Tikintieji po Jėzaus sugrįžimo vėl panaudos stebuklingas Šventosios Dvasios dovanas, kad pakeistų esamą pasaulį į Dievo Karalystę. Todėl šios dovanos vadinamos „būsimo amžiaus (pasaulio) jėgomis“ (Žyd 6:4,5). Joelio 2:26-29 aprašomas didžiulis dvasios išliejimas, kuris sekė po Izraelio atgailavimo. Tas faktas, kad dovanos bus suteiktos tikintiesiems po Kristaus sugrįžimo, patvirtina nuomonę, kad šiuo metu mes tų dovanų neturime. Kiekvienas krikščionis, įdėmiai skaitantis Raštus ir sekantis pasaulyje vykstančius įvykius, tiki, kad Kristus ilgai neužtruks (žr. 3 Priedą).

Biblijos pranašystės sako, kad kažkuriuo I-ojo amžiaus metu žmonės turėjo dvasios dovanas, vėliau jos buvo atimtos ir vėl bus suteiktos, Jėzui sugrįžus:

„Jei tai pranašystės dovanos, jos pranyks; jei liežuviai, jie paliaus; jei pažinimas, jis pranyks. Nes dalinis yra mūsų pažinimas ir dalinis yra mūsų pranašavimas; bet kada ateis atbaigtybė, kas yra iš dalies, pranyks“ (1 Kor 13:8-10).

Dovanos yra laikinos. Pirmojo amžiaus dvasios dovanos turėjo būti atimtos iki „kada ateis atbaigtybė“. Bet tai nėra antrasis Jėzaus atėjimas, nes tada dovanos bus sugrąžintos. Tiksliai išvertus graikišką žodį „atbaigtybė“, jis reikštų „tai, kas tobula, pabaigta“. Tai nebūtinai reiškia kažką be nuodėmės.

Tas „pilnas, atbaigtas“ dalinai pakeičia žinojimą, kurį turėjo pirmieji krikščionys pranašystės dovanos dėka. Prisiminkite, kad pranašystė buvo Dievo įkvėptų žodžių skelbimo dovana; šie žodžiai sudaro Bibliją.

Pirmame amžiuje eilinis tikintysis žinojo tik dalį Naujojo Testamento. Iš savo bažnyčios vyresniųjų jis galėjo tik dalinai sužinoti apie pranašystes, kurios siejosi su įvairiomis praktinėmis gyvenimo pusėmis. Galbūt, jis nedaug girdėjo apie Jėzaus gyvenimą ir skaitė tik kelis Pauliaus laiškus. Bet surašius pranašystės žodžius, pranašystės dovana tapo nebereikalinga. Tai, kas buvo „atbaigta“ ir tuo pačiu pakeitė dvasines dovanas, ir yra Naujasis Testamentas:

„Kievienas Dievo įkvėptas Raštas yra taip pat naudingas pamokymui, kaltės įrodymui, pataisymui, ugdymui daryti, kas teisinga, kad Dievo žmogus būtų tobulas (pilnai)“ (2 Tim 3:16,17).

„Visi Raštai“ ir yra tai, kas „atbaigta, pilna“. Kadangi Raštai buvo įkvėpti ir parašyti, viskas buvo „atbaigta“ ir stebuklingos dovanos atimtos. Šį galvosūkį gali išspręsti laiškas Efeziečiams (Ef 4:8-14):

„Užžengdamas į aukštybę, jis (Jėzus)… davė (dvasios) dovanų žmonėms… šventiesiems paruošti tarnystės darbui, Kristaus kūnui statyti, kol mes visi pasieksime tikėjimo (t.y. vieno tikėjimo) ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, tobulą vyriškumą… kad mes jau nebebūtume nepilnamečiai visokio mokslo vėjo siūbuojami ir šen bei ten nešiojami žmonių apgaulingu žaidimu, jų gudrumu paklydimo suktoms priemonėms išrasti“.

I-ame amžiuje šios dovanos buvo duotos tam, kad padėtų žmogui tobulėti ar subręsti. 2 Tim 3:16,17 teigia, kad „Dievo žmogus bus tobulas“ per Dievo įkvėptus „Raštus“. Taip pat kalbama Kol 1:28 – „tobulybė“ įgyjama per paklusimą Dievo žodžiui. Tad, jeigu turime visus Raštus, nereikia kreipti dėmesio į daugelio bažnyčių skelbiamas įvairiausias tiesas. Yra tik viena Biblija, ir kadangi „Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17:17), tai skaitydami ją, turime rasti „vieną tikėjimą“, apie kurį kalbama Ef 4:13. Tikri krikščionys suvokė tą vienintelį tikėjimą. Ta prasme, jie yra „pilni“ („tobuli“) Dievo žodžio dėka.

Tarp kitko, atkreipkite dėmesį, kaip Ef 4:14 stebuklingų dovanų turėjimas palyginamas su dvasine vaikyste ir pranašaujama, kaip tos stebuklingos dovanos turėjo būti atimtos. Apie tai užsimenama 1 Kor 13:11. Todėl ginčijimasis dėl dvasios dovanų turėjimo parodo žmogaus dvasinio nesubrendimo laipsnį. Kiekvienas, skaitantis šias eilutes, turi prieiti išvados, kad reikia trokšti Dievo žodžio supratimo, džiaugtis pilnu Dievo apsireiškimu per Jo žodį ir paklusti.

Šiandieniniai pareiškimai dėl Dvasios turėjimo
Pagaliau reikia tarti keletą žodžių apie žmonių įsitikinimą, lyg tai jie turi stebuklingas dovanas:

– Šiandieninis „kalbėjimas liežuviais“ pasireiškia daugkartiniu trumpų žodžių kartojimu, pvz.: „lala, lala, lala, šama, šama. Jėzus, Jėzus…“. Tai nėra sintaksė, susijusi su kokia nors kalba. Kada žmogus girdi kitus kalbant užsienio kalba, paprastai jis gali suvokti, kad jie apie kažką kalba, nors jei tų žodžių ir nesupranta. Bet šiuolaikinis „kalbėjimas liežuviais“ tuo neišsiskiria. Tuo patvirtinamas faktas, kad neduodamas nurodymas, kas buvo I-ojo amžiaus dovanų tikslu.

– Kai kurie sekmininkai teigia, kad „kalbėjimas liežuviais“ – tai „išsigelbėjimo“ ženklas, ir todėl jis reikalingas kiekvienam pokalbiui. Tokia nuomonė prieštarauja pirmųjų bažnyčių, kaip kūno (susirinkimo), kuriose kiekvienas turįs įvairias dovanas ir atstovauja įvairias kūno dalis, aprašymui. Ne kiekvienas galėjo būti „koja“ arba „ranka“, ne kiekvienas turėjo šias (pvz. „liežuvių“) dovanas. 1 Kor 12:17, 27-30 tai tiksliai paaiškina:

„Jei visas kūnas tebūtų akis, kur bepaliktų girda? Jei jis visas tebūtų girda, kur bepaliktų uoslė? O jūs esate Kristaus kūnas ir, atskirai imant, sąnariai. Taip vienus Dievas paskyrė susirinkime, pirma, apaštalais, antra, pranašais, trečia, mokytojais, paskui eina stebuklai, gydymo dovanos, paslaugos, reikalų tvarkymai, liežuvių rūšys. Ar visi apaštalai? Ar visi pranašai? Ar visi mokytojai? Ar visi stebukladariai? Ar visi turi gydymo dovanų? Ar visi kalba liežuviais? Ar visi gali juos aiškinti?“

Ta pati mintis dominuoja to skyriaus pradžioje:

„Būtent, vienam Dvasia teikiama išminties kalba, kitam – pažinimo kalba ta pačia Dvasia, kitam – tikėjimas ta pačia Dvasia, kitam – gydymų dovanos ta viena Dvasia, kitam – stebuklų darymai, kitam – pranašystė, kitam – dvasių atskyrimai, kitam – įvairios liežuvių rūšys, kitam liežuvių aiškinimas. O visa tai veikia viena ir ta pati Dvasia, kiekvienam atskirai priskirdama, kaip ji nori. Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug sąnarių, o visi tie kūno sąnariai, kad ir gausūs būdami, sudaro vieną kūną, taip yra ir su Kristumi“ (1 Kor 12:8-12).

Nėra lengva paneigti šiuos žodžius.

Sekmininkų argumentus galima paneigti dar vienu faktu. Pylipas Samarijoje įtikino daug žmonių, t.y. pažinę Evangeliją, jie pasikrikštijo vandenyje, bet jie negavo Dvasios dovanų, nes tik po to Petras ir Jonas atėjo pas juos, „kurie nuėję meldėsi už juos, kad jie gautų Šventąją Dvasią… tada jie uždėjo ant jų rankas, ir jie gavo Šventąją Dvasią… Simonas matė, kad apaštalų rankų uždėjimu suteikiama Šventoji Dvasia“ (Apd 8:4-18). Visai tikėtina, kad Dvasios dovanos buvo suteikiamos rankų uždėjimu, kas nėra šiuolaikinių skelbėjų dažnai praktikuojama.

Dar kiti sekmininkai teigia, kad „kalbėjimas liežuviais“ nėra vienintelė išsigelbėjimo garantija. Tai atskleidžia žmonių, kurie tvirtina turį dovanas, stiprų nesutarimą dėl pagrindinių tikėjimo tiesų. Todėl kai kurie „charizmatai“ (Dievo malone apdovanotieji, įkvėptieji) tiki, kad Dievo Karalystė bus žemėje, o kiti – Ji bus danguje. Katalikų charizmatai tvirtina, kad Šventoji Dvasia jiems liepia tarnauti Marijai ir Popiežiui, kai tuo tarpu kai kurie sekmininkų charizmatai sako, kad jų turima Šventoji Dvasia liepia atmesti tokią katalikų doktriną, o Popiežių laikyti Antikristumi. Bet Jėzus neabejodamas sakė, kad tie, kurie turi Padėjėją, t.y. „Šventąją Dvasią“, bus įvesti „į visą tiesą… ir tą dieną jūs manęs nieko neklausite… Padėjėjas… mokys jus viso ir primins jums visa, ką aš esu jums pasakęs“ (Jn 16:13, 14:26).

Tarp tų žmonių, kurie turi Padėjėją, neturėtų būti stiprių nesutarimų dėl mokymo, bet įsitikinimų nesutapimas leidžia abejoti tokiais žmonėmis. Šių žmonių nesugebėjimas paremti savo įsitikinimų Biblijos tiesomis rodo, kad jiems Padėjėjas neatskleidė visos tiesos ir pilno pažinimo.

– Kai kurių žmonių per didelis susidomėjimas „kalbėjimu liežuviais“ neatitinka Biblijos požiūrio į tai. Apie tai net neužsimenama Ef 4:11 išvardintose Dvasios dovanose. Ši dovana minima 1 Kor 12:28-30. Iš tikrųjų, tik trijose Biblijos vietose kalbama apie šios dovanos panaudojimą.

Šiuolaikinių charizmatų („įkvėptųjų“) krikščionių, kurie stengiasi kalbėti įvairiomis kalbomis ir daryti stebuklus, pareiškimai turi būti peržiūrimi, atsižvelgiant į svarią informaciją, kurią mes pateikėme šiame skyriuje apie Dievo Dvasios darbus. Pagrindinė išvada būtų ta, kad, ką tie žmonės besakytų apie savo pasiekimus, tai nėra Šventsios Dvasios nuopelnai. Todėl kiekvienas, tvirtinantis turįs dovanas, turėtų daug padirbėti, kad atsakytų į tuos Biblijos argumentus, kuriuos mes čia pateikėme.

Tarp kitko, reikėtų paaiškinti, kodėl įvyksta daliniai išgyjimai ir kalbėjimas „liežuviais“ (tiksliau „balbatavimas“, „tarškėjimas“).

Įrodyta, kad žmonės išnaudoja tik nedidelę savo proto galimybių dalį, kai kuriais paskaičiavimais, apie 1%. Taip pat įrodyta, kad protas gali fiziškai kontroliuoti visą kūną. Todėl saviįtaigos dėka, indusai gali, vaikščiodami per ugnį basomis kojomis, jų neapdegti. Įtaigos metu mes galime panaudoti žymiai didesnį mūsų proto galimybių procentą nei paprastai ir pasiekti tokį kūno fizinį pajėgumą, kuris viršytų normalias galimybes. Todėl stiprių pergyvenimų metu kareivis kelias valandas gali nepastebėti, kad jo ranka nutraukta.

Stipraus religinio tikėjimo, įtaigios muzikos ir „įkvėpto“ lyderio kalbos metu galimi atvejai, kurie sunkiai suvokiami žmogaus protui. Šiuolaikinių „krikščionių“ stebuklai yra tokios pat išimtys, kaip ir kitų religijų paranormali patirtis. Šamanų šalininkai irgi naudojasi „balbatavimo“ metodu; musulmonai gali patvirtinti tuos stebuklus, apie kuriuos kalba šiuolaikiniai krikščionys. Dvasios dovanų turėjimo esmė I-ame amžiuje buvo ta, kad parodytų aiškią tikros krikščionybės viršenybę prieš visas kitas religijas. Šiandieninės krikščionybės stebuklai yra tokie pat kaip ir kitų religijų. Toks faktas tik dar kartą patvirtina, kad I-ojo amžiaus dovanos šiais laikais neegzistuoja.

Daug informacijos šia tema galima rasti William’o Campbell’o knygoje „Sekmininkai“ (Jėzaus Bažnyčios, 1967 – anglų kalba). Jis aiškina, kad daugumai pagoniškų religijų būdingas kalbėjimas „liežuviais“. Pvz. Kawajuose kunigai dievo Oro valią išreiškia tam tikrų garsų pagalba. Juos interpretuoja kiti kunigai. Lygiai tas pats vyksta sekmininkų susirinkimuose.

Jei populiarūs „krikščionys“ darytų didelius ir įtikinančius stebuklus, kurie buvo I-ame amžiuje, tai dabar didesnėje Afrikos dalyje neviešpatautų Islamo tikėjimas. Ir tie, kurie tikrai turi Šventosios Dvasios dovanų „Padėjėją“, darytų dar didesnius stebuklus, nei Jėzus darė (Jn 14:12,16). Pasiteisinimas, kad krikščionys galėtų daryti tokius stebuklus, jei turėtų daugiau tikėjimo, yra labai problematiškas. Peršasi klausimas: ar jie turi stebuklingas Padėjėjo dovanas, ar ne? Ir jeigu jie tvirtina turį, „darbus už šituos didesnius jie darys“ (Jn 14:12), o ne tik galėtų daryti!

Views All Time
Views All Time
1490
Views Today
Views Today
1
0 0