| | |

Nelauktas mormonų tinklapio populiarumas

Jau pačią pirmąją dieną “nulūžo” Interneto tinklapis, kurį Mormonų bažnyčia sukūrė siekdama padėti žmonėms atsekti savo šeimos istoriją. Į tinklapį, kuriame yra sutalpintos 500 metų laikotarpį apimančios žinios apie 400 mln. žmonių, kiekvieną sekundę kreipėsi apie 500 internetinių lankytojų. Mormonų bažnyčia reikalauja iš jai priklausančių tikinčiųjų žinoti savo šeimos šaknis, todėl atitinkamus archyvus kaupia jau virš šimto metų. Iki metų pabaigos mormonai žada į savo kompiuterinę duomenų bazę, pavadintą “FamilySearch” (www.familysearch.org), įtraukti dar 200 mln. pavardžių. Genealogija jau senokai yra viena pačių populiariausių informacijos paieškos Internete temų. Jai yra paskirta daugiau kaip 40 000 įvairių internetinių svetainių.

| |

Norvegija Ir Lietuva – partnerystė vardan taikos ir plėtros

Norvegija nėra Baltijos jūros valstybė geografine prasme, bet gyvendami prie jūros norvegai per amžius palaikė artimus santykius su šalimis, esančiomis aplink Baltiją. Jūra ir vandenynas niekada netrukdė norvegams bendrauti. Vandenynas daugeliu atvejų dar labiau suartindavo tautas, atverdavo kelius prekybai, suteikdavo kultūrinių postūmių, taip pat sudarydavo sąlygas kontaktams ir bendradarbiavimui. Taigi Baltijos šalys mums buvo artimas užsienis. Norvegija ir Lietuva yra geros ir artimos kaimynės savo interesų bendrumu užtikrinant taiką ir stabilumą šioje Europos kontinento dalyje. Norvegija buvo viena pirmųjų valstybių, atkūrusių diplomatinius santykius su Lietuva. Jau 1991 m. lapkritį buvo atidaryta Norvegijos ambasada Vilniuje. Diplomatinių santykių istorija siekia 1921 m., kai Norvegija pripažino Lietuvą ir kitas Baltijos šalis savarankiškomis valstybėmis. Norvegija niekada nepripažino trijų Baltijos šalių aneksijos 1940 m., ir santykiai tarp Norvegijos ir Lietuvos per ilgą 50-ties metų sovietinės okupacijos laikotarpį buvo nutrūkę.

Moterys ir religija

Kuomet stengiamės rekonstruoti ankstyvųjų medžioklės ir rinkimo visuomenių gyvenimą, pamatome, jog vienas jų bruožas universalaus – tai moterų indėlis į aprūpinimo maistu procesą. Moters svarba šiose visuomenėse buvo tokia pati, o gal net didesnė, nei vyro. Moterų dalyvavimas ir atsakomybė veikloje, kurią šiandien vadiname “religine”, taip pat atitiko vyrų vaidmenį. Tiesa, biologiniai lyties veiksniai lemia, kad tam tikri moterų darbo aspektai skiriasi nuo vyrų darbo, tačiau ankstyvosiose visuomenėse moterų darbas nebuvo laikomas mažiau reikšmingu. Dėl pakartotinių nėštumų, kurie medžioklės ir rinkimo visuomenėse, pasižyminčiose aukštu mirtingumo lygiu, buvo ne tik pageidautini, bet ir būtini, moterų darbas turėjo būti nenutolęs nuo trobelės ar stovyklos, kadangi jos turėjo būti arti vaikų. Moters darbas buvo valgomų augalų – šaknų, vaisių, uogų – rinkimas stovyklos apylinkėse, taip pat rūpinimasis vaikais bei rutiniška namų ruoša. Tuo tarpu vyrai medžiodavo bei klajodavo labiau nuo bendruomenės teritorijos nutolusiose srityse. Tiek vieni, tiek kiti prisidėjo prie aprūpinimo maistu proceso, tačiau moterų indėlis buvo pastovesnis bei patikimesnis, ir todėl – svarbesnis. Taigi, jos statusas iš esmės buvo toks pats, kaip ir vyro. Nustačius priežastinį sėjos ir derliaus ryšį, atsiranda sodininkystės visuomenės. Jose moters vaidmuo kiek sumažėjo. Sodais, kurie paprastai būdavo veisiami kaimo pakraštyje, rūpinosi pagrinde moterys sodai buvo prižiūrimi moterų, tuo tarpu vyrai klajodavo po apylinkes.

| |

Apie Tibeto sapnų ir miego jogą

Įvairių tautų šamanai įsitikinę, jog bet koks įvykis, nutinkantis realybėje, „užgema” sapnuose. Tad visi reiškiniai ir įvykiai iš pradžių „repetuojami” žmonių sapnuose, paskui „suvaidinami” tikrovėje. Kaip žinia, šamanizmas – tai seniausia dvasinė tradicija, sutinkama visose pasaulio kultūrose. Jo esmė – harmoningas žmonijos ir gamtos ryšys. Įvairių tautų šamanai – Australijos aborigenai, Amerikos indėnai, Tibeto senosios šamanistinės tradicijos „Bon” šalininkai – ypač daug dėmesio skyrė sapnams, mokėjo skaityti jų simboliką, keliauti po paralelinius pasaulius, pasveikti, įgyti dvasinių žinių ir tobulėti sapnuose. Senovės Tibete ypač buvo populiarios „sapnų” moterys (puikios sapnuotojos), kurios galėdavo patarti nelaimėliams surasti išeitį iš beviltiškos padėties, pasirinkti taikliausią atsakymą esminiais gyvenimo lūžio momentais. Jos turėjo geresnį vardą nei paprasti burtininkai ar kerėtojai, nes sapno metu joms atsiverdavo daugiau informacijos, nei paprastiems būrėjams. Tereikėdavo tokiai moteriai išsipasakoti problemą, duoti kokį savo daiktą, kurį ji pasikišdavo po galva, o rytojaus dieną klientas gaudavo reikalingą atsakymą.

Velnias lietuvių tautosakoje (Analitinis rašinys)
|

Velnias lietuvių tautosakoje (Analitinis rašinys)

Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį. Jei nosis be skylių, tai bus velniukai”,- sakoma pasakoje “Velniukai su statinaitėmis”. Pėda taip pat parodydavusi velnišką gymį. “Užmini ir žiūri – tuščias batas, be pėdos.” (“Kavalierius tuščiais batais”), “o vietoj batų – arklio kanopos” (“Užteks ir vieno”). Uodega ir ragai velniui buvo prisegti kiek vėliau. Daugelis sakmių rodo, jog velnias buvęs su ragais. “Velnias ir ropoja, ir keliais eina – vis griūva ir griūva. Susidaužė, visas kruvinas, nusilaužė ir ragus”,- teigiama pasakoje “Velnio bernavimas”. “Žiūri – kadgi velniukas sėdi su ragiukais” (“Avinukas ratuose”). Daug sakmių byloja, kad velnias buvęs ir su uodega: “Ir pamatė, kaip iš po velėnos išlenda rudas kaip rankovė didumo ir rodo uodegą į debesį” (“Perkūno dovana”). Daugelyje pasakų ir sakmių velniui prisegama juoda spalva: “Žiūri – atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia…” Juodas velnias ypač įsigalėjo XIX – XX a. Toks velnias dažnai minimas patarlėse, priežodžiuose bei mįslėse. Sakoma: “Visi velniai juodi”, “Tegul bus tavo velnias juodesnis”, “Raudonas liežuvis juodą velnią laižo (ugnis katilą)”, “Ne toks velnias juodas, kaip jį maliavoja”.

| |

Istorinė praeitis

Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno vikingai. Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys.

|

Viskas iš vaikystės šviesos

Algimantas Kunčius gimė 1939 m. rugpjūčio 14 d. Pakruojyje. Studijavo teisę ir muziką Vilniuje, bet tapo fotografu. 1969 m. kartu su A. Sutkumi, A. Macijausku ir kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją (dabar Fotomenininkų sąjunga). Nacionalinės premijos laureatas, tarptautinės Fotografijos meno federacijos (AFIAP) narys, albumų „Senojo Vilniaus fragmentai”, „Susitikimai” ir kitų autorius. Susitikome pernai rudenį po A. Kunčiaus jubiliejaus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos 30-ečio prisiminti praeities kelius, pamąstyti apie fotografijos dabartį ir ateitį. Algimantas kaip visada buvo impulsyvus, argumentuotai gynė savo nuomonę: Ilgai dirbote „Kultūros baruose”, įkūrėte Fotografijos meno draugiją, surengėte ne vieną parodą. Ką dabar manote apie tą ne itin palankų kūrybai metą? Nesinori minėti to laikmečio su siaubu ir pagieža. Juk kažkas iš mūsų turėjo būti šitam baisume, turėjo „ledynmečiu” kažką daryti! Dabar dažnas greitas smerkti: „A, anie laikai …”, bet anais, sakyčiau, žiauriais laikais reikėjo ir laviruoti, amortizuoti visas tas manipuliacijas…

|

Scientologijos tikslai

“Civilizacija, kurioje nėra beprotybės, nusikalstamumo ir karo, kur gabus žmogus gali klestėti ir kur doras gali turėti teises, kur žmogus laisvai gali pakilti į aukštumas, – tai ir yra Scientologijos tikslai.

Šie tikslai buvo paskelbti šiam neramiam pasauliui prieš 15 metų. Ir mūsų technologija gali padėti jų pasiekti.

Scientologija iš esmės yra nepolitiška, ji džiaugiasi bet kokiu žmogumi, nepriklausomai nuo jo įsitikinimų, rasės ar tautybės.

Mes nesiekiame revoliucijos. Mes norime tik evoliucijos, vedančios į žymiai aukštesnes žmogaus ir visuomenės gyvenimo būsenas.

Mes pasiekiame savo tikslų.

Po nesibaigiančių tūkstantmečių žmogaus nežinojimo apie save, apie savo protą ir apie šią visatą prasiveržėme į priekį.

Kiti žmogaus bandymai buvo pralenkti.

Tiesų visuma, sukurtų žmonijos mąstytojų per paskutiniuosius 50 tūkst. metų, – tiesų, išgrynintų ir išplėstų naujų atradimų apie žmogų, – sukūrė šią sėkmę.

|

Sporto ir kūno kultūros misija ir vizija

Olimpinės žaidynės, pasaulio ir kontinentų čempionatai taip pat atlieka savitą ir labai svarbią taikos, tautų suartėjimo ir supratimo misiją, kurią patvirtina ir ypatingas pasaulio TV ir kitų žiniasklaidos priemonių dėmesys. (Prisiminkime – buvo laikai, kai sportas vykdė tikrai šventą misiją: olimpinių žaidynių metu buvo nutraukiami net karai). Didysis sportas, atskleisdamas sportuojančio pašaukimą ir talentą, kartais nugalėtojus savo šalyjeišaukština iki nacionalinių didvyrių statuso. Tai veiklos sfera, galinti suteikti jaunai asmenybei pasaulinį pripažinimą. Šalies sporto didvyriai kartais atlieka dar vieną misiją – džiugina tautą, sukelia pozityvią euforiją, kas ne tik padeda darbingumui, bet turi įtakos ir sveikatai. Žinomi atvejai, kai ką tik išgarsėjęsšalies olimpinis čempionas pakelia savo šalies autoritetą daug labiau nei politikai. Šiuo požiūriu sportininkus galime laikyti ypatingais savo šalių ambasadoriais.Judėjimas, tapdamas gyvenimo būdo dalimi, atlieka visuomenės dvasinio ir fizinio sveikatingumo misiją. Jis, atspindėdamas bendrosios pasaulinės kultūros įvairovę, ne tik skatina sportavimą, betpraturtina visą sveikumo judėjimo žinių ir galimybių spektrą. Vis atsinaujinanti Olimpinių žaidynių programa dažnai įtraukia nacionalinių tradicijų sporto šakas, kurios išaukština pasaulyje atskiros šalies tautinius sportavimo ypatumus. Įsivaizduokime: jei ikiOlimpinių žaidynių lygio būtų pakylėtas mūsų kvadrato žaidimas arba lietuviškas ritinys… Skambėtų Lietuva!

|

Jürgen Kuberski “Okultizmas”

Sąvokos „okultizmas“ ir „okultinis“ kilusios iš lotyniško žodžio occultus, kuris reiškia „paslėptas“, „slaptas“ arba „slaptavietė“, „paslaptis“. Medicinos srityje išmatose esantis kraujas vadinamas okultiniu krauju. Apskritai okultizmas suprantamas kaip bendra pseudomokslinių disciplinų apie magiją, teosofiją, alchemiją, spiritizmą, slaptas sąjungas, pasąmoninį suvokimą ir antgamtines jėgas sritis. Šia prasme okultizmas reiškia beveik tą patį, ką ir žodis „ezoterika“. Šią sąvoką, kaip giminišką visiems nepaaiškinamiems transcendentiniams mokymams, patyrimams ir praktikoms, iškėlė magas ir kabalistas Elifazas Levis (1810–1875). Okultizmas šiuo metu labai populiarus. Iš jo gyvena daugybė leidyklų, spausdinančių atskiras tokio pobūdžio leidinių serijas. Kasdien šia tema visame pasaulyje pasirodo neaprėpiama daugybė knygų, žurnalų ir straipsnių. Tai, kas nepaaiškinama ir anksčiau buvo prieinama tik žinovams, dabar įgyja didžiulę paklausą ir žavi daugybę žmonių. „Moksliškai nepaaiškinami“ dalykai provokuoja mokslinius bandymus, kurių tikslas – juos paaiškinti. Taip atsirado mokslinė disciplina, kuri šiandien vadinama parapsichologijos vardu. „Nepaaiškinama“ čia tampa „kol kas nepaaiškinama“.