2.1 ir 2.2 poskyriuose pateikėme daug įrodymų, kad Dievo Dvasia yra Jo jėga, kuri atspindi Jo “protą”. Kadangi Dievo dvasia atspindi Dievo esmę ir asmenybę, kai kurie žmonės linkę manyti, kad Dievo dvasia – tai asmuo, kuris taipogi yra Dievas. Atidžiai perskaitę ankstesnius skyrius suprasite, kad Dievo Dvasia yra Jo protas ir jėga, o jeigu tai tiesa, tai jokiu būdu protas ir jėga negali būti asmeniu. Žmogui reikalinga elektra yra nematoma jėga, bet ji nėra asmuo. Dievo dvasia savyje turi Jo meilę, kaip dalį Jo charakterio, ir toji Dvasia priskiriama Jo jėgai. Ji negali būti atskirta nuo Dievo kaip atskiras, kitas asmuo.

Akivaizdžiai klysta toji dauguma (sakydama, kad dvasia yra asmuo) “krikščionių”, tikėdami “trejybės” doktrina – yra 3 dievai, kurie kažkokiu būdu yra vienas ir tas pats – Dievas Tėvas, Šventoji Dvasia ir Jėzus. Šie žmonės teigia, kad Dievas – ne asmenybė, ir tuo pačiu sau prieštarauja, kad Šventoji Dvasia yra asmuo. Iš to sektų, kad Šventoji Dvasia yra Jėzaus tėvas.

Reikia manyti, kad “trejybė” buvo iš esmės pagonių idėja, atėjusi į krikščionybę. Šis žodis nesutinkamas Biblijoje. Pripažinę, kad Dievas yra trejybė, krikščionys privalėjo kažkaip įrodyti, kad Dievo dvasia/jėga yra asmuo, kuris yra Dievas, bet kartu ir nėra Dievas. Norėdami išaiškinti šį prieštaravimą, jie sako, kad Dievas – tai didžiulė paslaptis, kuria turime tikėti, o ne ieškoti loginio išaiškinimo.

Be kita ko, Naujajame Testamente kalbama apie Dievo paslaptingumą, atskleidžiamą per Jėzaus Kristaus žodį ir darbus:

“Aš nenoriu palikti jūsų, broliai, nežinioje dėl šitos paslapties” (Rom 11:25).

“Jėzaus Kristaus skelbimu… apreiškimu paslapties” (Rom 16:25).

“Štai aš sakau (aiškinu) jums paslaptį…” (1 Kor 15:51).

“Jis padarė mums žinomą savo valios paslaptį” (Ef 1:9; 3:3).

Pauliaus skelbimas galėjo “paskelbti paslaptį Evangelijos” (Ef 6:19; Kol 4:3).

“Paslaptį… apreikštą jo šventiesiems” (Kol 1:26,27).

Reikia pabrėžti, kad nėra jokių paslapčių, susijusių su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis, ir tik neapsišvietęs žmogus gali kalbėti apie paslaptis. Nejaugi toks žmogus nesusimąsto, kad žodis “Babilonas”, vartojamas Biblijoje, reiškia klaidingo tikėjimo (religijos) sistemą, kuri aprašoma Apreiškime Jonui (Apr 17:5)? Ar tai “paslaptis”? Esmė tame, kad šioji sistema aiškina savo tikėjimą kaip paslaptį, bet tikrieji tikintieji suprato tos moters, aprašomos Apr 17:7, paslaptį.

Žinoma, galima tikėtis tokio migloto paaiškinimo iš tų žmonių, kurie Dievo suvokimą sieja su savo pačių išgyvenimais, kažkokiai dvasinei jėgai paveikus jų protus ar pan. Jeigu mes iš tiesų norime paklusti Dievo Žodžio mokymui, turime išnaudoti visas savo galimybes, kad atrastume tą žinią.

Nei vienas Evangelijos skelbėjas, minimas Biblijoje, neištarė tokių žodžių: “Tai – visiška paslaptis, ir jūs negalite jos suprasti”. Priešingai, mes skatinami protauti ir logiškai mąstyti, skaitydami Šventuosius Raštus.

Kalbėdamas apie Biblijos pagrindus (kuriuos mes analizuojame šioje knygoje), Paulius “sakė jiems pamokslus iš Raštų, aiškindamas ir įrodinėdamas, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusiųjų” (Apd 17:2,3). Tai sistemingas, loginis Biblijos įrodymas. Paulius “kaip jam buvo įprasta… įrodinėjo”. Jam tai buvo būdinga (taip pat žr. Apd 17:19). Korinte Paulius “sakė pamokslus sinagogose kiekvieną sabatą ir įtikinėjo žydus… jiems priešgyniaujant ir piktžodžiaujant…” (Apd 18:4-6). Įtikėję žmonės klausėsi Pauliaus žodžių, paremtų Biblijos mokymu; niekur nesutiksite tokių žodžių: “Jėzaus vizija mano miegamajame”, “neapsakomas jausmas apėmė mane”, “kartą vakare aš sutikau Viešpatį”.

Taipogi atkreipkite dėmesį, kad Šventieji Raštai kviečia racionaliai ir logiškai mastyti, nors ir dauguma “priešgyniavo”. Panašiai Antiochijoje Paulius ir Barnabas “jiems kalbėdavo (žodį), juos įtikinėjo…” (Apd 13-43). Vėliau, apsistoję Ikonijoje, “jie kalbėjo taip, jog įtikėjo daugybė” (Apd 14:1).

Po tam tikro laiko, sunkių išbandymų metu, ta pati logika sustiprino Pauliaus įtikėtą viltį dėl ateities: “jam sakant pamokslą apie teisybę, susilaikymą ir būsimą teismą” (Apd 24:25).

Norėdami patvirtinti savo žodžius, savo viltį ir doktrinas, turime remtis Biblijos mokymu:

“Būkite visuomet pasirengę duoti atsakymą kiekvienam, kuris reikalauja paaiškinimo apie jumyse esančią viltį” (1 Pt 3:15).

Kalbėdami apie asmeninę patirtį, negalime priskirti jos prie Evangelijos vilties. Žiūrėdami į asmeninę patirtį, kaip į daugelio “evangelikų” krikščionių pamokslavimo būdą, nesurasime “argumentuoto atsakymo” jų “vilčiai” paremti. Visas šių krikščionių žodynas atsirado, kad jie galėtų “pasidalinti tuo, ką Viešpats padarė mano gyvenime” ir pan. Tokie asmeniniai anekdotai prieštarauja Pauliaus (žmogaus, kuris daugiau nei kiti bendravo su Jėzumi) žodžiams, kad “mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų” (2 Kor 4:5).

Logiškas, Biblija paremtas požiūris į tikėjimą turi plėtoti mūsų ryšius su Dievu iki gyvenimo pabaigos. Kaip visada mūsų pavyzdys – ankstesnieji krikščionys, kurie Dievo žodžiui teikė pirmenybę (Apd 6:2). Naujojo Testamento laiškai taip pat išreiškia įsitikinimą, kad jų skaitytojai naudojasi Biblijos logika. Todėl, kaip ir pagal Mozės įstatymą gyvenusieji vyriausieji kunigai, taip ir mes galime suvokti Jėzaus darbų detales (Žyd 5:3). Kalbėdamas apie nepasiekiamą Dievo meilę Jėzuje, Paulius kviečia, kad mūsų “protinga (graikiškas žodis “logikos”, t.y. logiška) tarnyba” būtų pilnai Jam paskirta (Rom 12:1). Žodis “logikos” padarytas iš žodžio “logos”, kuris paprastai reiškia “žodį”, t.y. Dievo žodį. Mūsų “logiška” reakcija, Biblijos terminais kalbant, gali būti iššaukta Dievo Žodžio.

Todėl būtų neprotinga teigti, kad Dievo dvasia yra asmuo, kuris yra Dievas, bet tuo pačiu metu nėra. Negalima tvirtinti, kad visa tai paslaptinga ir logiškai nepaaiškinama. Jeigu, skaitydami Šventuosius Raštus, negalime prieiti loginių išvadų, tai pats Biblijos studijavimas tampa beprasmiu, ir Biblija – tai įdomus literatūrinis kūrinys, neduodantis jokios naudos. Atrodo, kad tokiam pavidale galima surasti Bibliją daugumos krikščionių lentynose.

Tačiau reikia priminti, kad kai kurie, tikį Dievo dvasią esant asmeniu, bando tai paaškinti remdamiesi Biblija. Dažnai skaitomos tos citatos, kuriose apie Dievo dvasią kalbama kaip apie asmenį, pvz., kaip “Padėjėją” (Jn 14:16) arba kur kalbama, kad dvasia “nuliūdusi”.

4.3 poskyryje mes parodome, kad žmogaus “dvasia” gali būti įtūžusi (Apd 17:16), prislėgta (Pr 41:8) ar laiminga (Lk 10:21). Jo “dvasia”, jo paties esmė, jo protas, ketinimai, kurie įgyvendinami poelgyje, parodo atskirą asmenį. Bet, žinoma, mes to nepriimame tiesiogiai. Lygiai taip pat galime kalbėti apie Dievo dvasią.

Turime prisiminti, kad Biblijoje dažnai naudojamas įasmeninimo (personifikacijos) metodas, kai kalbama apie abstrakčius dalykus, pvz., išmintis prilyginama moteriai (Pat 9:1). Tai mums parodo, koks būtų žmogus, jei jis naudotųsi išmintimi gyvenime. “Išmintis” negali egzistuoti atskirai nuo žmogaus proto, ir todėl naudojama personifikacija. Plačiau apie tai kalbama Papildyme 5: “Personifikacijos principas”.

Views All Time
Views All Time
1589
Views Today
Views Today
1
0 0