Dievas ir laikas
Daugelis Naujojo Testamento laiškų buvo parašyti siekiant sustiprinti Dievo žmonių tikėjimą ir juos paguosti. Nors Dievo žmonės nėra pašaipūnai, tačiau dažnai jie užduoda tokius pačius klausimus. Skiriasi tik tai, kaip jie tai daro. Daugelyje psalmių klausiama: „Ar Dievas nebėra geras?” Ir Naujajame Testamente yra daug pavyzdžių, liudijančių, kad Dievo žmonės išsigąsdavo. Daugelis ankstyvosios bažnyčios narių, atrodo, tikėjo, kad Viešpats greitai grįš, bet nesulaukdami Jo, stebėjosi ir klausė: „Kas vyksta? Kodėl Viešpats negrįžta? Kodėl Dievas neatsiunčia Kristaus?” Stebėdami šių dienų pasaulį matome panašius dalykus: klesti bedievystė ir netikėjimas. Tad neturėtų stebinti ir tai, jog kartais mes ir patys klausiame: „Kodėl Dievas tai leidžia? Jei Jis turi valdžią, kodėl leidžia, kad tai įvyktų? Kodėl Jis nieko nedaro? Kodėl nesunaikina savo priešų? Jis gi pažadėjo tai padaryti, tad kodėl to nedaro?” Tokius pačius klausimus kėlė ir apaštalas Petras. Jis į juos ir atsakė, tik atsakymai buvo skirti bažnyčiai bei krikščionims, bet ne pašaipūnams. Petras sako, jog egzistuoja kai kurie bendrieji principai, kurių negalime pamiršti. Pirmasis yra šis: niekada neturime per daug smalsauti apie dvasinius laikus. Biblijoje dažnai perspėjama, kad neturėtume per daug rūpintis datomis ir laikais. Biblija sako, kad turime rūpintis pabaiga, jos laukti, bet neturime pernelyg norėti sužinoti tikslaus laiko, kada tai įvyks. Naujasis Testamentas byloja, kad mes turime visada žvelgti į priekį ir laukti bei tikėtis Viešpaties atėjimo, tačiau, kai tik pradedame skaičiuoti ir planuoti, kada tai įvyks, susiduriame su sunkumais ir bėdomis.