Manau, viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria šiandien poros, yra supratimo, dėkingumo ir pagarbos tam, kas moteriška, bei tam, kas vyriška, stoka, ir todėl atsiranda nesuvokimas, ką reiškia vienas kitą papildyti. Šioje knygoje mėginsiu jums naujai apibūdinti, kas yra vyriškumas ir moteriškumas ir kaip kiekvienas gali prikelti kitame, kas geriausia, ir paskatinti džiaugtis ir didžiuotis būdamas vyru ar moterimi.

Be šio suvokimo, santuoka tampa sąjunga dviejų konkuruojančių bevardės lyties robotų, beviltiškai mėginančių susigaudyti painioje situacijoje, klupinėjančių tamsoje, suglumusių, ieškančių meilėje šiokios tokios naudos ir galiausiai liekančių su savo juodžiausia vienatve, kartėliu, pykčiu.

Antra kliūtis kelyje į sėkmingą ir laimingą santuoką yra tam tikras savanaudiškumas, kuris mūsų visuomenėje tampa priimtinas. Man parašė Debi, klausytoja:

„Man rodos, viena pagrindinių klaidų, kurias daro susituokę vyrai ir moterys, yra vengimas įsipareigoti ir aukotis. Šiais laikais žmonės daugiau atsidavę savo karjerai, savo interesams. Regis, žmonės santuoką ir vaikus traktuoja kaip nebūtinai reikalingus, o kitus savanaudiškus pomėgius kaip būtinus. Mes gyvename labai egoistiškais laikais. Tikrieji sutuoktinių ir vaikų poreikiai ignoruojami vardan vieno iš sutuoktinių norų. Santuoka ir vaikai – tai didžiulė auka ir įsipareigojimas. Pastarosios kelios kartos neišmokytos pagrindinių moralės principų. Mūsų visuomenė linkusi tikėti, kad momentinis malonumas be įsipareigojimų – svarbiausias gyvenimo siekis.“

Meilės jausmas, apie kurį dar nekalbėjau, yra negiliai suvokiama, bet labai vertinama emocija. Normalu, kad žmonės džiaugiasi šiuo jausmu. Deja, kaip ir cheminės narkotinės medžiagos, ji gali tapti savaiminiu tikslu, kai savasis „aš“ tampa visatos centru – nelyginant pasaulio suvokimas vaiko akimis. „Pirmoji meilės stadija pasireiškia, kai jūs mylite būseną, kurią sukelia jums tas žmogus. Brandi meilė susiformuoja tuomet, kai mylite žmogų, tokį, koks jis ar ji yra… Esama skirtumų tarp aistringos ir gailiaširdės meilės.“ („Time“, 2/15/93, „Kas yra meilė“)

Vienas nepanoręs prisistatyti klausytojas rašė: „Man regis, daugybė žmonių tuokiasi, kad patenkintų asmeninius poreikius, bet, mano nuomone, reikia tuoktis tada, kai esi pasiruošęs patenkinti savo sutuoktinio poreikius. Manau, tai yra tikroji meilė, kai trokšti duoti… padaryti kitą laimingą.“

O padaryti jūsų, mano brangus skaitytojau, santuoką laimingą – mano šios knygos „Kaip puoselėti ir branginti santuoką“ tikslas. Be jokios abejonės, santuoka yra geriausia šeimyninė padėtis – tiek vyrams, tiek moterims. Neseniai atlikta studija (Socialinių mokslų institutas, Kornelio universitetas, 12/08/05) rodo, kad susituokusių žmonių, palyginti su tais, kurie gyvena susimetę arba rimtai ar epizodiškai susitikinėja, savijauta daug geresnė nepriklausomai nuo to, ar jie laimingai vedę ar ne. „Net kai vedybiniai santykiai toli gražu nėra idealūs, buvimas santuokoje siejamas su didesne savigarba, su didesniu pasitenkinimu gyvenimu, didesniu džiaugsmu ir mažesnėmis kančiomis.

Žmonės, gyvenantys toli gražu ne laimingą santuokinį gyvenimą, jaučia turį privalumų, šis pastebėjimas siejamas su stabilumu, įsipareigojimu, socialiniu santykių statusu.“ Man regis, kai žmonės, skelbiantys, jog jų šeimyninis gyvenimas nenusisekęs, skundžiasi dėl kai kurių nesklandumų, pamiršta pasinaudoti turimais santuokinio gyvenimo privalumais, kurių, galutinai vertinant, yra daug daugiau, bet kurie „priimami kaip savaime suprantamas dalykas“.

Tyrėjai (Brandeiso universitetas, 2/14/06) taip pat pripažįsta, kad „nelaimingai susituokę vyrai ir moterys kenčia nuo didesnio streso tiek dieną namuose, tiek darbe, kaip ir nuo pakilusio kraujospūdžio… nes stresas neatskiriamas nuo didesnės širdies ligų, insulto, vėžio ir kitų sveikatos problemų rizikos… Kai santuoką ištinka krizė, jos poveikis tiek vyrams, tiek moterims vienodas.“

Taigi: jeigu esate susituokę, jaučiatės geriau tiek psichiniu, tiek fiziniu požiūriu; jeigu jūsų santuoka laiminga, jums dar labiau pasisekė!

Vienas klausytojas man atsiuntė aštuoniasdešimt devynerių metų vyro iš Arizonos valstijos – buvusio pastoriaus, karo belaisvio Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metu, koledžo profesoriaus ir prezidento, žvejo ir medžiotojo – nekrologą („pavyzdį, kaip užmegzti ir palaikyti tvirtus savitarpio santykius, glaudžius darbo ir šeimyninius ryšius“). Kai nekrologe prieinama vieta, kur išvardijami velionio paveldėtojai, štai kas parašyta: „Vienintelis velionio paveldėtojas – jo atsidavusi 67-erių metų žmona. Jis kiekviena proga kartodavo, kad visi jo pasiekimai ir sprendimai buvo neatsiejami nuo jo žmonos. Jis mėgo sakyti, kad prieš susituokdami juodu sutarė, jog jis priims svarbiausius sprendimus, o ji – mažesnės svarbos… ir iki šiol mes dar nepriėjome svarbiausio sprendimo“, – sakydavo jis.

Dar viena klausytoja panelė Liza atsiuntė man skiltį, išspausdintą vietiniame laikraštyje, kuris skelbia trumpus žmonių darbo aprašymus.

„Šis ponas dirba atliekų tvarkymo kompanijoje jau daug metų, tačiau ne šis motyvas svarbiausias. Regis, įprasta, kad mūsų vyrai dirba sunkiai, kad aprūpintų viskuo savo šeimas. Taip, tai paprastas, gyvybiškai svarbus, teisingas instinktas. Mudu su vyru ką tik atšventėme 28-ąsias vestuvių metines. Jis didžiuojasi galįs viskuo mus aprūpinti, kad aš galėčiau likti namie ir prižiūrėti vaikus. Ir mes visi jį už tai mylime.“

Štai ištrauka iš interviu su atliekų surinkėju, kuris dirba 55–60 valandų per savaitę:

Klausimas: Kas skatina jus taip stengtis uoliai dirbti?

Atsakymas: Mano šeima. Aš dirbu sunkiai, nes noriu išreikšti dėkingumą Irmai, savo žmonai, su kuria gyvenu 22-us metus. Noriu, kad ji žinotų, kaip ją myliu ir esu dėkingas už kaskart jos paruoštą valgį, už rūpinimąsi vaikais. Taip pat noriu parodyti savo vaikams, kaip tapti atsakingais suaugusiaisiais, nepriklausomai nuo darbo, kurį jie dirbs.

Taigi, mano bičiuliai, prieš jus labai geras vyras, gyvenantis laimingoje santuokoje. Dar vienas laiškas iš kitos klausytojos, Džuli:

„Štai kokią istoriją neseniai man teko perskaityti – manau, jus privers nusišypsoti – vienas vyras paskambino į Socialinio draudimo įstaigą ir pasiteiravo apie išmokas, išėjus į pensiją. Gavęs norimą informaciją, jis pasiteiravo apie savo žmonai priklausančias išmokas. „Ar ji kada nors dirbo?“ – klausia valdininkas. – „Jos darbas visą gyvenimą buvo daryti mane laimingą“, – pasakė vyras. „Labai miela, – tarstelėjo valdininkas, – bet ar ji kada nors dalyvavo pensijų programoje?“ „Ne, – atsakė jis. – Susituokę mes susitarėme: aš uždirbsiu gyvenimui, o ji padarys mūsų gyvenimą prasmingą.“

Akivaizdu, kad šio vyro ir moters santuoka pagrįsta nuoširdžiu rūpinimusi vienas kitu.

Kiekvieną dieną radijo klausytojai skambina į mano programą, norėdami papasakoti savo nusiskundimus, išlieti apmaudą, sumaištį ar kartėlį, patirtus santuokoje. Nors į mano laidą skambinantys žmonės ir jų problemos labai skirtingi, visada stengiuosi išskirti tris dalykus:

1. Elkitės su savo sutuoktiniu, lyg mylėtumėte jį ar ją iki paskutinio atodūsio, – kad ir kaip jaustumėtės tą ar kitą akimirką.

2. Kiekvieną dieną susimąstykite, kaip galėtumėte padaryti savo sutuoktinio gyvenimą vertingesnį.

3. Būkite tokiu žmogumi, kurį norėtumėte mylėti, apkabinti, pas kurį skubėtumėte namo, dėl kurio norėtumėte aukotis.

Ak, žinau, ką galvojate: „Bet MANO situacija tiesiog beviltiška. Jis (ji) gyvenimą pavertė pragaru. Nepajėgiu pakeisti savo jausmų ar padėties“. Ką gi, bičiuliai, tikiu, kad perskaitę knygą „Kaip puoselėti ir branginti santuoką“ imsite manyti kitaip. O jeigu vis dėlto nepakeisite, tuomet, manyčiau, yra dvi galimybės: arba jums reikia gero skyrybų advokato, arba jūs esate nepakenčiamai užsispyrę!

Vienas nepanoręs prisistatyti klausytojas rašė: „Man regis, daugybė žmonių tuokiasi, kad patenkintų asmeninius poreikius, bet, mano nuomone, reikia tuoktis tada, kai esi pasiruošęs patenkinti savo sutuoktinio poreikius. Manau, tai yra tikroji meilė, kai trokšti duoti… padaryti kitą laimingą.“

O padaryti jūsų, mano brangus skaitytojau, santuoką laimingą – mano šios knygos „Kaip puoselėti ir branginti santuoką“ tikslas. Be jokios abejonės, santuoka yra geriausia šeimyninė padėtis – tiek vyrams, tiek moterims. Neseniai atlikta studija (Socialinių mokslų institutas, Kornelio universitetas, 12/08/05) rodo, kad susituokusių žmonių, palyginti su tais, kurie gyvena susimetę arba rimtai ar epizodiškai susitikinėja, savijauta daug geresnė nepriklausomai nuo to, ar jie laimingai vedę ar ne.

„Net kai vedybiniai santykiai toli gražu nėra idealūs, buvimas santuokoje siejamas su didesne savigarba, su didesniu pasitenkinimu gyvenimu, didesniu džiaugsmu ir mažesnėmis kančiomis. Žmonės, gyvenantys toli gražu ne laimingą santuokinį gyvenimą, jaučia turį privalumų, šis pastebėjimas siejamas su stabilumu, įsipareigojimu, socialiniu santykių statusu.“ Man regis, kai žmonės, skelbiantys, jog jų šeimyninis gyvenimas nenusisekęs, skundžiasi dėl kai kurių nesklandumų, pamiršta pasinaudoti turimais santuokinio gyvenimo privalumais, kurių, galutinai vertinant, yra daug daugiau, bet kurie „priimami kaip savaime suprantamas dalykas“.

Tyrėjai (Brandeiso universitetas, 2/14/06) taip pat pripažįsta, kad „nelaimingai susituokę vyrai ir moterys kenčia nuo didesnio streso tiek dieną namuose, tiek darbe, kaip ir nuo pakilusio kraujospūdžio… nes stresas neatskiriamas nuo didesnės širdies ligų, insulto, vėžio ir kitų sveikatos problemų rizikos… Kai santuoką ištinka krizė, jos poveikis tiek vyrams, tiek moterims vienodas.“

Alma Litera, 2008 m.
Laimingos santuokos receptas

Views All Time
Views All Time
3297
Views Today
Views Today
1
0 0