Daugelis Naujojo Testamento laiškų buvo parašyti siekiant sustiprinti Dievo žmonių tikėjimą ir juos paguosti. Nors Dievo žmonės nėra pašaipūnai, tačiau dažnai jie užduoda tokius pačius klausimus. Skiriasi tik tai, kaip jie tai daro.

Daugelyje psalmių klausiama: „Ar Dievas nebėra geras?“ Ir Naujajame Testamente yra daug pavyzdžių, liudijančių, kad Dievo žmonės išsigąsdavo. Daugelis ankstyvosios bažnyčios narių, atrodo, tikėjo, kad Viešpats greitai grįš, bet nesulaukdami Jo, stebėjosi ir klausė: „Kas vyksta? Kodėl Viešpats negrįžta? Kodėl Dievas neatsiunčia Kristaus?“

Stebėdami šių dienų pasaulį matome panašius dalykus: klesti bedievystė ir netikėjimas. Tad neturėtų stebinti ir tai, jog kartais mes ir patys klausiame: „Kodėl Dievas tai leidžia? Jei Jis turi valdžią, kodėl leidžia, kad tai įvyktų? Kodėl Jis nieko nedaro? Kodėl nesunaikina savo priešų? Jis gi pažadėjo tai padaryti, tad kodėl to nedaro?“ Tokius pačius klausimus kėlė ir apaštalas Petras. Jis į juos ir atsakė, tik atsakymai buvo skirti bažnyčiai bei krikščionims, bet ne pašaipūnams.

Petras sako, jog egzistuoja kai kurie bendrieji principai, kurių negalime pamiršti. Pirmasis yra šis: niekada neturime per daug smalsauti apie dvasinius laikus. Biblijoje dažnai perspėjama, kad neturėtume per daug rūpintis datomis ir laikais. Biblija sako, kad turime rūpintis pabaiga, jos laukti, bet neturime pernelyg norėti sužinoti tikslaus laiko, kada tai įvyks. Naujasis Testamentas byloja, kad mes turime visada žvelgti į priekį ir laukti bei tikėtis Viešpaties atėjimo, tačiau, kai tik pradedame skaičiuoti ir planuoti, kada tai įvyks, susiduriame su sunkumais ir bėdomis.

Manau, pastudijavę šią temą pamatytume, kad net geri ir Dievui pasišventę žmonės įkliūdavo į šiuos spąstus. Jau prieš kelis šimtmečius buvo žmonių, įsitikinusių, kad Viešpats ateis dar jiems gyvenant. Žmonės linkę įžvelgti tam tikrus simbolius, pavyzdžiui, Napoleonas buvo laikomas antikristo simboliu. Bandydami nustatyti laiką, žmonės visada pakliūva į bėdą. Buvo žmonių, kurie buvo įsitikinę, jog 1914-1918 metų karas – paskutinysis karas, po kurio ateis pasaulio pabaiga, kiti klydo ir dėl Musolinio bei Hitlerio…

Taigi, mes turime laukti Viešpaties, bet nesistengti atspėti tikslios Jo atėjimo datos. Biblija sako, kad tai įvyks staiga ir netikėtai, ir niekas nežino kada.

Tačiau turbūt pats svarbiausias ir pagrindinis principas, kurį nurodo apaštalas Petras, yra šis: visada turime prisiminti, jog negalime suprasti Dievo minčių. Mes mąstome žemiškai ir esame riboti. Mūsų mąstymą iškreipė nuodėmė. Mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai. Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis, – sako Viešpats  (Iz 55, 8-9). Šį svarbų principą, randamą visoje Biblijoje, turime suvokti ir pagal jį gyventi. Kai esu susirūpinęs dėl Dievo kelių, kai nesuvokiu, kas vyksta, jaučiu, kad turėtų vykti kažkas kito, kai Dievo keliai man, pasauliui ar žmonijai atrodo keisti ir neįprasti, pirmas dalykas, kurį turėčiau sau priminti, yra tai, kad problema greičiausiai yra susijusi su mano mąstymu. Dievas yra aukščiau mūsų, Jo mintys – ne mano mintys, ir turbūt niekada jų nesuprasiu. Jei pradedame galvoti, kad galime suprasti Dievo mintis, iškart nuklystame.

Vienas dalykas iš tiesų yra aiškus: turime suvokti, jog tarp Dievo ir mūsų yra milžiniškas kokybinis skirtumas – Dievas yra danguje, o mes – žemėje. Mes negalime matyti dalykų taip, kaip juos mato Jis.   

Pažvelkime, kaip tai aiškina Petras. Visų pirma, jis išdėsto Dievo santykį su laiku.Petras sako, kad Dievas yra aukščiau laiko: Mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena (2 Pt 3, 8). Toks yra principas. Dievas yra amžinas, Dievas yra virš laiko. Dievui nedaro įtakos laikas ar istorija – Dievas tam nepavaldus. Mums sunku suvokti, bet tai labai svarbus principas. Mes esame laikui pavaldūs kūriniai ir mąstome atsižvelgdami į laiką. Dievo laikas neriboja, todėl, mąstant apie Dievo tikslus, pavojinga per daug dėmesio skirti šiam elementui. Tūkstantis metų Dievui yra kaip viena diena, o viena diena yra tarsi tūkstantis metų. Kitaip tariant, Jis negyvena mūsų realybėje ir laikas Jam nedaro įtakos.

Eikime prie antro teiginio: Nors Dievas yra nepavaldus laikui, Jis veikia laike. Tai svarbu. Dievas sukūrė laiką. Sukurdamas pasaulį, Dievas įsuko istorijos ratą. Jis pats tam nepavaldus, tačiau Jis tai nustatė. Dievas yra tarsi laikrodininkas, kuris surenka, sutveria laikrodį, užsuka ir nustato jį, valdo procesą iš išorės. Tai gali padėti mums suprasti Dievo ir laiko santykį. Dievas nustatė šį procesą ir jį palaiko. Dievas kontroliuoja laiką ir Jo planai yra labai kruopščiai sudėlioti pagal labai aiškias schemas. Negalite skaityti Biblijos ir to nepastebėti. Dievas sukūrė pasaulį, ir prasidėjo istorija. Tačiau žmogus nusidėjo ir krito. Tada įsikišo Dievas. Atrodė, kad Dievas tame procese nedalyvauja, bet Dievas įsikišo ir viskas įvyko „reikiamu metu“ – tai dažnai Biblijoje vartojamas terminas. Taigi, nors Dievas yra virš laiko, Jis viską kontroliuoja ir veikia laike. Jis nustatė laiko ir istorijos tėkmę ir pats į tai įsijungė. Dievas netapo laiko tėkmės dalimi, bet kontroliuoja šį procesą pagal savo amžiną valią ir planą.        

Tai mums padeda suprasti tai, ką mes vadiname dieviška chronologija. Dievas veikia, planuoja ir kuria schemas, Jis įsiterpia ir vadovauja. Kada Jis veikia? Kas nulemia, kada Dievas įsikiš? Šis klausimas žmonėms itin rūpi. Deja, mąstydami apie laiką ir chronologiją, mes mąstome apie laikrodžius ir kalendorius, savaites, mėnesius ir metus, o studijuojant Bibliją tampa aišku, kad apie Dievo laiką, apie dievišką chronologiją taip galvoti negalima, nes tai visada susiję ir su morale. Pažiūrėkime į keletą tai patvirtinančių Rašto eilučių: Tada Viešpats tarė: „Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai“ (Pr 6, 3). Taigi, kas ten įvyko? Žmogus nusidėjo, ir žmonių dorovė vis smuko. Dievas priekaištavo, teisė ir kvietė atgailauti, bet žmonės nekreipė į tai dėmesio, todėl Jis pasakė: „Jūs suprasite tai, kai pradėsiu su jumis kovoti, kai pradėsiu veikti.“ Turime galvoti ne apie datą, bet apie dorovę. Pradžios knygoje skaitome: Nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas (Pr 15, 16). Dievas ims veikti tada, kai saikas bus pilnas.

Pažiūrėkime į Naująjį Testamentą: Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus nužudys, kitus persekios, kad iš šitos kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio sutvėrimo (Lk 11, 49-50). Pranašai buvo žudomi ir anksčiau, bet bausmės ateina tada, kai saikas pasiekia tam tikrą lygį.

Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas (Mt 24, 14). Kada bus pabaiga? Konkreti data nėra žinoma; tai įvyks tada, kai Evangelija bus paskelbta visoms tautoms ir visi žmonės ją išgirs, – tada ateis pabaiga. Kada Kristus atėjo į pasaulį? Atėjus laiko pilnatvei (Gal 4, 4), kai sąlygos buvo tokios, jog Dievas galėjo pasakyti: Dabar yra tas laikasKristus savo metu numirė už bedievius (Rom 5, 6). Kada bus pasaulio pabaiga? Kai visi žemėje bus girdėję Evangeliją, ir Dievas surinks savo žmones iš viso pasaulio. Tai neįvyks anksčiau. Štai ką Biblija kalba apie Dievo numatytą laiką.

Taigi, nebegalvokime apie datas ir kalendorių, – Dievui svarbi žmonių moralė. Pasaulio dorovė šiandien yra žymiai reikšmingesnė nei konkreti data. Šventasis Raštas juk sako, kad artėjant pabaigai, tamsa tamsės. Tačiau turime būti atsargūs, nes žmonės ir anksčiau kalbėjo: „Tai – paskutinysis didelis atkritimas, pati laikų pabaiga“. Nesistenkime nustatyti tikslaus pabaigos laiko, tačiau galvokime apie pabaigą, nes matome, kaip pasaulis tolsta nuo Dievo, plinta išdidumas, aktyviai reiškiasi bedievystė ir netikėjimas, o visa tai kalba apie mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus artėjantį grįžimą. Taigi, svarbiau moralė, o ne data.

Vėliau apaštalas Petras nurodo dar vieną principą, apie kurį aš tik užsiminsiu. Tai –Dievo teisumo principas. Jau sakėme, kad Dievas nepavaldus laikui, tačiau Jis veikia laike. Petras šią mintį pratęsia: Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pt 3, 9). Taigi, turime nepamiršti, kad mes nesuvokiame Dievo minčių, ir į laiką Dievas žiūri kitaip, nei žiūrime mes. Mes turime suvokti, kad Dievas yra teisus. Kai, žvelgiant į pasaulį tokį, koks jis yra šiandien ar koks buvo prieš keletą amžių, atrodo, kad Dievas nieko nedaro, velnias mus gundo klausti: „Argi Dievui nerūpi, kad bedieviai klesti?“ Manau, atsakymas yra vienas: „Viešpats nėra pasyvus.“ Dievas nėra neteisus, Jis yra rūpestingas. Galime būti tikri, kad tai, ką Dievas pasakė, tai Jis ir įvykdys. Jo pažadai nekinta, jie tikri ir patikimi. Dievo teisumas yra nekintantis dalykas, kuriuo niekada neturėtume abejoti. Ką pažadėjo, tai Dievas ir išpildys, ir galime būti tikri, kad netikintys ir bedieviai bus nubausti:Tada Jis rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu: „Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne“ (Ps 2, 5-6). Štai biblinis atsakymas.

Mąstydami apie šį principą, nurimkime. Būdami krikščionys, mes galime patirti spaudimą, pasaulis gali juoktis ir tyčiotis, gali atrodyti, kad jiems labai gerai sekasi, tačiau tiesa yra tokia: netikintys turės atsakyti už kiekvieną žodį, o tie, kurie buvo Viešpačiui ištikimi, išgirs: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ Viešpats yra amžinai teisus ir nėra neveiklus. Tikėkime tuo, nesvarbu, suvokiame, kas vyksta ar ne.  

Galiausiai, Dievas yra nuostabiai kantrusViešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (atgailautų – angl. vert.) (2 Pt 3, 9). Tai yra teologiškai sudėtingas, daug diskusijų keliantis teiginys. Ši mintis dažnai cituojama, kalbant apie išrinkimą ir predestinacijos teoriją. Tačiau turėdami tokį požiūrį, nesuprasime, ką Petras nori pasakyti. Jis teigia, jog tai, kas mums atrodo delsimas, yra begalinė Dievo kantrybė. Petras sako, kad Dievas nenori, kad kas nors žūtų, Jis nori, kad visi atgailautų. Dievo nedžiugina, kai miršta bedieviai, todėl, pasak Petro, Jis ir delsia. Tai iliustruoja ir Senojo Testamento istorijos. Ar atkreipėte dėmesį, kad prieš siųsdamas potvynį Dievas atidėliojo savo sprendimą 120 metų? Tą laiką Nojus pamokslavo tiems žmonėms. Kodėl Dievas nepražudė jų iš karto? Dėl didelės savo kantrybės. Dievas nenori, kad bedieviai pražūtų. Prieš rūstaudamas Dievas visada perspėja, ir jei skaitydami Senąjį Testamentą apie tai galvosite , jūs vis labiau stebėsitės, koks Dievas yra kantrus. Pagalvokite, kiek ilgai Jis delsė prieš sunaikindamas Sodomą ir Gomorą. Jis buvo itin kantrus ir su Izraelio vaikais, kai šie šaipėsi iš Jo, Jį įžeidinėjo, nusisuko nuo Jo. Dievas vis siuntė jiems pranašus. Viešpats yra labai kantrus! Neklausinėkime, kodėl Dievas delsia…

Turėdami tai mintyse, pagalvokime apie amžius prieš Kristaus atėjimą. Kodėl buvo taip delsiama? Turiu tik vieną atsakymą: Dievas norėjo parodyti pasauliui, kad žmonija pati išsigelbėti negali. Žmogus visada mano, jog gali susitvarkyti pats: Dievas davė tautai įstatymą ir pasakė: „Jei laikysitės šio įstatymo, tai jus išgelbės“. Žmonės buvo tikri, kad įstengs tai padaryti, todėl Dievas taip ilgai ir laukė, kad parodytų, jog jie to nesugebės. Kaip sako apaštalas Petras, tik todėl, kad Viešpats yra nepaprastai kantrus, Kristus nesugrįš iki tam tikro laiko. Pasauliui suteikiamas šansas, galimybė, pamokslaujamas Kristus, skelbiama Evangelija, o metai bėga. Kai ateis pabaiga ir įvyks teismas, visi kada nors gyvenę vyrai ir moterys prisikels ir stos prieš Dievą teisme. Juos apkaltins tas Viešpaties delsimas. Pasaulis nebegalės pateisinti savo darbų. Dievas sakys: „Buvo skelbiama Evangelija, jums buvo skelbiamas Kristus. Aš taip ilgai laukiau, delsiau, daviau jums galimybę“. Dievo teisumas bus apreikštas. Pasaulis nebegalės savęs pateisinti.

Ačiū Dievui, kad Jis yra toks kantrus. Kur būtume mes, tu ir aš, jei Jis nebūtų kantrus? Dievo gerumas skatina tave atgailauti, – sako Paulius laiške Romiečiams (Rom 2, 4). O Petras savo antrojo laiško pabaigoje rašo: Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu (2 Pt 3, 15).

Manau, kad Petras čia kalba krikščionims, kurie laukia Dievo įsikišimo ir nerimauja, kodėl Jis delsia. Atminkite, jog turime reikalų su Dievu, o ne žmogumi. Prisiminkite: Jis – amžinas ir visai kitaip žiūri į laiką. Pagalvokite apie Dievo teisumą ir šventumą, apie Jo meilę, malonę ir gailestingumą.

Mus riboja laikas, ir turime pripažinti, kad dažnai mes pasielgtume kaip Jokūbas ir Jonas, kuriuos Viešpats pasiuntė paruošti Jam kelią. Jie nuėjo į Samarijos miestą, o kai jų ten nepriėmė, jie tarė Viešpačiui: Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė? (Lk 9, 54). Jei tu ir aš valdytume šį pasaulį, nėra abejonių, jog mes taip ir padarytume – iškart visus nuteistume. Tačiau čia Jėzus atsakė: Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti.

Viešpats nėra neveiklus, tačiau Jis nenori, kad nors vienas pražūtų, Jis nori, kad visi patirtų Jo palaimintą išgelbėjimą.

Pasitikėkime Dievu ir Jo išmintimi, ypač Jo meile ir malone, Jo kantrybe ir gailestingumu. Dievo keliai yra patikimi. Galbūt dabar mes negalime jų suvokti, tačiau kai ateis Jo numatytas laikas, viską suprasime.  

http://www.the-highway.com

vertė Asta Glinskaitė

Views All Time
Views All Time
1371
Views Today
Views Today
1
0 0