 

Spėjama, jog gnosticizmas visiškai slaptai atsinaujino ir veikė XIV-XV a., tačiau tai nėra patvirtinta. Antroji gnostikų „medžioklė“ patyrė fiasko: popiežius ir jo pavaldiniai lyg ir žinojo egzistuojant uždarą, ezoterinę gnostikų bendruomenę, tačiau per kelis dešimtmečius tiesioginių įrodymų nerasta, nesučiuptas nei vienas bendruomenės narys. Iki šiol neaiškus pagrindinių gnostikų likimas.

Saturninas – skelbė  žydišką gnosticizmą; smarkiai paveiktas ir pats paveikė žydų mistiką.

Basilidas Siras – gyveno ir veikė Aleksandrijoje.

Valentinas Egiptietis – veikė Aleksandrijoje. Romoje pagarsėjo kaip keistokų pažiūrų filosofas.  

Simonas Magas – spėjama, jog jis buvęs apaštalų amžininkas. Dar vadinamas Simonu Samariečiu.

Gnostikų raštų nerasta. Vieni galvoja, kad tai – žodinė tradicija, kiti – raštai žuvę, treti – raštai yra, bet nerasti. Tačiau apie gnostikus ir jų pažiūras žinome iš pirmųjų krikščionių teoretikų raštų (apologijų).

Views All Time
Views All Time
3947
Views Today
Views Today
1
0 0