Šiandien kaip vienas iš gimstamumo mažėjimo priežasčių yra įvardijamas šeimų nenoras ar negalėjimas prisiimti dar didesnės finansinės naštos, o neretai – ir moralinės atsakomybės. Tad suvokus, jog šiandien nemažai moterų augina vaikus vienos, nejučia iškyla klausimas: kaip vienas žmogus sugeba tvarkyti ne tik savo, bet ir mažojo žmogučio gyvenimą, kai neretai šis uždavinys atrodo pernelyg sunkus dviejų asmenų šeimai? Vienišų motinų padėtis nėra lengva. Apie ją kalbėjomės su Vilniaus arkivyskupijos Caritas Motinos ir vaiko globos namų darbuotojomis – padalinio koordinatore Vida Neverovič, socialine darbuotoja Rita Jurgėlaityte, psichologe Milda Lukauskiene ir tikslinės grupės paieškos specialiste Zita Šimonyte.

Papasakokite apie Motinos ir vaiko globos namus – kada jie įsikūrė, kokia jų misija ir pagrindinės veiklos kryptys?

Vida Neverovič: Namai buvo įkurti 1996-aisiais metais, nuo to laiko teikiame pagalbą besilaukiančioms moterims ir moterims, turinčioms vaikus iki pusantrų metų amžiaus. Ši pagalba – įvairiapusė: leidžiame moterims laikinai, tai yra, kol vaikui sukaks pusantrų metų, apsigyventi šiuose namuose, teikiame nemokamą maitinimą, psichologo paslaugas, padedame vienišoms moterims atkurti ryšius su artimaisiais, bendradarbiaujame su teisininku, kuris padeda moterims susitvarkyti įvairiausius dokumentus. Organizuojame bendrus laisvalaikio užsiėmimus, kartu keliaujame, važiuojame į stovyklas. Taip pat mūsų moterys buriasi į maisto ruošimo, siuvimo, rankdarbių darbo terapijos grupes. Mūsų namuose gyvenančioms moterims suteikiame galimybę dalyvauti profesinio mokymo kursuose – per paskutinius pusantrų metų devynios mūsų namuose gyvenusios moterys mokėsi virėjos, barmenės, konditerės, dažytojos, floristės, sekretorės specialybių. Padedame moterims ieškotis darbo, šiandien dirba dvi iš mūsų gyventojų, tiesa, jos įsidarbino neseniai –vos prieš mėnesį.

O kokias moteris Jūs apgyvendinate, kaip jas pasirenkate?

Rita Jurgėlaitytė: Pagrindinis priėmimo kriterijus yra tai, kad moteris turi būti septintajame nėštumo mėnesyje arba turėti ne vyresnį nei pusantrų metų vaikelį, tiesa, šiuo metu priimame ir motinas su vaikais iki trejų metų. Priimame gyvenamosios vietos, pajamų būtiniausiems poreikiams patenkinti neturinčias vienišas moteris, moteris, patyrusias psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, atstumtas artimųjų.

V.Neverovič: Paprastai į mus kreipiasi tos moterys, kurioms tikrai yra labai blogai ir kurios neturi kitų žmonių, kurie galėtų padėti, nes žmogui kreiptis į globos namus yra labai sunku psichologiškai.

R.Jurgėlaitytė: Kai kurios iš besikreipusiųjų moterų atkrinta, dar nesulaukusios mūsų atsakymo. Prieš ateidama pas mus gyventi, moteris turi pateikti pažymą apie savo sveikatos būklę, kadangi šis procesas užtrunka, jo metu kai kurios moterys „atkrenta“ pačios. Galbūt kai kurioms iš jų atsiveria kitos galimybės, kitos galbūt, viską apsvarsčiusios iš naujo, pagalvoja, kad situacija nėra tokia jau bloga ir randa kitokias išeitis.

Kokiais būdais moterys pas Jus patenka?

V.Neverovič: Įvairiais. Dažnai moterys, apie mus sužinojusios iš savo draugų ar pažįstamų, mus susiranda pačios. Kartais jas atsiunčia Vaikų teisių apsaugos tarnybos ar savivaldybės socialinės paramos centro darbuotojai. Kai kurias moteris atsiunčia kitos nevyriausybinės organizacijos, darbo birža. Apie pusė pas mus gyvenančių motinų pas mus patenka iš globos namų. Susilaukiame skambučių ir iš socialinių darbuotojų, kurie praneša apie vaikelius pagimdžiusias ir neturinčias kur eiti moteris, tokias moteris taip pat priimame. Kitos moterys pas mus patenka iš specialiųjų internatinių mokyklų. Tad mūsų globotinės ateina įvairiausiais keliais.

Iš kokių vietovių priimate moteris?

V.Neverovič: Priimame ne tik Vilniaus mieste registruotas moteris – jos gali atvykti iš bet kurios Lietuvos vietovės. Neretai susilaukiame skambučių iš rajonų, žmonės skundžiasi, kad jų gyvenamojoje vietovėje tokių namų kaip mūsų nėra.

Tad yra didelis poreikis tokių namų kaip Motinos ir vaiko globos namai?

Taip. Deja, šiandien mes galime pasiūlyti tik keturiolika gyvenamųjų vietų, iš kurių dvylika jau yra užimtos. Tad šiuo metu galėtume priimti tik dar dvi moteris. Kadangi moterys pas mus gali gyventi iki tol, kol vaikui sukaks pusantrų metų, tai moterų kaita mūsų namuose yra pakankamai nedidelė.

Kokia yra valstybės politika vienišų motinų atžvilgiu, kokias šios politikos ydas Jūs matote?

V.Neverovič: Šiuo metu vienišos motinos vaikui kas mėnesį yra mokama 97 litų pašalpa, jei mamai priklauso socialinė pašalpa, kuri yra lygi 200 litų per mėnesį, tai geriausiu atveju tokia dviejų žmonių – mamos ir vaiko – šeima gali gauti 300 litų mėnesines pajamas. Kaip pragyventi už tuos 300 litų? Čia, Motinos ir vaiko globos namuose, mes mokome motinas taupyti, pačios suprasdamos, jog tai absurdas. Ką šios moterys gali sutaupyti? Tiesa, jos gauna, tarkime nuolaidą darželiui, tai yra, už jį moką tik pusę sumos – 60 litų per mėnesį. Tie 60 litų – didžiuliai pinigai, kai žmogus gauna tokias menkas pajamas.

M.Lukauskienė: Man regis, darželio pigesnių darželio vietų suteikimas vienišų motinių vaikams yra vienintelė valstybės teikiama paslauga, kuri šiek tiek pagerina šių motinų padėtį. Gal dar galima paminėti nemokamą mokyklose teikiamą maitinimą. Tačiau tas pačias nuolaidas gauna tiek daugiavaikės, tiek socialiai remtinos šeimos, išsiskyrusios moterys. Apskritai, Lietuvos teisės aktuose tokios sąvokos kaip „vieniša motina“ nėra įtvirtinta, yra tik „asmuo, vienas auginantis vaikus“. Tad ir išsiskyrusi moteris, kurios vaikui buvęs vyras moka alimentus, ir kuri tokiu būdu turi didesnes pajamas, ir vieniša motina, kuri tokių papildomų pajamų neturi, patenka į vieną kategoriją. O tos menkos nuolaidos visiems į vieną kategoriją patenkantiems asmenims yra teikiamos tos pačios.

Kaip tokios moterys susiranda gyvenamąją vietą, turėdamos tokias menkas pajamas?

V.Neverovič: Tai didžiulė problema, kuri yra skaudžiausia galbūt toms jaunoms mamoms, kurios yra buvusios globos namų auklėtinės. Kaip jau minėjau, tokių mamų tarp mūsų auklėtinių – bene pusė. Kai šios moterys pastoja (neretai joms būna mažiau nei aštuoniolika metų), jos atsiduria gatvėje, nes nebegali toliau gyventi globos namuose dėl nėštumo. O valstybė joms nieko negali pasiūlyti. Tiesa, teoriškai savivaldybės šios moterims gali siūlyti socialiniu būstus, tačiau man nėra tekę girdėti, kad, pavyzdžiui, kuri nors iš mūsų buvusių auklėtinių būtų gavusi tokį būstą.

Manau, jog savivaldybės turėtų turėti daugiau socialinių būstų, kuriuos galėtų pasiūlyti vienišoms mamoms, arba mažas pajamas turinčioms šeimoms, kadangi joms šiandien yra praktiškai neįmanoma išsinuomoti būstą arba jį nusipirkti, tarkime, Vilniaus mieste. Šiandien žmonėms, sulaukusiems aštuoniolikos metų ir dėl to išeinantiems iš globos namų, valstybė skiria juokingą 6000 litų išeitinę pašalpą. Jeigu prieš 6-7 metus jeigu už 6000 litų kokiame nors kaimelyje žmogus dar galėjo įsigyti būstą, tai dabar kainos yra išaugę tiek, kad tuos 6000 litų žmogus labai greitai išleidžia nuomai, ir vėl lieka gatvėje. Tad motinos – buvusios globos namų auklėtinės – sukasi savotiškame užburtame rate. Žinoma, prie tokio rato susidarymo prisideda ir kitos aplinkybės, kaip kad artimų žmonių, darbo neturėjimas, tad jeigu tokiam žmogui iš tikrųjų pavyksta susitvarkyti gyvenimą, tada mums prieš jį belieka nulenkti galvą.

O kaip atrodo tokios vienišos motinos padėtis, jeigu ji susiranda darbą?

V.Neverovič: Šiandien, kaip žinia, laisvų darbo vietų yra, tačiau problema ta, kad dauguma vienišų motinų, bet jau sprendžiant pagal mūsų namuose gyvenančių motinų pavyzdžius, neturi jokio išsilavinimo arba tik minimalų išsilavinimą, todėl jos gali pretenduoti tik į nekvalifikuoto darbo vietas. Dirbdamos nekvalifikuotą menkai apmokamą darbą, sakykim, gaudamos tik minimalų atlyginimą, moterys vis tiek negali išsinuomoti būsto.

M.Lukauskienė. Net ir gaudama vidutinį atlyginimą, vieniša motina, jeigu ji neturi nuosavo būsto, negali išsilaikyti, kadangi nuoma kartu su išsilaikymo išlaidomis sudaro daugiau nei vidutinis atlyginimas. Tad situaciją nelabai keičia ir tai, kad pašalpos dirbusioms motinoms buvo padidintos iki 100 procentų jos atlyginimo, iki kol vaikui sueis pusė metų. Kad kaip nors išsilaikytų, vienišos, net ir dirbančios motinos turi gauti daugiau nei vidutinį atlyginimą ir gyventi arba Vilniaus pakraščiuose, arba rajone.

V.Neverovič: Tas tiesa, dirbusios ir į dekretines atostogas išėjusios moterys, nepajėgiančios išsinuomoti būsto – taip pat yra potencialios mūsų namų gyventojos.

O ar labai sunku vienišai motinai susirasti darbą?

Z.Šimonytė: Taip, turint vaiką yra sudėtinga susirasti net ir nekvalifikuoto darbo vietą, kadangi toks darbas neretai netrunka nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro – dažnai tai būna darbai, kai reikia dirbti vakarais, pavyzdžiui, barmene ar virėja. O kur tada palikti vaiką? Vietų darželiuose apskritai trūksta, jau nekalbant apie tai, kad vakarais darželiai nedirba. Vilniuje veikia vos keletas prailgintos darbo dienos darželių, dirbančių ilgiau nei iki penktos ar šeštos valandos vakaro, be to, į juos priimami tik vaikai nuo trejų metų amžiaus. Dėl šios priežasties vienišos motinos nėra pageidautinos darbuotojos, ir galimybių susirasti geresnį darbą joms yra labai mažai.

O ar tarp Motinos ir vaiko globos namų globotinių yra aukštesniojo ar aukštojo išsilavinimo siekiančių moterų?

V.Neverovič: Taip, pas mus gyvena keletas mamų iš šiek tiek aukštesnio socialinio sluoksnio, kurios mokėsi, viena – Vilniaus pedagoginiame universitete, kita – Vilniaus verslo kolegijoje. Tačiau tada, kai pasigimdė vaikelius, jos turėjo išsikraustyti iš bendrabučio, kadangi universiteto bendrabučiuose neleidžiama gyventi su kūdikiais, nors laisvų vietų kai kada ir yra. Jei moteris neturi pajamų, tada vienintelis kelias jai lieka arba mesti mokslus, arba ieškoti tokios globos įstaigos kaip mūsų. Manau, jog universitetai turėtų stengtis sudaryti galimybę studijuoti vienišoms motinoms, tikiu, kad kiekvienos aukštojo mokslo įstaigos bendrabučiuose tokioms moterims atsirastų laisvų kambarių.

Kalbėjome daugiau apie socialinę-ekonominę vienišų motinų padėtį. O koks, Jūsų nuomone, šiandien yra Lietuvos visuomenės požiūris į vienišą motiną? Ar pasitaiko atvejų, kai moteris yra atstumiama dėl to, kad viena augina vaiką?

M.Lukauskienė: Požiūrių yra visokių, tačiau, mano akimis žiūrint, šiandien mažai bepasitaiko atvejų, kai į moterį neigiamai žiūrima vien dėl to, kad ji laukiasi. Vienišų motinų atskirtis egzistuoja, tačiau tai – daugiau praktinė-materialinė nei moralinė atskirtis.

O kokios yra tendencijos, ar šiandien Motinos ir vaiko globos namuose gyvenančios motinos kuo nors skiriasi nuo anksčiau čia gyvenusių moterų?

V.Neverovič: Pastebiu, kad mažėja vienišų motinų amžius, per paskutinius metus mūsų namuose gyveno gal trys paauglės su vaikeliais. Be to, pastaruoju metu pas mus kreipiasi ne tik moterys, gyvenusios globos namuose ir neturinčios išsilavinimo, bet ir turinčios dvylikos klasių ar aukštesnį išsilavinimą. Prieš 5-6 metus to nebuvo.

Dažnai pabrėžiama, kad žmogus, patenkantis į vieną ar kitą socialinės rizikos grupę ir patiriantis materialinius ir psichologinius sunkumus, turi pats iš vidaus labai norėti, kad jo padėtis keistųsi. Žinoma, yra labai svarbi pagalba iš šalies, tačiau pradinis išeities taškas, noras kabintis į gyvenimą slypi pačiame žmoguje. Ar tam pritartumėte ir ar Jūsų globos namų auklėtinės turi tokį norą keisti savo gyvenimus?

R.Jurgėlaitytė: Žmogus, susidūręs su tam tikra kliūtimi, atsiduria aklavietėje. Tada yra labai svarbu jausti artimųjų ir draugų palaikymą. Į mūsų namus besikreipiančios moterys tokio palaikymo dažniausiai neturi, tad dažniausiai savo situaciją jos mato kaip beviltišką. Mūsų, Motinos ir vaiko globos namų darbuotojų pareiga yra pažadinti šių moterų viltį, padėti joms naujai integruotis į visuomenę. To siekdamos, mes dirbame kaip komanda. Bandome atrasti kokius nors žiburėlius, kurie padėtų tokioms moterims augti iš vidaus, kaip asmenybėms. Tai gali būti patys įvairiausi dalykai – dvasiniai dalykai, nauji pomėgiai. Mes skatiname mūsų moteris mokytis, stengiamės ieškoti galimybių joms atrasti naujų draugų. Stengiamės ugdyti šių moterų savivertės jausmą, nes prieš patekdamos į mūsų namus, jos dažniausiai jaučiasi nepilnavertės, bijo būti tarp žmonių. Tad net jeigu praėjus tam tikram laikui, mūsų namuose gyvenančių moterų materialinė padėtis ir nepakinta, mūsų tikslas yra visgi pasiekti tai, kad moterys į savo ateitį žiūrėtų kitaip.

V.Neverovič: Norėčiau pridurti, kad iš tikrųjų daug kas priklauso nuo pačios moters. Nes kad ir kiek daug mes beįdėtume pastangų, rezultatas nebus pasiektas, jei moteris pati nenorės priimti pagalbos. Jei moteris nesubręsta priimti pagalbą, ji gali pas mus pragyventi pusantrų metų, visiškai nekintant jos padėčiai. Kaip bebūtų liūdna, turėjome tokių moterų, kurioms iš tikrųjų negalėjome padėti dėl to, kad jos pačios buvo užsisklendusios prieš joms teikiamą pagalbą.

O kaip susiklosto Jūsų globos namus palikusių moterų likimai?

V.Neverovič: Įvairiai. Kai kurios, moterys, deja, yra priverstos ieškotis kitų globos namų. Kai kurios susiranda gyvenimo draugus, kurie joms padeda išsilaikyti. Čia taisyklių nėra.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Milda Bagdonaitė.

*Projektą „LabAS“, kurio partneris yra Bernardinai.lt,  finansiškai remia Europos Komisijos programa kovai su socialine atskirtimi. Europos Komisija už turinį neatsako.

Views All Time
Views All Time
2321
Views Today
Views Today
1
0 0