Tadeušo Uchto paskaita
„Apie guru“

Prieš meditaciją pasakysiu keletą žodžių.

Visų pirmiausiai, budizmas sako, kad mes nuolat esame nepatenkinti. Tradiciškai tai vadiname kančia.

Antra, budizmas sako, kad mūsų problemos ir sunkumai turi priežastis. Jos nėra kažkur išorėje – jos mūsų prote. Tai ne kažkoks blogis, tai – nežinojimas, koks pasaulis yra iš tikrųjų ir koks iš tikrųjų yra mūsų protas. Dėl nežinojimo pasaulį ir save patiriame kaip tikrus, kaip realius – tai labai stiprus mūsų proto įprotis. Budizmas sako, kad pasaulio prigimtis kitokia, kad jis – kaip sapnas, ir kad visi reiškiniai kaip sapne neturi savo nuosavos esmės, t.y. jos neįmanoma aptikti. Lygiai taip pat negalime surasti to naktį susapnuoto tigro, nes jis neegzistuoja. Vienok jis pasirodė, mes jį patyrėme, jo bijojome. Meditacijos dėka turime patirti, kad viso pasaulio prigimtis yra lygiai tokia pati kaip sapne pasirodančio tigro.

Trečia, budizmas sako, kad egzistuoja ilgalaikė laimė. Sakoma, kad tai – prašvitimas, nirvana, budos prigimties realizacija, budos būsena. Tai mūsų proto sąmoningumo lygis, o ne koks nors reiškinys išorėje. Budizme vienareikšmiškai sakoma, kad dievo nėra – neįmanoma būti budistu, jaučiant dievo poreikį. Dievas viso labo tik mūsų laukimų ir būgštavimų projekcija, nes mes dar nepatyrėme, kaip viskas vyksta iš tikrųjų ir infantiliškai galvojame, kad turėtų būti kažkoks pasaulį sukūręs dievas-tėvas. Tai labai infantiliška ir netikra.

Mūsų protas – kaip nuo sąmonės neatskirta atvira erdvė, jis neturi spalvos, kvapo, jis nėra daiktas. Proto rasti neįmanoma, t.y. neįmanoma į jį parodyti pirštu, todėl sakome, kad jis kaip atvira erdvė. Erdvė – tai galimybė, joje viskas gali vykti. Sakome, kad protas kaip aiški šviesa – viskas aišku, viską galime patirti. Mums reikia išbandyti, kad proto galimybės pasireiškia kaip stebėjimas, vystymas, žinojimas, kad jis nėra juoda skylė, nors proto surasti ir neįmanoma. Nėra jokios sielos, nes nėra nieko, kas egzistuotų atskirai nuo visumos.

Prašvitimas visą laiką mumyse. Ta proto būsena niekada negimė ir niekada nemirs, taigi mes esame nemirtingi. Bet dėl nežinojimo protas projektuoja įvairius sapnus, pavyzdžiui, dabar sapnuojame, kad esame žmonėmis. Bet tai tik sapnas. Jeigu mes atpažįstame, kad tai sapnas, tada prisirišimas prie kūno ir prie mąstymo, kad esame žmonėmis, dingsta. Tada save ir kitus patiriame ne kaip žmones, bet kaip spinduliuojančią aiškią šviesą. Nesakau, kad tai šviečiančios lempos šviesa, bet kad ta šviesa yra kaip erdvė, vibruojanti, švytinti, kad tai yra proto sąmoningumas. Budizmas sako, kad tai ir yra džiaugsmo būsena, kurią reikia atpažinti.

Ketvirta, budizmas nurodo, kaip tai galima pasiekti, kad tai nėra tik kažkokia koncepcija, kad prašvitimas įmanomas, ir budizmas turi tam skirtas galingas priemones.

Manau, kad budizmas nėra religija – tai mokymai apie protą ir dvasinis kelias tai realizuoti. Taigi, budizmas yra sąmoningas darbas su protu. Mes neprisijungiame prie jokių išorinių dalykų, nieko negarbiname, čia nėra jokio tikėjimo ar dogmų – remiamės savo patirtimi ir tikrinimu. Tibeto budizmas išlaikė visus Budos duotus mokymus. Buda nėra joks dievas ar pranašas, jis toks pats žmogus kaip ir mes, tik jis atsimerkė ir pamatė, kad jis – buda. Jis nėra niekuo už mus pranašesnis, nes mes taip pat budos, tik mūsų akys užmerktos ir mes to nematome. Tibeto budizmas turi aštuoniasdešimt keturis tūkstančius mokymų, skirtų aštuoniasdešimt keturiems tūkstančiams skirtingų proto sumaišties kombinacijų. Budizme egzistuoja skirtingi keliai, kurie veda link skirtingų tikslų.

Mes praktikuojame Vadžrajaną. Jos metodas toks: mes esame švytinti auksinė budos statulėlė. Visa tai nebuvo sukurta ir todėl niekada to negali prarasti. Ta statulėlė suvyniota į purvinus skudurus taip, kad jos pačios net nematyti. Ponai Adomas Hitleris ir Josifas Stalinas – taip pat tobuli budos, ir ką jie bedarytų, jie nepajėgūs sunaikinti jų vidinės auksinės statulėlės tobulumo. Paprasčiausiai jie turi daugiau purvinų skudurų, kuriuos reikia išvalyti.

Egzistuoja du pagrindiniai tokių skudurų “valymo” būdai. Pirmasis – kada koncentruojamės į tai, kad nusiimame tuos skudurus, ir tai yra ilgas kelias. Trumpąjį kelią naudojame mes. Koncentruojamės ne į purvinus skudurus, o į tai, kad jau esame švytinčia budos statulėle. Stengiamės pamatyti, kad mes jau dabar esame tobuli ir toks pats tobulas yra pasaulis. Kiekviena sąmoninga būtybė – taip pat tobulas buda. Skirtingai negu induizme, budizme sakoma, kad augalai sąmonės neturi, taigi atgimti augalais negalime.

Stengiamės veikti taip, kaip veikia budos – matydami pasaulį kaip galimybių išsipildymą. Viskas yra tobula ir netgi jei pasirodo skausmas, vis vien tai yra proto turtingumo išraiška. Tai reiškia, kad galime patirti skausmą, galime dėl to netgi prarasti sąmonę, bet dėl to netampame nelaimingi.

Pats greičiausias kelias į prašvitimą – tai susitapatinimas su prašvitimu, nes tai mums kažkas abstraktaus, mums reikia tam tikrų simbolių, su kuriais galėtume susitapatinti, t.y. susitapatinti su prašvitimu. Galime sau sakyti: “na štai, dabar susitapatink su atvira, sąmoninga erdve”. Tada sėdame medituoti ir protas pradeda nerimauti: “Kokia erdve? Kaip tai suprasti?”.

Egzistuoja gilūs archetipai, kurių pagalba protas spontaniškai parodo savo savybes. Čia pasirodo įvairios formos ir dabar medituosime į Karmapą, į mūsų pagrindinį mokytoją, turintį visus tuos archetipus. Koncentruodamiesi į jį ir susitapatindami su juo susitapatiname su prašvitimu. Nepriklausomai nuo to, kad Karmapa pasirodo kaip žmogus, matome jį ne kaip asmenį, medituojame į jį kaip į energijos ir šviesos formą. Mums patinka koncentruotis į formas, nes mėgstame formas ir esame prisirišę prie savo kūno, todėl esame gimę žmonėmis. Tai panaudojame meditacijoje – koncentruojamės į formas.

Mes nepasijungiame prie jokios išorinės energijos. Budistinė meditacija nėra joks “transas”. Meditacijoje stengiamės išsiugdyti kiek galima didesnį atstumą iki pasirodančių reiškinių, stengiamės pamatyti, kad visi reiškiniai tušti, kad jie kaip sapnas ir negali įtakoti mūsų laimės ar nelaimių. Meditacijoje pastebime daugybę mūsų blogų įpročių, protas išsilaisvina ir mes vis labiau galime leisti protui ilsėtis pačiam savyje.

Svarbu patirti nedualizmą, kad suprastume, jog ir manyje, ir tavyje – ta pati atvira beribė erdvė. Iš pradžių meditacijoje naudojame mūsų prisirišimą prie dualistinių išgyvenimų. Pirmoje meditacijos dalyje Karmapa pasirodo prieš mus: mes čia, o Karmapa – prieš mus. Taigi dualizmas išlieka, tačiau suprantame, kad nesame už Karmapą blogesni, ir tarsi stebuklingame veidrodyje matome savo tikrąjį veidą. Šios meditacijos esmė – įkvėpimas. Pirmojoje meditacijos dalyje pasirodžiusio įkvėpimo dėka galime bandyti ilsėtis savo paties prote antroje meditacijos pusėje. Kada Karmapos forma ištirpsta, šviesa jungiasi su mumis, tą akimirką dingsta bet kokios spekuliacijos ir mes jaučiamės kaip namie. Nekalbame apie tai, kad šioje meditacijoje turime kažką patirti. Kartojame šią meditaciją tūkstančius, milijonus kartų ir galiausiai mes iš tikrųjų patiriame tikrąją proto prigimtį.

Taigi, meditacija yra proto treniruotė, o ne koks nors “transas” ar prisijungimas prie išorinių energijų, nes viskas mumyse yra tobula. Prie tos tobulybės nieko nepridedame – užtenka tik atmerkti akis. Ši meditacija suteikia vis daugiau pasitikėjimo, kad mūsų protas iš tikrųjų tobulas.

Galiausiai, siekiame prašvitimo tam, kad galėtume padėti kitiems taip pat atmerkti akis. Be užuojautos taip atmerkti akių neįmanoma. Aukščiausia tiesa yra aukščiausias džiaugsmas. Tai, kad atpažįstame, jog viskas yra sapnas, duoda galimybę intensyviai patirti gyvenimą, tačiau neprisirišant prie to, kas vyksta.

Galima pasakyti, kad meditacija prasideda tada, kada mes žinome, kad esame budos, bet mūsų akys užmerktos. Ir štai mes pradedame galvoti, kad esame budos užmerktomis akimis, ir kartojame tiek kartų, kad akys iš tikrųjų atsimerkia. Taip veikia ši meditacija.

Kas dėl formos vizualizacijos, tai nebūtina viską tiksliai fotografiškai matyti. Svarbu iš tikrųjų jausti, kad ta forma yra prieš mus. Sėdėti reikia tiesia nugara, geriau ant kokio nors pakilimo ar pagalvėlės, ir kiek įmanoma mažiau spekuliuoti apie tai, kas čia dabar vyks. Svarbu nors šiek tiek pasitikėti tuo, ką čia dabar darysime. Jeigu kas nors pasakys: “aš to nenoriu, aš bijau”, tada jis niekada negalės pabandyti, kas tai yra budizmas.

Taigi, kviečiu pabandyti budizmo.

PASKAITA APIE GURU

Dabar rinktiniai paskaitos apie guru reikšmę aspektai. Sakoma, kad nei vienas Buda nepasiekė prašvitimo be guru pagalbos. Apskritai šią paskaitą norėčiau pateikti remdamasis tam tikrais prieštaravimais. Štai pirmasis jų: kaip gi taip? Iš vienos pusės sakome, kad budizmas – tai mokymai apie protą, sąmoningas darbas su protu, bet sakome, kad reikalinga guru pagalba? Kaip gi taip? Juo mes labiau atsidavę guru, tuo labiau daromės nepriklausomi? Ką tai reiškia “matyti guru kaip paprastą žmogų” ir ką tai reiškia matyti jį “ne kaip asmenį”? Pakalbėsime bent apie keletą tokių prieštaravimų.

Net Buda Šakjamunis prašvito padedamas savo mokytojo. Galite sakyti: “kaip gi taip? Juk jis prašvito pats”, tačiau Budos prašvitimas – iš tikrųjų įdomi istorija. Iš vienos pusės sakoma, kad vos gimęs Buda jau turėjo išorinius ir slaptus, bendrus ir detalius Nirmanakajos (pilno prašvitimo) požymius. Dar sakoma, kad Buda ėjo kažkokiu atsiskyrimo keliu ir pagaliau pasiekė prašvitimą.

Taigi, čia slepiasi šiokia tokia mistifikacija. Tikiuosi, kad joks buda nenuraus man galvos už tai, ką dabar pasakysiu. Panašu, kad eidamas link prašvitimo Buda Šakjamunis šiek tiek apsimetinėjo, nes prašvitimą jis pasiekė daug anksčiau Tušitos tyrame krašte – jam jau nebereikėjo nieko siekti. Tačiau jis įgavo žmogiškąjį kūną ir savo gyvenimu parodė kelią. Kalbama apie dvylika jo gyvenimo įvykių, bet taip vyksta visuomet. Kada pasirodo Buda (tai atsitinka Indijoje), jis pasiekia prašvitimą Bodhagaja vietovėje ir pradeda naują mokymų ciklą. Taip kas kart vis naujas ciklas trunka keletą tūkstančių metų.

Šiek tiek juokauju, kad tai panašu į šiokią tokią mistifikaciją. Tik noriu pasakyti, kad ir Buda Šakjamunis prašvito padedamas savo mokytojo.

“Guru” – tai sanskrito kalbos žodis, reiškiantis “kupinas savybių”. “Lama” – tai tibetietiškas atitikmuo ir reiškia “aukščiausia motina”.

Dabar paaiškinsiu, kas tai yra atsidavimas, ir tai mums bus labai naudinga ateityje. Atsidavimas guru. Tol, kol nesuprantame kas tai yra, galime nematyti skirtumo tarp budistinio guru ir guru kokios nors sektos, arba galime galvoti, kad juo daugiau atsidavimo, tuo daugiau nuo guru esame priklausomi. Vienok pasirodo, kad juo daugiau atsidavimo guru, tuo daugiau turime savarankiškumo ir jėgos. Taigi, atsidavimas – tai mūsų bebaimiškumas, tai, kad mes galime atsisakyti kasdienių įpročių. Tai mūsų bebaimiškumas ir sugebėjimas gyvenime naudoti švarų požiūrį – taip, kaip mato budos. Trumpiau tariant, tai mūsų sugebėjimas atsisakyti savo ego. Su pastaruoju mums reikia kažką daryti, reikia jį sunaikinti – tą odą, kuri neleidžia mums patirti to, ką vadiname proto aiškia šviesa. Turėdami guru mes turime kam tą ego atiduoti, ir aš norėčiau šiek tiek nuodugniau pakalbėti apie šį aspektą, paaiškinti kaip jis dirba.

Jeigu įsižiūrime kaip veikia mūsų guru (pavyzdžiui, galime pasižiūrėti, kaip veikia Lama Ole), matome kiek daug jis turi užuojautos, dosnumo. Apskritai, įsižiūrėję pamatysime, kad guru – tai begalinis dosnumas. Visame kame. Su mumis jis dalinasi savo energija, savo išmintimi, jis neturi savo asmeninio gyvenimo, neturi jokių asmeninių siekių, svajonių. Jis dalinasi savo jėga, savo patyrimu ir mes matome, kad tai joks žmogus, o iš esmės tai duodanti naudą kitiems programa. Visų pirmiausiai, ji veikia tam, kad visi kiti pasiektų laimę. Pažiūrėkime, kaip dažnai Ole nemiega, nes jo reikia kitiems. Jis iš tikrųjų dosnus.

Čia iš karto pasirodo tam tikras prieštaravimas: iš vienos pusės sakome, kad budizmas yra mokymai apie protą, o iš kitos pusės matome, kokie gilūs ir šilti jausmai jungia guru ir mokinius. Galime sakyti: “na, tai įmanoma tik religijoje”.Tačiau jeigu pastebime, kiek guru atiduoda mums savęs, visiškai natūralu jausti jam dėkingumą.

Dėkingumas – tai aukščiausias jausmas, kokį tik galime įsivaizduoti. Iš pradžių pačiame žemiausiame lygyje kažkam jaučiame dėkingumą už tai, kad kažką gauname, o aukščiausiame lygyje mes dėkingi visoms būtybėms tik už tai, kad jos egzistuoja. Taigi dėkingumas yra labai šiltas jausmas. Šio dėkingumo ribose mes norime taip pat būti dosnūs guru atžvilgiu, mes taip pat norime jam kažką padovanoti. Mes norėtume padovanoti jam tai, kas suteiktų aukščiausią džiaugsmą. O kas gali mūsų guru suteikti aukščiausią palaimą?

Galime sakyti, kad pilnas prašvitimas – tai Dharmakaja, savęs išgyvenimas kaip erdvės. Tiesą sakant, guru protas – tai ir yra Dharmakaja, pasirodanti kaip įvairios meditacinės formos, jidamų formos, taip pat kaip Dordže Phagmo, Mahakala ir kiti. Turbūt matėte tuos atvaizdus, kuriuose Dordže Phagmo iš indo geria aukščiausios palaimos nektarą? Ką ji ten geria? Tai būtent ir yra ego kraujas arba tai, ką mes paaukojome. Mūsų ego. Niekas nesuteiks mūsų guru tokios palaimos, kaip mūsų ego atidavimas. Tai paremta labai giliais jausmais, ir juo mes labiau atsiversime mūsų guru, tuo labiau atiduosime savo ego ir galiausiai būsime visiškai laimingi. Tam veikia guru programa, duodanti naudą kitiems. Turėdami guru galime greitai vystytis.

Suprantama, kad atsisakymas ego – tai skausmingas procesas. Mes labai prisirišę prie savo ego, prie to, kaip matome pasaulį, reaguojame į pasaulį, esame prisirišę prie savo dvasinių pasiekimų – ir viso to dabar reikia atsisakyti? Galime sutikti “gerai, atsisakysiu savo ego” ir įsivaizduoti kaip mes po truputį (kad labai neskaudėtų) lupame ego odą.

O kas vyksta kada mes turime guru? Jis nekreipia dėmesio į tai, ar skauda – juo labiau atsivėręs yra mokinys, tuo mažiau tas skausmas turi reikšmės. Mūsų ego remiasi daugybe įvairių atramų ir ego išlaikymas paremtas savęs patvirtinimu. Nors vienai atramai dingus, mūsų ego ieško kitos. Tai nuolatinis saugumo poreikis. Iš tikrųjų ego neegzistuoja, todėl jam nuolat tenka ieškoti patvirtinimų “aš vis gi egzistuoju”. Mes bijome ego paleisti, nes galvojame, kad tai bus panašu į vakumą , tačiau kada nelieka ego, pasirodo atvira erdvė. Tam mes ir medituojame, kad suprastume, jog nepatenkame į jokią juodąją skylę. Šiandien mūsų darytos meditacijos ištirpimo dalyje ištirpo viskas, bet mes nepapuolėme į juodąją skylę, priešingai – buvo spinduliuojantis sąmoningumo vandenynas. Tai yra pasiruošimas mirčiai, kada viskas ištirpsta ir galime atpažinti, kad lieka atvira erdvė.

Ir štai guru visas tas atramas vieną akimirką pašalina. Tai mums labai nemalonu, šaukiame: “oi, skauda!” Tačiau praėjus laikui jaučiamės lengviau ir esame labai džiaugsmingi – tam tikra ego dalis kažkur ištirpo. Suprantama, kad mokytojas turi numatyti savo veiksmų pasekmes, jis neturėtų iš nelabai atviro mokinio reikalauti pernelyg daug, nes tokiu atveju mokinys gali iš vis atsisakyti šio kelio. Taigi kaip mokinys guru, taip ir mokytojas turi patikrinti savo mokinį: ar jie gali vienas su kitus užmegzti pilną atvirumo ir pasitikėjimo ryšį?

Taigi, atiduoti ego yra skausminga. Ypatingai palanki tam situacija, kada mes su savo guru esame tam tikrose prieštaringose situacijose. Pavyzdžiui, kada žiūrime į savo guru ir galvojame, kad jis pasiuto, kad jis elgiasi keistai, amoraliai, neetiškai, skriaudžia kitus. Tada turime kažkam ryžtis. Kas stipresnis: mūsų prisirišimas prie mūsų moralės lygio ar mūsų pasitikėjimas guru? Kartu su guru būti tokiose ypatingose situacijose yra labai vertinga. Taip galime atiduoti didžiąją savo ego dalį. Tačiau ką reikia daryti, kad turėtumėme tiek pasitikėjimo guru ir kad panašioje situacijoje galėtume priimti teisingą sprendimą?

Kad tai sužinoti paaiškinsiu dvi sąvokas: kas tai yra paprastas protas ir ką reiškia tibetietiškas terminas “tsultrim”, nesėkmingai išverstas kaip “etika”.

Taigi, paprastas protas. Vadžrajanos mokinio protas turi būti atitinkamai pasiruošęs. Jeigu norime iš krano pasemti vandens, tam netiks popierinis paketas – reikalingas atitinkamas pasiruošimas. Taip paruoštas Vadžrajanos mokinio protas tampa paprastu protu – paprastu ir betarpišku. Visų pirmiausiai, tai – nevertinantis protas, ir ypač nevertinantis savo mokytojo. Toks protas nėra kritikuojantis, kuris visą laiką abejoja, spekuliuoja, nuolatos kažką komentuoja, kažką prideda. Kalbame apie kryptingą protą, kuris labai atviras ir neseka paskui savo kliudančius jausmus. Tai toks betarpiškas protas. Tiesiog jis nekuria problemų. Gavęs mokymus jis betarpiškai ir be komentarų naudoja juos gyvenime. Išsiaiškinti, kas tas paprastas protas nėra taip paprasta – tai galime iš tikrųjų patirti tik tada, kai meditacijos dėka savo prote turėsime daugiau erdvės.

Kad tai paaiškinčiau išsamiau, paminėsiu dvi žmonių grupes. Vieni bet kurioje situacijoje sukurs kokia nors problemas sakydami, kad “to padaryti neįmanoma”, ir iš tikrųjų nieko nepavyks padaryti. Turiu pasakyti, kad yra ir kitokių žmonių. Kas benutiktų jie sako: “Aha! Tai reikia padaryti, reikia išspręsti šią problemą..” Tokie žmonės natūraliai yra pasiruošę Vadžrajanai. Tačiau nereiškia, kad jie yra naivūs, negalintys kritiškai vertinti ir tikrinti.

16-as Karmapa turėjo bent kelis tokius mokinius ir jiems duodavo gilius mokymus. Karmapa juos pasikviesdavo pas save ir sakydavo: “pažiūrėkite, ką ten matote už lango?” Mokiniai atsakydavo: “medį”. O Karmapa tęsdavo: “kokį medį? Ten nėra jokio medžio. Ten juk akmuo”. Tada mokiniai patekdavo į tokią nepatogią psichinę situaciją. Jie patys matė, kad ten iš tikrųjų buvo medis, bet jų protas buvo paprastas ir jie negalvojo, kad “galbūt Karmapa šiandien girtas arba jis mus kvailina”. Tokie mokiniai jautė tam tikrą įtampą: “kas vyksta?” Jie panaudojo šiuos mokymus betarpiškai gyvenime, nežiūrint į tai, kad iš pradžių neatitiko jų supratimo, ir greitai jie realizavo šių mokymų prasmę. Čia esmė ta, kad visi reiškiniai yra tušti. Karmapa tokius siurprizus pateikdavo jiems gana dažnai. Jis rodydavo į akmenį ir klausdavo: “kas tai?”. O po to atsakydavo: “tai ugnis”. Kas kartą būdavo vis kitaip.

Medis, kaip toks, neegzistuoja. Ar kas gali surasti medį? Medį galime suskaidyti į vis smulkesnes dalis, į atomus, neutronus, kvarkus ir taip toliau, kol galiausiai viskas ištirpsta į erdvę. Tad kur tas medis? Kažkas pasirodo dėl susiklosčiusių sąlygų, bet dingus sąlygoms nėra nieko, kas egzistuotų absoliučiai, nepriklausomai ir nedalomai. Nėra to, ką vadiname akmeniu, nėra akmens pačio iš savęs – tai tik tam tikrų sąlygų sutapimas. Analogiškai mūsų sapnai – kur tas sapnuotas tigras? Taigi, viskas ištirpsta erdvėje ir visa ko prigimtis yra tuštuma, erdvė. Medis ištirpo ir iš erdvės pasirodė akmuo. Medis – tai erdvė.

Jeigu tų mokinių protai nebūtų buvę paprasti, jie nebūtų net stengęsi suvokti mokymų prasmės, būtų manę, kad Karmapa girtas arba nori juos apgauti. Taip nebūtų buvę pasirodę jokie rezultatai. Suprantama, kad tai yra kraštutinis pavyzdys, bet šis pavyzdys yra tikras – man jį pasakojo vienas artimiausių Karmapos mokinių Džigmela Rinpočė, Šamaro Rinpočės brolis.

Taigi, tai yra paprastas protas, kuris visų pirmiausiai nevertina. Mes nesakome: “o kodėl aš negavau tų mokymų, kuriuos gavo visu lygiu žemiau už mane esantis draugas?”, bet mes betarpiškai praktikuojame, ką gavome patys.

Antrasis terminas – tai “tsultrim”. Budizme nėra nieko tokio kaip etika ar moralė, kuriuos suprastume kaip tam tikrų normų rinkinį, t.y. kaip elgtis bet kokioje situacijoje, kaip tam tikrą universalų elgesį, nes universalių situacijų nebūna. Visos situacijos yra vienintelės ir nepakartojamos, nes kas kartą jas sukuria vis kitos sąlygos. Vos pasikeitus vienai sąlygai, situacija jau kita, o mes norime elgtis kaip ankstesnėje situacijoje.

Kas tai yra “tsultrim”? Tai visų konkrečios situacijos sąlygotumų matymas ir atitinkamas elgesys. Kadangi mūsų protas dar nėra visiškai švarus ir situaciją projektuojame į savo būgštavimus ir laukimą, matome tik dalį visų situacijos sąlygotumų. Manome, kad šioje situacijoje mums reikia elgtis vienaip ar kitaip, o mūsų guru mato visus sąlygotumus ir elgiasi visiškai priešingai negu mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jeigu mes nesuprasime kaip tai veikia ir mūsų protas nebus paprastas, viską įvertinsime taip: “guru, tu šį kartą perlenkei lazdą”.

Taigi turime mūsų moralės ir sąmoningumo lygį ir egzistuoja aukštesnis mūsų guru sąmoningumo lygis. Labai dažnai mums, įvairioms mūsų draugų grupėms su Ole atsitikdavo taip, kad Ole sakydavo: “klausykite, mums reiks elgtis taip ir taip”, o mes sakydavome: “klausyk, Ole, juk tai Lenkija. Galbūt vokiečiams tai tiktų, bet tik ne mums. Juk žinai, kaip mes mylim laisvę – mes ją ką tik atgavome, demokratijos mes dar tik mokomės ir niekas gali mums nurodinėti. Mums lenkams tokia kariška tvarka netiks”. Ole atsakydavo: “ne, ne. Būtent taip” ir viską tvarkydavo dar griežčiau. Mes laikėmės savo supratimo lygio ir todėl jautėme įtampą: “galbūt kažką reikėjo daryti kitaip?”. Minėtas atsidavimo guru principas tokiose situacijose veikia ypatingai stipriai. Nežiūrint į tvyrančią įtampą ir tai, kad nesupranti kame reikalas, to lygio, kurio taip laikeisi, atsisakai ir darai šuolį link mokytojo sąmoningumo lygio. Stengiesi prisitraukti prie to lygio ir pradedi veikti būtent taip, kaip nori mokytojas. Po kiek laiko mes pradėjome pastebėti tas sąlygas, kurių nematėme anksčiau, ir pripažinome vieną faktą – Ole viską numatė.

Tai labai stiprus susidūrimas, nes iš vienos pusės pasitikime savo suknista morale, o iš kitos – pasitikime guru. Kada pasirodo labai ypatinga situacija, mes galime sukti arba į kairę ir pasilikti su savo ego (kaip ir anksčiau), arba pasukti į dešinę ir paleisti daugybę sunkių dalykų. Tokios situacijos nemalonios, nes niekada iki galo nežinai kuo jos baigsis, bet būtent taip viskas ir vyksta. Tiesiog turime kam iš tikrųjų atiduoti didžiąją savo ego dalį ir čia veikia veidrodžio principas. Mes vienas kitam esame savotiškais veidrodžiais, kur projektuojasi mūsų slaptos silpnybės ir blogosios savybės. Pavyzdžiui, dar nesame ištyrinėję savo pavydo – bandome jį paslėpti kažkur pačiame ego dugne ir sau to neprisipažįstame. Ir staiga matydami ką nors einant pro šalį galvojame sau: “koks jis pavyduolis. Ar gi galima tokiu būti?”. Jis mums nepatinka, mus erzina, tačiau mus erzina mūsų pačių suprojektuotas ir sau neprisipažintas pavydas. Jeigu mus kas nors taip erzina, priežasčių reikia ieškoti ne kituose, o mumyse pačiuose. Galbūt tas žmogus taip pat pavydus, bet suprasdami, kad tai veidrodžio principas, galime daug išmokti.

Tokiu sąmoningu veidrodžiu mums gali būti mokytojas. Jis suvokia, kad tokios projekcijos egzistuoja, ir tada pradeda kai kuriuos dalykus stiprinti – jie mus labai jaudina. Ir vieną akimirką guru visa tai atmeta. Tai yra iš tikrųjų nuostabūs momentai, kai jauti, kad kažką atidavei, kai jauti tą visus išlaisvinančią tendenciją. Jaučiamės lengvai ir turime vis daugiau laisvės, jaučiamės vis labiau ir labiau dėkingi guru – jam jaučiamės galį duoti vis daugiau ir daugiau. Taip dideliu greičiu artėjame prie prašvitimo – būtent todėl labai svarbu ugdytis atsidavimą guru.

Apie guru kalbu tokia kasdienine prasme ir čia gali pasirodyti viena problema: iš vienos pusės kalbame, kad guru nėra žmogus – jį matome ne kaip asmenį, o kaip energijos ir šviesos formą. Pavyzdžiui, mums labai gerai medituoti į 16-ąjį Karmapą, nes niekas iš mūsų nėra jo sutikęs, ir mums lengva jį taip abstrakčiai matyti. Meditacijoje jį matome ne kaip žmogų, bet kaip prašvitimo pasireiškimą. Tačiau iš kitos pusės, mes taip galime manyti, kad ir Lama Ole prašvitęs. Vienok jį galime matyti kaip žmogų, kuris gali pavargti, kuris gali susirgti, žagsėti, jis valgo, eina į tualetą ir valosi dantis – jį matyti ne kaip asmenį jau yra sunkiau. Bet reikia. Dėka to, kad galime su Ole taip kasdieniškai bendrauti, pasirodo situacijos, kurios galime atsisakyti savo ego.

Kartu su Lama Ole buvome Rumteke, Karmapos rezidencijoje. Su mumis buvo apie 100 praktikuojančiųjų iš vakarų ir aš tada buvau meditavęs jau kokius metus. Į visus vienuolius ir lamas, kurie buvo sutikę 16 Karmapą, žiūrėjome su didele pagarba ir jautėmės prastesni už juos: “štai kokia puiki jų karma!” Pasiskundėme Ole, o jis kaip visada sugebėjo “laimėti situaciją” kliūtis parodydamas kaip galimybes. Jis atsakė: “klausykite, tai jiems ši situacija yra sunki, nes jie labai ilgai buvo su Karmapa. Nors jie ir galvoja, kad jis nuostabus, tačiau jie prisirišo prie Karmapos kaip prie žmogaus, ir tai yra natūralu. Nuostabus, tačiau žmogus. Jiems sunku matyti Karmapą ne kaip asmenį. O jūs Karmapos nesutikote ir jums tikriausiai lengviau medituoti”. Tada pradėjome jaustis geresniais ir liovėmės praleisti vienuolius prie durų, nes pirmas eina geresnis. Iš pavydo į išdidumą. Rumtekas yra, o jeigu tiksliau – buvo, galingu energijos ir jėgos lauku, nuostabiu centru – ten buvo daug palaiminimo ir išvalymo. Galiausiai pavydas ir išdidumas ištirpo, ir viskas susitvarkė.

Suprasti guru ne kaip asmenį yra sunku. Vėliau aš papasakosiu kaip tai galime ugdyti. Norėjau parodyti, kokią naudą turime iš to, kad matome guru kasdieninėse situacijose ir tuo pačiu metu ne kaip asmenį. Taip galime į jį medituoti, nes jis yra prašvitimo pasireiškimas. Prašvitimas mums yra kažkas abstraktaus, o guru turi visas prašvitusias savybes. Turėdami guru turime betarpišką ryšį su prašvitimu. Mes negalime guru matyti kaip Sambhogakaja formos. Kai kurie guru, mokytojai pasirodo būtent kaip tokios formos, bet juos matyti gali tik labai stiprūs jogai. Mūsų guru, tokie kaip Karmapa ar Ole, – tai Nirmanakajos guru. Tam, kad su jais mes galėtume turėti betarpišką kontaktą, jie gimė žmogaus kūne. Tai yra pirma iš guru reikšmių – duoti ryšį su prašvitimu.

Antra, guru mums duoda mokymus: išorinius, vidinius ir slaptus. Išorinius suvokiame intelektu, logika ir tam pakanka perskaityti knygą. Kas dėl vidinių – tai tam tikri mokymai užšifruoti simboliais, ir kad sužinoti jų prasmę reikalingas tuos mokymus realizavęs mokytojas. Slaptas lygis yra betarpiškai iš proto į protą. Pavyzdžiui, būdami kartu su guru jaučiamės kaip niekur kitur. Tai gali būti proto tikrosios prigimties išgyvenimas, tuštumos išgyvenimas. Dėka to žinome kur reikia eiti, kaip treniruoti protą, kad jis būtų spontaniškas ir be pastangų. Tačiau tokio lygio perdavimas yra tikra retenybė, nes tam reikia labai stipraus ryšio tarp mokinio ir guru iš praeitų gyvenimų, ir mokinio protas didžiąja dalimi jau turi būti išvalytas. Tai yra labai reta. Dažnesnis pasitaiko perdavimas kaip palaiminimas, kaip labai stiprūs įspūdžiai prote – jis yra labai naudingas mūsų praktikai.

Trečia – tai, kad mokytojas tiesiogiai mato mūsų protą ir gali jį betarpiškai įtakoti, nukreipti jį nebūtinai numanoma kryptimi. Mes jau kalbėjome apie tokias priešpriešas, konfrontacijas ir tai yra iš tikrųjų labai įdomus lygis. Kas nors gali galvoti: “jeigu tas mokytojas nuolat iš mūsų atima ego, ar mes nepradėsime nuolat stresuoti – ką dar tas guru iškrės?”. Vos tik prisimename, kad atvažiuos guru, mus iš karto išpila šaltas prakaitas, nes kaip sakiau, tai gali būti nejaukios situacijos, kada dingsta viskas, į ką būtų galima atsiremti. Dinamiškai dingsta netgi patys stabiliausi ir pastovumą suteikiantys dalykai. Tai labai jaudinantis lygis. Jeigu iš tikrųjų tai pajusite, pamatysite, kad tai yra didelė galimybė. Labai paprasta nuo lamos atsiriboti pasakius, kad “jis pernelyg reiklus”, tačiau laiko turime mažai ir visas palankias sąlygas reikia išnaudoti praktikai. Tokių situacijų bijoti neverta.

Bet iš kitos pusės, žinome, kad būti su lama tikrai nėra stresas. Tarp mokytojo ir mokinio tiek daug šiltų jausmų ir meilės, tiek ramybės ir saugumo. Budistinėje meditacijoje protą išlaisviname, nuraminame jį, o ne įsitempiame. Dėl to, kad šalia guru, mums pavyksta atsipalaiduoti geriau negu kada tai bandome daryti vieni.

Taigi, kaip viskas vyksta iš tikrųjų? Suprantama, kad guru norėtų, jog mes kuo greičiau atsisakytume savo ego, bet nežiūrint į tai, jis mums leidžia mums būti tokiais, kokie mes esame. Jis priima mus tokius, kokie mes esame. Jis žiūri į mus, džiaugiasi mumis ir svarbiausia yra tai, kad jis mus priima. Tokie susitikimai iš tikrųjų vyksta kiekvieną minutę. Dabar noriu pasakyti šį bei tą svarbaus. Tai praktiški ir labai naudingi dalykai ugdant atsidavimą guru, kurie pasirodo iš to, kad guru leidžia mums būti tokiais, kokie mes esame iš tikrųjų. Tad ir savo guru leidžiame būti tokiu, koks jis yra.

Tai iš tikrųjų labai svarbu, nes jeigu mes turime matyti guru kaip pilnai prašvitusį budą, tai manysime, kad jis turi būti neklystantis ir atitinkantis mūsų įsivaizdavimus. Tai – klaidingas požiūris, neleidžiantis mums augti. Suprantame, kad mūsų guru tikrovėje gali nebūti visiškai prašvitęs, bet jis turi visos mūsų linijos perdavimą, ir jeigu jaučiame su juo ryšį ir medituojame į jį kaip į visiškai prašvitusį, tai iš jo gauname visa tai, ką gautume iš pilnai prašvitusio budos. Jeigu mes prašvitusį budą matysime kaip paprastą žmogų, tai iš jo palaiminimo gausime kaip iš paprasto žmogaus. Pavyzdžiui, jeigu savo guru patikrinote, įsitikinome kiek daug jis turi užuojautos, tai kartais jo daromos klaidos nėra tokios svarbios. Kartą keliaujančių mokytojų susitikime Vokietijoje Ole sakė kažką panašaus: “taip, aš kartais darau klaidų, ir man reikalingi jūs, kad tas klaidas man nurodytumėte”. Jis tada pasakojo, kaip tokios klaidos pasitaiko. Pasak Ole, jo požiūris toks švarus, kad kartais jis pamiršta, kad mokiniui gali būti depresija ar kažkas panašaus. Tai yra dėl to, kad Ole mato mokinio potencialą, žiūri į jį ir mato tik budą. Kai Ole tai pasakė, aš labai nustebau, nes iš tikrųjų labai sunku rasti labiau konkretų ir labiau praktišką Lamą už Ole, nes jis neskrajoja debesyse ir žino kaip viskas vyksta praktikoje. Ole iš tikrųjų neišgyvena nei depresijų, nei nuosmukių – kartais jis gali pamiršti, kad jo mokiniai dar nėra tokiame pačiame lygyje.

Lamos Ole stilius pakankamai kareiviškas. Praeitame gyvenime jis buvo tibetiečių vienuolynus nuo kinų ginusiu generolu, ankstesniuose gyvenimuose – jogų karaliumi, todėl dabar jį natūraliai traukia kareiviški dalykai. Ole mėgsta rengtis kareiviškais drabužiais ir, kaip jis sako, dėl jų praktiškumo kelionėse. Bet tiesa ir tai, kad Ole iš prigimties kareivis ir maža to – generolas. Mes galbūt praeituose gyvenimuose su armija neturėjome jokių reikalų ir tai gali mums netikti. Galime galvoti, kad guru turėtų būti geraširdis, tylus ir ramus. Vienok leiskime savo Lamai būti tokiu, koks jis yra, ir visa įtampa “jis man netinka, nenoriu juo pasitikėti“ dings.

Ketvirta, guru yra palaiminimo ir įkvėpimo šaltinis tarsi tam tikras kabliukas. Mums reikia tapti žiedu, atvirumu, kad tas kabliukas galėtų nutempti mus į prašvitimą. Einame keliu į tikslą: galime eiti pėsčiomis, bet tam reiks daug laiko, o čia staiga sustoja juodas “mersedesas” – jį vairuoja Karmapa ir sako mums: ”sėsk vaikine, aš tave nemokamai pavešiu”. Suprantama, kad jis negali už mus išvalyti proto ir atpažinti jo esmės, tačiau jis sudarys tokias palankias sąlygas, kad mes patys tai galėsime greitai padaryti. Taigi autostopas su Karmapa yra labai geras dalykas.

Penkta yra tai, kad guru meditacijos į tuštumą patirties dėka esame apdrausti nuo klaidų mūsų pačių meditacijoje. Kalbu apie tai, kad meditacijoje gali pasirodyti tam tikri labai stiprūs išgyvenimai, prie kurių mes “prisiklijuojame” ir galvojame, kad pažengėme jau kažin kur. Pavyzdžiui, galime patirti intensyvų džiaugsmą, aiškumą ar minčių nebuvimą. Jeigu ilgai pasiliksime su tokiais išgyvenimais, tapsime tokiais jogais (juos dar vadiname dievais), kurie šimtus tūkstančių metų užtruko panašiose būsenose. Vėliau tie bičiuliai krenta žemyn. Jeigu mes turime guru, jis mums sako: “palik tą išgyvenimą, praktika tęsiasi”.

Ir šešta, siųsdami gerus palinkėjimus mūsų guru gauname visą vandenyną nuopelnų. Budizme svarbia praktika yra ne vien tik meditacija ir koncentracija – guru, visiems budoms ir bodisatvoms siunčiami palinkėjimai turi didelę galią. Budos ir bodisatvos mums padeda nuolat ir siųsdami tokius palinkėjimus atsiveriame jiems ir gebame tą pagalbą priimti. To dėka sukaupiame daug geros karmos, kuri kartu su kaupiama išmintimi atveda mus į išsilaisvinimą. Jeigu mums nesiseka meditacija (ji ir yra išminties kaupimas), reiškia, kad mums trūksta nuopelnų, gerų įspūdžių, geros karmos. Jeigu turime guru, turime galimybę visus tuos gerus įspūdžius “užsidirbti”.

Galiausiai, septinta. Dėka to, kad ugdome ryšį su guru, mes galime išlaikyti mūsų protą dėmesingą, o be dėmesingumo negalėsime nieko savo prote pakeisti. Kartais galvojame: “kaip su dėmesingumu dirbti?” Iš vienos pusės, galime sau pasižadėti: “šioje situacijoje nesugebėjau būti dėmesingas, bet tikrai pasistengsiu kitoje”. O iš kitos pusės, svarbu ugdyti ryšį su guru.

Paskaitos pabaigai pateiksiu dešimt punktų kaip ugdytis atsidavimą guru, o dabar trumpai apie priešingybes.

Iš vienos pusės, (kaip tai vadina Ole) egzistuoja tokia dvasinė “žmogėdrystė”. Kai turime mokytoją su puikiomis savybėmis, mes ugdomės tas savybes tarsi jas prarytume. Iš kitos pusės, neverta tapti guru kopija. Kodėl? Principas iš tikrųjų yra toks – guru gali duoti palaiminimą, t.y. įkvėpti kitus ugdytis savyje savo potencialą. Palaiminimas – tai sugebėjimas įkvėpti savo mokinius. Kad tai įvyktų, mums reikia atsiverti guru. Atsiveriame guru, gauname jo palaiminimą, ugdantį mumyse mums natūraliai duotas savybes. Kai kurie iš mūsų stipriau išsiugdys džiaugsmą, kai kurie – išmintį, kiti – jėgą, o dar kiti – mylintį gerumą.

Iš kitos pusės, įsižiūrėję į konkretaus lamos mokinius matome daug sutapimų. Pradedame tai vertinti kaip paviršutinišką savo guru kopijavimą. Iš tikrųjų, kai kurie tai daro išoriškai, bet kartais taip atsitinka visiškai natūraliai. Tai gilūs dalykai ir geriau to nevertinti. Pažiūrėkite kiek daug gilių jausmų tarp guru ir mokinių. Aš iš pat pradžių sakiau, kad guru – tai didžiulis dosnumas, o mes tam dosnumui jaučiame dėkingumą. Pavyzdžiui, kada vyras ir moteris yra kartu ir tarp jų yra ryšys, pastebime kokie panašios jų vibracijos ir gestai, panaši intonacija, tačiau ryšys su guru yra tūkstančius kartų stipresnis už ryšį tarp vyro ir moters. Tai gali būti labai intensyvu, mes galime darytis vis panašesni į savo guru – svarbu to nevertinti.

Kaip paaiškinti tai, kad pasirodo ta “žmogėdrystė”, ir tai, kad mes ugdomės savo nuosavas savybes? Galvoju, kad tai įvyksta tada, kada mes renkamės guru. Pavyzdžiui, guru būdingas džiaugsmas ir jėga, o mes jaučiame, kad viduje daugiau turime išminties, supratimo, distancijos. Jaučiame, kad mums trūksta jėgos ir nežinome kaip savyje ją išsiugdyti. Guru tai jau savyje išsiugdė ir jeigu juo pasitikime, galime šias savybes išsiugdyti patys. Tai lyg natūrali trauka. Gali būti ir kitaip: turime daug energijos, jėgos, džiaugsmo ir matome tokį guru: “o, tai savas žmogus. Tai mūsų vibracijos. Noriu su juo būti”. Tačiau kartais mes taip nori išsiugdyti išminties, kad, nežiūrint į visą pagarbą jam, sakome: “ne, man reikia kitokio Lamos”, ir mus traukia link tokio mokytojo, kuris spinduliuoja išmintį, kuris supranta reiškinius ir t.t. Tada mes jį praryjame. Taigi esmė ne ta, kad taptume guru kopijomis, mes vis labiau tampame nepriklausomi nuo guru ir tai yra labai svarbu.

Pasakysiu dar vieną svarbų dalyką: guru reikia patikrinti. Vėl gi mums gali pasirodyti, kad “kaip tai? Ar juo pasitikėti ar jį tikrinti?”. Kad pasitikėjimas nebūtų paviršutiniškas, mums reikia jį patikrinti. Mums gali atrodyti, kad mes labai mylime savo guru, viskas taip saldu ir be problemų, bet staiga guru pradeda elgtis amoraliai.. Mes jį paliekame: “ne.., juk taip negalima”. Mums neužteko pasitikėjimo. Tam guru ir patikriname, kad mūsų pasitikėjimas juo būtų konkretus ir stabilus. Mūsų praktikos rezultatai priklauso nuo to, ar mūsų protas pasitikintis ir stabilus, o tai priklauso nuo mūsų nepažeidžiamo atsidavimo guru. Kitaip mes nuolatos svyruojame: vos tik guru nusišypsojo, sakome: “o, kokia švytinti saulė”, po to matome pavargusį guru ir sakome: “į ką tai panašu?”. Atsidavimas turi būti stabili vidinė būsena. Arba sakome: “guru, duok mums, duok mums kažką”. Guru mums tai duoda ir mes sakome: “nuostabus guru”. Kada jis mums neduoda, sakome: “blogas”. Dažnai turime kažkokių laukimų ar įsivaizdavimų apie tai, ko mums reikia, bet tai yra mūsų ego fokusai ir mūsų projekcijos, o guru mato mūsų protą tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Kaip mums reiktų patikrinti mokytoją? Suprantama, mes negalime patikrinti jo realizacijos, nes jo būsena aukštesnė už mūsų. Tuo pačiu metu tai nėra taip svarbu. Iš pradžių mums reikia patikrinti ar jis turi ryšį su kokia nors perdavimo linija, o gal tai koks nors “namų gamybos” guru. Galime patikrinti kiek jis žino Mokymus, užduoti jam klausimų ir patikrinti atsakymus su kitų jau patvirtintų mokytojų atsakymais. Tačiau aš manau, kad visų svarbiausia yra patikrinti guru jėgą ir užuojautą, pamatyti ar jis nori kažko sau, ar tai yra iš tikrųjų kitų labui dirbanti programa. Pavyzdžiui, galima išvažiuoti su Lama Ole kažkuriam laikui į kelionę ir pamatyti kaip jis veikia.

Labai svarbu patikrinti guru jėgą, nes būtent jėga ir duoda Vadžrajanos (Deimantinio kelio) guru statusą. Mahajanoje galima labai daug suprasti, bet ten nėra tos jėgos, kuri galėtų keisti tam tikrus reiškinius. Nekalbame apie išorinę fizinę guru jėgą, nes tokiais gali būti daugelis stipruolių. Esmė kitur. Kalbame apie galią sudaryti tokias sąlygas, tokias aplinkybes, kurios duotų naudos kitiems. Pažiūrėkime, kiek tokių sąlygų turi Lama Ole, kiek žmonių siūlo jam savo pagalbą, savo galimybes, ir kaip pas jį galima ateiti su bet kokia problema. Kartais tai įprastos problemos: kažkas turi problemų darbe, kartais sunkesnės: moteris nėščia ir nenori kūdikio, o kartais visai neįprastos: kažką nori nužudyti mafija ir t.t. Esmė tame, kad Ole nebūtinai viską daro pats, jis sako: “prieik štai prie to žmogaus ir jis tave nukreips..” – tai pagalbos kitiems sistema. Ole gali sudaryti tokias kitiems naudingas sąlygas – tai yra Vadžrajanos jėga, ir Ole iš tikrųjų gali padėti kitiems.

Vėl gi įsižiūrėsime į tai, kaip Lama Ole veikia ir patikrinsime vieną dalyką: ar mokiniai yra nuo jo priklausomi, ar jie tampa vis labiau stiprūs ir nepriklausomi? Ir kada pas Ole kas nors ateina su problema, ar jis ateina su ta pačia problema ir antrą kartą? O gal jis jau tada gali ją išspręsti pats? Taigi galime pasižiūrėti į savo draugus – kaip visa tai vyksta?

Visų pirmiausia, ar mokiniai turi tas savybes, apie kurias kalba guru? Jeigu guru sako, kad jis kupinas jėgos ir džiaugsmo, kad jis bebaimis, o jo mokiniai išsibėgioja po kampus vos tik per kambarį perbėga pelė, reiškia, kad arba guru neturi tų savybių, arba jam nepavyksta tų savybių perduoti mokiniams. Ir pirmu, ir antru atveju tai diskvalifikuoja jį kaip guru.

Iš tikrųjų galime patikrinti labai daugelį dalykų. Visų pirmiausia, patikriname ryšį su savo guru – ar juo galime visiškai pasitikėti. Gali atsitikti taip, kad mums kažkas trukdys – tada geriau susirasti kitą mokytoją. Daug kartų mačiau kaip pas Ole ateidavo žmonės ir sakydavo: “Ole, aš norėčiau tapti tavo mokiniu”, o Ole sakydavo: “ne, geriau eik pas vienuolį mokytoją, kuris apsirengęs tibetietiškais drabužiais” ir t.t. Iš pradžių toks žmogus būna nemaloniai nustebęs: “kaip gi taip? Guru turi tiek užuojautos ir man nenori padėti?”, o vėliau paaiškėdavo, kad taip mokinys išvengė daugybės problemų.

Lama Ole iš tikrųjų yra tikras Vadžrajanos guru ir juo sekti tikrai nėra lengva – tam reikalingi sugebėjimai savyje viduje kažką atiduoti. Galbūt ne visi žino, kiek Lama Ole gali būti nevienareikšmiškas, t.y. kiti priima jį kaip prieštaringą. Jis turi nemažai priešų. Aš daug kartų stebėjau, kaip atsiranda Lamos Ole priešai. Kai kam atrodo, kad jis praktikuoja budizmą jau dešimtį metų, tačiau tam tikru momentu pamato, kad neįvyko joks augimas. Jis savo nepasitenkinimą savimi iš karto projektuoja į guru ir sako: “tai guru kaltas”. Aš tikrai mačiau ne vieną tokią situaciją.

Jeigu kalbame apie guru patikrinimą, svarbu, kad jo patikrinimas anksčiau ar vėliau baigtųsi. Vieną kartą sakome: “taip, aš guru patikrinau”, ir galvojame, kad nuo šios akimirkos visos abejonės dėl guru kyla iš mūsų proto. Tai reiškia, kad kažką mums reikia keisti mūsų prote, o ne guru asmenyje. Jeigu nebaigsime tokio patikrinimo proceso, labiau įtemptoje situacijoje sakysime: “ne, šį kartą guru perlenkė lazdą” ir niekada teisingai nepasirinksime tarp pasitikėjimo guru ir pasitikėjimo savo ego.

Apie guru kalbame kaip apie šaknies guru, t.y. tokį guru, kuris mus įveda į proto prigimtį, kuris mums duoda Mahamudros perdavimą, kuriuo mes pasitikime, kad jis mus atves į prašvitimą. Šaknies guru – tai ryšys iš daugybės ankstesnių gyvenimų. Toks ryšys pasirodys spontaniškai tada, kada mes būsime tam pasiruošę, kada išvalysime protą. Tada tai pasirodys iš karto – mums to nereiks ieškoti. Mūsų atveju nėra taip, kad mes negalime praktikuoti ir turime ieškoti kažkokio guru. Mes praktikuojame Karma Kagyu mokykloje, tai yra mūsų pasirinkimas, todėl mūsų linijos guru yra Karmapa. Dabar mes medituojame į jį tarsi jis būtų šaknies lama. Suprantama, kad savo šaknies lama galime laikyti Lama Ole. Visi mūsų linijos mokytojai – tai Karmapos aktyvumas. Kalbu tokius aukštus mokytojus kaip Lama Ole. Taigi mes medituojame į Karmapą ir mums ruoštis į guru paieškas nereikia.

Padarysime taip – paskaitą pabaigsiu išvardindamas dešimt punktų kaip ugdytis atsidavimą guru.

Pirmasis – tai samsaros atsisakymas. Jeigu taip neatsitiks, mes būsime budistinėje grupėje, mylėsime savo guru, bet juos naudosime savo gyvenimiškų tikslų pasiekimui. Sutinkame Lamą Ole ir galvojame: “o, šis vaikinas turi daugybę galimybių – ten verta įsirašyti. Galima pakeliauti, sutikti daugybę gražių merginų, ten neliūdna ir t.t. Budistu tapti verta”. Bet tai nėra samsaros atsisakymas, tai tik potraukis maloniems samsaros fragmentams. Galime netgi daryti daugybę įvairių praktikų, meditacijų, tačiau mes nenukertame sumaišties šaknies “myliu – nemyliu”, trokštame sau kažkokių malonumų.

Samsaros atsisakymas reiškia atsisakymą aštuonių gyvenimiškų dharmų, aštuonių gyvenimiškų motyvų, aštuonių tokių impulsų. Kas benutiktų, mes visa vertiname tais aštuoniais impulsais. Bendrai galime įvardinti taip: “o kas man iš to bus? Ar aš ką nors įsigysiu, o gal prarasiu? Patirsiu malonumą ar skausmą? Mane pagirs ar išpeiks? Aš išgarsėsiu, o gal mane užmirš?” Su tokiu motyvu mes paprastai ir veikiame. Kol kas tokie impulsai bus mums motyvu. Jie yra labai gilūs karminiai įpročiai. Jų atsisakyti labai sunku. Taigi paprastas klausimas – kame iš tikrųjų mes priimame prieglobstį: budoje ar meilužėse?

Antra, atsidavimo ugdomės guru jogos pagalba. Iš savo proto privalome išmesti visa, kas sena. Kad galėtume tai padaryti, mums reikia įkvėpimo, palaiminimo, mums reikalingas guru. Kad pasirodytų palaiminimas, reikalingas atsidavimas, o kad išsiugdytume atsidavimą praktikuojame guru jogą. Visos kitos praktikos egzistuoja tik tam, kad mums padėtų geriau praktikuoti guru jogą. Taigi, Mahamudra, palaiminimas, guru, atsidavimas guru, guru joga ir visos kitos praktikos. Suprantama, palaiminimas nėra kažkuo, kas lietųsi iš išorės vidun – jis realiai neegzistuoja. Palaiminimas – tai mūsų proto atsivėrimo procesas. Tai proto atsivėrimo pasekmė. Tada protas pats tampa guru.

Dar vienas labai svarbus dalykas – iš pat pradžių mes dažnai nejaučiame atsidavimo guru ir tai galime ugdytis pradžioje šiek tiek dirbtinai. Prisimename guru savybes, kiek jis mums padarė – iš pradžių tai šiek tiek dirbtina ir intelektualu. Išskyrus tokį “dirbtinį” atsidavimą nėra jokio kito kelio jį ugdyti. Vėliau seks spontaniškas atsidavimas, o trečias atsidavimo lygis – tai mūsų proto prigimties realizacija. Tai mūsų vidinis lama. Iš pradžių Lamą matome kažkur išorėje, o galiausiai suprantame, kad vidinis ir išorinis lama – tai vienas ir tas pats. Taip vaizdžiai galima paaiškinti, koks svarbus yra guru. Jis – veidrodis mūsų galimybėms. Tikro palaiminimo patyrimas – tai patyrimas, kad nėra to, kuris duoda palaiminimą, ir nėra to, kuris jį priima.

Trečias atsidavimo ugdymosi punktas – tai buvimas kasdieninėse situacijos kartu su Lama ir savo proto ištyrinėjimas tam, kad savo guru nevertintume. Jeigu vertinti būtina, priežasties ieškome savo prote, o jeigu to neužtenka, einame pas Lamą Ole ir klausiame, kad jis tai paaiškintų.

Ketvirta – tai pagalba guru jo veikloje. Koks mūsų Lamos Ole aktyvumas? Tai meditacinių centrų kūrimas visame pasaulyje, jų palaikymas ir apsauga – to Ole paprašė 16-asis Karmapa. Kuo mes jam galime padėti šioje veikloje? Dirbti su juo kartu. Juo daugiau mes turime tokių užduočių, juo daugiau mes dirbame, tuo mažiau turime laiko spekuliacijoms, abejonėms – tokiam protui, kuris yra priešingybė paprastam protui. Ir žinoma, nuostabu iš guru gauti betarpiškus, tiesius pasiūlymus darbui, pavyzdžiui, Ole sako: “tu išversk knygą, tu parašyk knygą, tu pastatyk centrą, tu keliauk ir skaityk paskaitas” – tada smagu dirbti. Nereikia galvoti, kad užduotys yra per sunkios (nors mums gali taip pasirodyti) – tai ir duoda greitą augimą, pamiršti apie “turėčiau – neturėčiau”. Guru pasiūlė ir to imiesi. Tai yra genialu. Tokiam aktyvumui gali pajungti visą turimą energiją.

Tačiau tai nereiškia, kad tik tokie mokiniai gali vystytis. Visa, ką galima padaryti mūsų centrui – tai ir yra tokia veikla. Jau vien tik ateiti į meditacijas yra labai svarbu. Iš vienos pusės mes gauname visų grupės medituojančių narių nuopelnus, o iš kitos pusės tai palaiko mūsų asmeninę praktiką. Daugelis į meditaciją ateina dėl kitų, tam kad ir kiti galėtų rasti čia įkvėpimą savo praktikai. Be to, ateina visiškai nauji žmonės, kurie nori patikrinti, ar centras atitinka tą, kas apie jį kalbama. Jeigu jie pamatys, kad centras iš tikrųjų auga, kad čia daug jėgos, tai įkvėps juos taip pat eiti šiuo keliu. Visi, kas turi patirties praktikoje, tokiose grupinėse meditacijose yra labai svarbūs. Jeigu medituoti ateis vien tik naujokai, įkvėpimo bus mažiau.

Penkta – tai atsidavimo ugdymas per bebaimišką kasdieninių įpročių “paleidimą” ir švaraus matymo stiprinimas kasdieniniame gyvenime. Tai nuostabus reikalas. Kartais mūsų situacija sunki ir mes sakome: “čia aš nesusitvarkysiu, man neužteks jėgų” taip pasilikdami su savo ego, su savo ribotomis galimybėmis. Ir galvojame štai taip: “o kaip mano vietoje elgtųsi guru?” Bandome įvertinti kiek tikėtina, kad mums pavyks tą situaciją išspręsti. Jeigu 50% tikimybė, kad pavyks, tada šokame į tą situaciją (kaip ir mūsų guru). Jeigu tik 48%, galime to atsisakyti – galbūt dar ankstoka. Tai iš tikrųjų nuostabu. Jeigu mūsų širdyje labai daug užuojautos, jeigu pasitikime savo protu ir žinome, kad jis gali būti spontaniškas, jeigu esame atsidavę guru, tada galime užmiršti apie bet kokią prakeiktą moralę ir šokti į situaciją visiškai spontaniškai. Tačiau tik tada, jeigu iš tikrųjų taip jaučiamės. Jeigu nežinome kaip turėtume elgtis, reikia paimti panašų pavyzdį. Užuojauta ir atsidavimas – tai mūsų pagrindiniai ginklai praktikoje. Jeigu savo guru nustojame matyti kaip visiškai prašvitusį, mūsų motyvas silpnėja.

Šešta – kada guru matome ne kaip asmenį. Pasakysiu labai paprastai – visas mintis, visus protinius procesus matome kaip mūsų guru protą. Taip pasireiškia Dharmakaja žaidimas: visus garsus patirti kaip guru kalbą, o visas formas – kaip guru kūną. Tai ugdome meditacijos į tuštumos ir džiaugsmo, tuštumos ir garso bei tuštumos ir formos vienumą dėka. Jeigu taip patiriame visus reiškinius, visus garsu ir visas formas, tada iš tikrųjų turime beasmenį matymą. Taip pasireiškia mūsų guru, taip pasireiškia prašvitimas. Norime tai pažinti ir susitapatindami augame ypatingai greitai. Tai yra sunku, tik iš lėto pradedame suprasti apie ką tai. Pasakysiu keletą dalykų, kuriuos galime daryti kiekvieną dieną: vizualizuoti guru širdyje arba virš mūsų galvų, arba virš kitų būtybių galvų. Tai ypatingai paprastas būdas kaip susijungti su guru. Guru joga meditacija – tai susitapatinimo su guru meditacija. Jeigu ilgesnei meditacijai neturime daug laiko, galime daryti trumpą 25-30 sekundžių meditaciją – tame yra guru jogos prasmė. Įsivaizduojame guru virš savo galvos, jaučiame jo buvimą, jaučiame jo tobulumą ir suprantame, kad tarp mūsų proto ir jo proto nėra jokio skirtumo. Kaip sako Ole, įsivaizduojame, kad guru virš mūsų galvos yra ant kažkokios lentelės, ir staiga vieną akimirką tą lentelę ištraukiame – šast(!) ir guru jau mūsų širdyje. Tarsi kibiras būtų virš mūsų galvų; jį staiga apverčiame ir vanduo mus pilnai persmelkia. Kitas būdas, kada mes patys esame guru, spinduliuojame šviesą ir meilę visoms būtybėms. Tai galime daryti kiek norime dažnai – kad ir dešimt kartų per dieną. Ilgesnei meditacijai neturime laiko, bet tai galime daryti kiek norime dažnai. Tai išugdo labai stiprų ryšį su guru, o mums būtent to ir reikia.

Kitas punktas – tai galvoti, koks mūsų guru nuostabus, kiek daug jis mums padeda ir t.t.

Toliau – tai palinkėjimų siuntimas guru: “tegu aš kuo greičiau realizuosiu, kad tarp mano ir tavo proto nėra jokio skirtumo”.

Dar kitas punktas – jeigu patiriame ką nors malonaus, mes iš karto tai skiriame guru. Vietoj: “o, kaip man gera, koks malonumas!”, tai skiriame guru. Tai duoda daug gerų įspūdžių mūsų protui, jaučiame ryšį su guru, ugdomės dosnumą, kas yra priešnuodis mūsų prisirišimui prie išgyvenimų.

Pabaigai papasakosiu istoriją apie vienuolę, vienuolį, Dalai Lamą ir kiaules. Tai bus pavyzdys apie atsidavimą, apie paprastą protą ir apie Tsultrim, apie nevertinimą. Tai tikra istorija, vykusi Tibete prie 13-ojo Dalai Lamos.

Viename vienuolyne praktikavo jauna graži mergina. Ji buvo vienuolė ir aplinkiniai matė, kad jos praktika duoda rezultatų. Ji visus labai įkvėpdavo. Ir staiga ši vienuolė grąžino įžadus ir paliko vienuolyną. Suprantama, kad visi dėl to labai nuliūdo. Kada jie sužinojo, kur ji išėjo, nuliūdo dar labiau. Ji susirado darbą skerdykloje, ir ne buhaltere, o pačiame skerdyklos epicentre, kur žudoma. Budizmas sako, kad užmušti ką nors yra pats blogiausias dalykas. Ji su mėsininko peiliu pjovė kiaulėms gerkles. Tokia situacija visus pribloškė – tokia nuostabi mergina ir taip žemai puolė.

Paliksiu merginą nuošaly ir papasakosiu apie jauną vienuolį. Jis taip pat sąžiningai praktikavo ir visi matė jo praktikos rezultatus. Kartą tas vienuolis susapnavo labai aiškų sapną apie labai gražią moterišką formą, kuri buvo labai panaši į mūsų eksvienuolę merginą. Kadangi jautė, kad šis sapnas labai svarbus, jis nusprendė išsiaiškinti jo prasmę. Jis patraukė pas Dalai Lamą ir jį sutikęs paklausė: “paaiškink man, ką tai reiškia”, o Dalai Lama: “žinai, čia glūdi gili prasmė. Ta sapne pasirodžiusi mergina – tai spontaniškai pasirodęs tavo guru. Tau reikia eiti pas ją ir paprašyti mokymų”. Vienuolis buvo labai atsidavęs ir jo protas buvo labai paprastas. Suprantama, tai jį šokiravo, jis nesuprato situacijos, bet jis panaudojo mokymus betarpiškai gyvenime. Nuėjo jis į skerdyklą, žiūri – o ten mergina “mosuoja” peiliu. Priėjo prie jos ir kreipėsi: “prašau tavęs, duok man mokymus ir būk mano guru”. O kraujo ten buvo daug. Mergina nieko nepasakė, tik tuo lenktu kruvinu peiliu palietė jaunuolio pakaušį. Tuo akimirką jis gavo tokį stiprų palaiminimą, kad per trumpą laiką praktikoje pasiekė ypatingai gerų rezultatų.

Ką tai reiškia? Dalai Lama puikiausiai matė visą šią tariamai puolusios vienuolės situaciją. Ji pasiekė aukštą realizaciją ir pamatė, kad kaip vienuolė ji ne daug ką gali padėti kitiems. Ji įvaldė aukščiausią tantrą. Egzistuoja tokios tantros, kurios visus negatyvumus transformuoja į išsilaisvinimą, t.y. toje situacijoje ji žudymą ji pavertė nauda kitiems. Perpjaudama kiaulėms galvas ji siuntė jų sąmonę į tyrą kraštą (aš visai norėčiau būti vienu iš tų paršiukų). Atsidavimo, paprasto proto ir Tsultrim dėka tai buvo įmanoma.

Paskaita baigta.

Views All Time
Views All Time
2810
Views Today
Views Today
1
0 0