I. JUNGTUVĖS BE MIŠIŲ

1. Tuo atveju, kai reikia ar kai geriau santuoką laiminti be Mišių arba, kai ją laimina diakonas, laikomasi šios tvarkos.

Pradžios apeigos

Pirmasis būdas

2. Sutartu laiku kunigas, apsivilkęs kamžą arba albą, užsidėjęs baltą ar šventės spalvos stulą ar net apsisiautęs tokios pat spalvos kapa (diakonas – dalmatika), lydimas patarnautojų eina prie bažnyčios durų ar kitur pasitikti jaunųjų ir juos pasveikina Bažnyčios vardu.

3. Paskui procesijos tvarka einama prie altoriaus į jungtuvėms skirtą vietą: patarnautojai, apeigų vadovas, jaunieji, lydimi liudytojų, giminaičių ir kitų. Tuo metu giedamas himnas „O Dvasia, Viešpatie, nuženk“.

4. Visi įprastu būdu pagerbia altorių. Galima atsisėsti.

Antrasis būdas

5. Sutartu laiku kunigas, apsivilkęs kamžą arba albą, užsidėjęs baltą ar šventės spalvos stulą ar net apsisiautęs tokios pat spalvos kapa (diakonas – dalmatika), lydimas patarnautojų eina į jungtuvėms skirtą vietą. Tuo metu giedamas himnas „0 Dvasia, Viešpatie, nuženk“.

6. Kai jaunieji ateina prie altoriaus, vadovas Bažnyčios vardu juos nuoširdžiai pasveikina.

7. Vadovas žemai nusilenkia altoriui. Galima atsisėsti.

8. Apeigų vadovas persižegnoja ir visus pasveikina šiais ar kitais Šventojo Rašto žodžiais:

Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

Visi atsako:

Ir su tavimi!

Arba:

Garbė Dievui per amžius!

Ar dar kitais žodžiais.

9. Tada vadovas šiais ar panašiais žodžiais paragina dalyvauti Santuokos sakramento apeigose:

Broliai ir seserys, šiuose Dievo namuose susirinkome iškilmėms, Čia N ir N pradės savo šeimos gyvenimą. Tai nepaprastas įvykis. Todėl mes visi sveikiname juos ir, linkėdami laimės, paremkime nuoširdžia malda.

Įsidėmėkime Dievo žodžius, kuriuos girdėsime šiose iškilmėse. Paskui su visa Kristaus Bažnyčia melsime Dievą Tėvą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad nesi-

liautų šiuos jaunuosius globojęs ir, visuomet gyvenančius tarpusavio vienybėje, laimintų.

10. Arba:

N ir N, visa Bažnyčia džiaugiasi kartu su jumis ir čia iškilmingai pasitinka jus, (jūsų tėvus) bei jūsų artimuosius. Šiandien jūs visokio gyvenimo Davėjo Dievo Tėvo akivaizdoje sudarysite sąjungą visam gyvenimui. Teišklauso jus Viešpats jūsų džiaugsmo dieną! Tegu remia jus iš aukštybių! Tepadeda išsipildyti jūsų troškimams! Teišklauso jūsų maldas!

11. Po to, išskėtęs rankas, kalba šią maldą:

Išklausyk, Viešpatie, mūsų maldavimus ir ant šių savo tarnų (N ir N) išliek savo malonių gausą. Tai, ką tavo altorius sujungs, testiprins jų tarpusavio meilė. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

Ats.: Amen.

Kitos maldos.

Žodžio liturgija

12. Įprastu būdu atliekama Žodžio liturgija, pasirenkant tekstus.

Visuomet imamas skaitinys, kuriame minima santuoka.

13. Apeigų vadovas, atsižvelgdamas į tuokiamuosius, paaiškina skaitytą tekstą, primindamas krikščioniškosios santuokos svarbą, sutuoktinių meilės kilnumą, Sakramento malones ir įpareigojimus.

Jungtuvių apeigos

14. Jeigu tuoktųsi dvi ar daugiau porų, kiekviena jų turi būti atskirai klausiama apie sutikimą tuoktis ir atskirai duoti priesaiką. Visose kitose maldose bei palaiminimuose vartojama daugiskaita.

15. Visiems stovint, vadovas šiais ar panašiais žodžiais kreipiasi į jaunuosius:

Brangūs sužadėtiniai! Jūs atėjote į Dievo namus, kad Bažnyčios įgaliotinio ir čia esančių liudytojų akivaizdoje Viešpats užantspauduotų jūsų nutarimą susituokti.

Anksčiau Kristus Krikšto sakramentu jums suteikė pirminę ir būtiniausią išganymo malonę – jus paskyrė šventam gyvenimui. Šiandien Santuokos sakramentu jus sustiprins amžinai tarpusavio meilei ir ištikimybei tesėti bei kitoms garbingoms susituokusiųjų pareigoms atlikti ir praturtins naujomis dvasinėmis dovanomis.

Tad Bažnyčios vardu kiekvieną klausiu apie jūsų pasiryžimus.

Klausimai pirmos priesaikos

16. Vadovas klausia jaunuosius, ar jie atėjo niekieno neverčiami, gerai apsigalvoję. Klausia pirma jaunąjį, paskui jaunąją:

N, ar esi rimtai apsigalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę?

Jaunasis: Esu! (Taip!)

Vadovas kreipiasi į jaunąją:

N, ar esi rimtai apsigalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio?

Jaunoji: Esu! (Taip!)

Vadovas klausia abu:

Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?

Kiekvienas atsako: Pasižadu! (Taip!)

Tolesnį klausimą galima praleisti, atsižvelgiant į tuokiamųjų amžių ar aplinkybes.

Vad.: Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?

Jaunieji: Sutinkame! (Taip!)

Vad.: Tesuteikia jums Dievas savo malonės, kad tai, ką pasižadate, būtų jūsų šeimos gyvenimo pagrindas.

Santuokinė priesaika

17. Vadovas jaunuosius pakviečia:

Kadangi tikrai ryžtatės sudaryti šventą vyro ir moters sąjungą, paduokite vienas kitam dešinę ranką ir Dievo bei Bažnyčios akivaizdoje vienas kitam prisiekite.

Jaunieji paduoda rankas. Kunigas gali ant jų uždėti stulą (diakonas stulos neuždeda). Kiekvienas prisiekia atskirai.

18. Jaunasis sako:

Aš, N, imu tave, N, savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!

Jaunoji sako:

Aš, N, imu tave, N, savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!

19. Jeigu dėl kokių nors priežasčių priesaiką labiau tinka priimti klausiant, vadovas klausia jaunąjį:

N, ar tu imi N savo žmona ir prisieki visada būti jai ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą ją mylėti ir gerbti?

Jaunasis: Prisiekiu!

Vadovas klausia jaunąją:

N, ar tu imi N savo vyru ir prisieki visada būti jam ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą jį mylėti ir gerbti?

Jaunoji: Prisiekiu!

Priesaikos patvirtinimas

20. Kunigas (diakonas), nuėmęs nuo rankų stulą, sako:

Šią jūsų priesaiką, duotą Bažnyčios akivaizdoje, testiprina Viešpats savo malone ir jus dosniai telaimina.

Kunigas (diakonas) sutuoktinius peržegnoja (nieko nesakydamas). Paskui taria:

Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!

Arba:

Šią jūsų priesaiką, duotą Bažnyčios akivaizdoje, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, pirmuosius žmonijos tėvus – vyrą ir moterį – rojuje sujungęs Dievas, Kristaus malone testiprina ir tepalaimina (nieko nesakydamas, peržegnoja sutuoktinius). Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.

21. Vadovas kreipiasi į liudytojus:

Jūs, kurie čia esate, būsite liudytojai, kad ši santuoka sudaryta Dievo akivaizdoje ir palaiminta Bažnyčios.

Dabar visi pagarbinkime Dievą:

Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius!

Žiedų palaiminimas ir įteikimas

22. Vadovas laimina žiedus (ir vainikėlį):

Tepalaimina Viešpats šiuos žiedus, kuriuos vienas kitam įteiksite kaip meilės ir ištikimybės ženklą.

Kitos žiedų pašventinimo maldos. Žiedus (ir vainikėlį) galima pašlakstyti švęstu vandeniu ir įteikti jaunavedžiams.

Šie juos užmauna vienas kitam ant dešinės rankos bevardžio piršto. Kiekvienas gali sakyti:

23. Jaunasis:

N, imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą -vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Jaunoji:

N, imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą -vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

24. Galima pagiedoti tinkamą giesmelę ar himną.

Visuotinė malda

25. Visuotinė malda kalbama tokiu būdu:

a) Vadovas pirmiausia pakviečia visus pasimelsti.

b) Skaitomi maldosprašymai, kuriems pritaria visi apeigų dalyviai, kaip nurodyta maldose. Maldos kreipiniai turi būti taip parinkti, kad nesikartotų tolesniame palaiminime. Labai tiktų į maldą įsijungti ir jauniesiems ar jungtuvių dalyviams.

c) Jeigu sutuoktiniai nepriims Švenčiausiojo, po maldos prašymų sukalbama „Tėve mūsų“ (jeigu priims – čia nekalbama).

d) Nekalbama visuotinės maldos pabaigos malda, bet vietoj jos visuomet teikiamas santuokinis palaiminimas.

Santuokinis palaiminimas

26. Sutuoktiniai atsiklaupia. Vadovas sudėtomis rankomis pakviečia melstis:

Nuoširdžiai melskime Dievą laiminti šiuos jaunavedžius, kad, Sakramento malonėmis šiandien apdovanoti, ir visuomet patirtų Aukščiausiojo pagalbą.

Kiti paraginimai.

Visi valandėlę tyliai pasimeldžia.

27. Vadovas, atsigręžes į sutuoktinius, ištiesęs rankas virš jų, kalba tolesnę maldą, kurioje suskliaustus žodžius galima praleisti, atsižvelgiant į sutuoktinių amžių ar pan. aplinkybes.

Dieve, tu savo galybe visa iš nieko sukūrei
ir pasauliui išmintingus kelius nužymėjai.
Sukūrei ir žmogų, į save panašų,
sukūrei vyrą ir moterį ir paskelbei,
kad jiedu jungsis į neišardomą šeimą
ir drauge kurs savo laikinąjį ir amžinąjį likimą.

Dieve, šventąjį santuokos ryšį
tu pakėlei į sakramento garbę,
kad jis vaizduotų tyrą ir vaisingą
Kristaus ir Bažnyčios meilę.

Žmonijos aušroje įsteigęs vyro ir moters sąjungą,
Dieve, ją tokia palaima apdovanojai,
kad nė žmonių kaltės jos nepanaikino.

Pažvelk dabar meiliai į šiuos jaunavedžius,
trokštančius tavo palaimos!
Siųsk jiems Šventosios Dvasios dovanų
ir įliek savo meilės į jų širdis,
kad santuokoje būtų vienas kitam ištikimi.

Papuošk jaunąją N meilumu bei romumu!
Tegul ji sau pavyzdžiu ima šventąsias moteris,
kurių žygdarbius šlovina Raštai.

Tegul jie visada pasitiki vienas kitu,
tegerbia vienas kitą
kaip lygiavertį žemės gyvenimo bendrakeleivį,
pašauktą į tavo malonę ir šventumą,
ir tegul vienas kitą taip myli,
kaip Kristus myli Bažnyčią, o Bažnyčia – Kristų.

Karštai meldžiame šiems sutuoktiniams,
Viešpatie, tavo malonės,
Kad jie visuomet vienas kitam meilūs ir ištikimi pasiliktų,
o kitiems žmonėms duotų skaistaus gyvenimo pavyzdį
ir, Evangelijos įkvėpti, garbingai liudytų Kristų.

(Leisk jiems susilaukti įpėdinių,
dorai juos išauklėti ir džiaugtis vaikų ir vaikaičių gerove.)
Suteik jiems žemėje garbingą amžių,
o danguje – nesibaigiančią laimę.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

Visi:Amen.

Kitos palaiminimo maldos.

28. Jeigu sutuoktiniai Švenčiausiojo nepriims, vadovas visus palaimina:

Visus jus, čia esančius, tepalaimina visagalis Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia.

Visi:Amen!

29. Labai tiktų apeigas baigti giesme.

Šventoji Komunija

30. Jeigu sutuoktiniai Švenčiausiąjį priims, po santuokinio palaiminimo (nr.l05) vadovas eina prie tabernakulio, paima komuninę, pastato ją ant altoriaus ir priklaupia.

31. Paskui šiais ar panašiais žodžiais paragina pasimelsti:

Melskimės, kaip Viešpats Jėzus Kristus mus mokė.

Arba:

Dabar priimsite Viešpatį Jėzų Kristų, kuris anuomet dalyvavo vestuvėse Galilėjos Kanoje ir ten padarė pirmąjį savo stebuklą, kad pagelbėtų naujajai šeimai. Tuo jis parodė, kad jam svarbus ir žmogaus žemiškasis gyvenimas. Jėzus trokšta ir jus gausiai apdovanoti savo malonėmis. Tad ir maldaukime Dievą, kaip Jėzus mokė.

Visi sukalba „Tėve mūsų“.

Tėve mūsų, kuris esi danguje!

Teesie šventas tavo vardas,
teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto.

32. Šiais ar panašiais žodžiais pakviečiama:

Palinkėkime vieni kitiems ramybės.

Visi palinki vieni kitiems ramybės įprastu būdu.

33. Tada vadovas priklaupia, paima Ostiją, atsigręžia į žmones ir ją pakėlęs sako:

Štai Dievo Avinėlis,

kuris naikina pasaulio nuodėmes.
Laimingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą!

Visi kalba:

Viešpatie, nesu vertas,
kad ateitum į mano širdį,
bet tik tark žodį,
ir mano siela pasveiks.

34. Vadovas eina prie sutuoktinių ir kiekvienam jų, rodydamas truputį pakeltą Ostiją, sako:

Kristaus Kūnas.

Priimantysis atsako: Amen ir priima.

35. Dalijant Švenčiausiąjį, tinka pagiedoti eucharistinę giesmę.

36. Baigus dalyti Švenčiausiąjį, galima tylomis pasimelsti arba pagiedoti garbinimo psalmę ar giesmę.

37. Po to vadovas kalba šią maldą (sudėjęs rankas):

Pasistiprinę, Viešpatie, prie tavo stalo, meldžiame malonės, kad Santuokos sakramentą šiandien priėmusieji visada laikytųsi tavojo kelio ir žmonėms skelbtų tavo šventąjį vardą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

Visi:

Amen.

 

Pabaiga

 

38. Jungtuvių apeigas galima baigti paprastu palaiminimu: „Tepalaimina jus visagalis Dievas Tėvas …“ arba kuria kita malda.

39. Pabaigus apeigas, sutuoktiniai, liudytojai ir vadovas pasirašo Santuokų knygoje. Pasirašyti gali arba zakristijoje, arba jungtuvių vietoje, bet ne ant altoriaus.

II. SANTUOKOS SAKRAMENTO SVARBA IR KILNUMAS

1. Santuokinė sutartis, kuria vyras ir moteris sukuria bendrą gyvenimą, gyvybę ir jėgą ima iš pačios dieviškojo kūrimo pradžios, o Kristų tikintiems ši sutartis pakyla į aukštesnį laipsnį, nes tampa vienu iš Naujojo Testamento sakramentų.

2. Santuoka sudaroma sutuoktinių sutartimi – abipusiu ir neatšaukiamu pasižadėjimu, kuriuo sutuoktiniai laisvai atsiduoda vienas kitam. Visiškos sutuoktinių ištikimybės ir nesuardomo ryšio reikalauja tiek vyro ir žmonos sąjunga, tiek vaikų gerovė.

3. Savo prigimtimi santuoka ir sutuoktinių meilė skirtos gimdyti ir auklėti vaikams, kurie yra tarsi ją atbaigiantis vainikas, nes vaikai – iš tikrųjų kilniausia santuokos dovana, tėvams teikianti didžiulį gėrį.

4. Intymus gyvenimas ir meilės bendravimas, kuriuo sutuoktiniai tampa „jau nebe du, o vienas kūnas“, yra paties Dievo Kūrėjo įsteigtas, savitų įstatymų tvarkomas ir apdovanojamas ta palaima, kurios nesunaikino gimtoji nuodėmė. Šis šventas ryšys priklauso ne nuo žmogiškojo sprendimo, bet nuo Dievo – santuokos Autoriaus, kuris jai suteikė ypatingą gėrį ir tikslą.

5. Viešpats Kristus, visa atkurdamas ir atnaujindamas, panoro ir santuokai sugrąžinti pirmykštį šventumą bei kilnumą, kad ką Dievas sujungė, žmogus neperskirtų, ir iškėlė ją iki Sakramento orumo, kad neišardoma sutuoktinių sutartis dar labiau išryškintų Kristaus meilę ir taptų jo vienybės su Bažnyčia pavyzdžiu.

6. Kristus, dalyvaudamas Kanos vestuvėse, suteikė palaimą ir džiaugsmą, o vandenį paversdamas vynu, paženklino naujosios ir amžinosios sandoros pradžią: „Kaip anuomet Dievas bendravo su savo tauta meilės ir ištikimybės sandora, taip dabar žmonių Išganytojas“ pasirodo kaip Bažnyčios sužadėtinis, savo sutartį su ja atbaigdamas velykine paslaptimi.

7. Per Krikštą – tikėjimo Sakramentą – vyras ir moteris tuo metu ir amžinai įsijungia į Kristaus ir Bažnyčios sąjungą taip, kad jų santuokinis bendrumas naudojasi Kristaus meile ir apdovanojamas jo aukos vaisiais. Taigi galiojanti pakrikštytųjų santuoka visada yra sakramentas.

8. Santuokos sakramentu krikščionys išreiškia vienybės bei vaisingos Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptį ir toje paslaptyje dalyvauja. Gyvendami santuokinį gyvenimą, susilaukdami vaikų ir juos auklėdami, sutuoktiniai padeda vienas kitam siekti šventumo ir Dievo Tautoje kiekvienas turi savo vietą bei savitą dovaną.

9. Per šį Sakramentą reiškiasi Šventoji Dvasia, kad kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, taip ir krikščionys sutuoktiniai abipusiu atsidavimu, tvirta meile, trykštančia iš dieviškosios meilės šaltinio, savo santuoką stiprintų ir brandintų, jungdami, kas dieviška ir kas žmogiška, sėkmėje ir negandose, būdami kūnu ir dvasia vienas kitam ištikimi“, visuomet vengdami svetimavimo ir skyrybų.

10. Tikrai kilni santuokinė meilė, viso šeimos gyvenimo pagrindas, be kitų svarbių santuokos tikslų, neišleidžia iš akių esminės santuokos paskirties – krikščionys sutuoktiniai turi bendradarbiauti su mylinčiu Kūrėju ir Išganytoju, kuris per juos diena iš dienos plečia ir turtina savo šeimyną. Taigi sutuoktiniai šlovina savo Kūrėją ir siekia tobulumo jungdamiesi su Kristumi, kai, pasitikėdami Dievo Apvaizda ir gyvendami aukos dvasia, su žmogui ir krikščioniui privalomu atsakingumu naudojasi kilnia kūrybos galia.

11. Dievas, pašaukęs vyrą ir moterį į santuoką, juos kviečia santuoką išlaikyti. Tuokdamiesi Kristaus dvasia ir pasitikėdami Dievo pažadu, jie gali kūrybingai išreikšti Kristaus ir Bažnyčios vienybės paslaptį, patys pavyzdingai gyventi vienybėje ir visiems visur ją liudyti. Tikėjimo šviesoje norėta, parengta, sudaryta ir įgyvendinama santuoka yra tai, „ką Bažnyčia pataria, patvirtina, palaimina užantspauduoja, ką angelai skelbia, o Dievas Tėvas laiko įvykus… Štai koks dviejų vienos vilties, vienos drausmės ir tos pačios priklausomybės tikinčiųjų ryšys! Abu lygiateisiai, abu vienas kitam atsidavę, be jokių sielos ir kūno paslapčių. Tai iš tikrųjų du viename kūne, o kur vienas kūnas, ten ir dvasia viena“.

Views All Time
Views All Time
2787
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn