| |

Internetas kosminiu greičiu

Informacijos kiekis Internete kasdien auga. Gauti informaciją tampa vis sudėtingiau, kadangi auga ne tik bendras perduodamų duomenų srautas, bet ir vidutinis HTML puslapio dydis. Dizaineriai dabar naudoja įdomesnį puslapių apipavidalinimą, negu anksčiau. Taip pat sudėtingesnes technologijas, tokias kaip FLASH ir VRML. Be to, Internete pasirodė multimedinė informacija, telenaujienos, MP3 failai ir kt. Ir dabar, jungiantis į Internetą vis dar populiariu komutuojamu ryšiu, 57 kbitų/s greičio nebepakanka, norint užtikrinti nepertraukiamą darbą Internete. Todėl telekomunikacijų srities darbuotojams tenka imtis įvairių priemonių, padidinančių duomenų perdavimo greitį. Šią problemą sėkmingai sprendžia DSL technologija, tačiau ji galima tik Maskvoje ir Sankt Peterburge, kur ją palaiko vietos operatoriai. O štai alternatyvią palydovinę technologiją galima naudoti praktiškai visoje Rusijoje.

Lietuviškos ir europietiškos kompiuterių klaviatūros
| | |

Lietuviškos ir europietiškos kompiuterių klaviatūros

Sakoma, kad pažintis su teatru prasideda nuo rūbinės. Pažintis su kompiuteriu prasideda nuo klaviatūros. Todėl nenuostabu, kad klaviatūrą stengiamasi padaryti tokią, kad darbas su ja būtų savaime aiškus mažai įgudusiam (atsitiktiniam) kompiuterio vartotojui ir patogus tam, kas renka ilgus tekstus. Pirmuosius asmeninius kompiuterius lietuviai ėmė pirkti iš JAV bei Vakarų Europos be jokių specialių užsakymų – tokius, kokie yra, t.y., su užsienio kalbų klaviatūromis. Todėl pirmas uždavinys buvo pritaikyti iš užsienio parsivežtą klaviatūrą lietuviškiems tekstams rinkti. Paprasčiausias būdas – vietoj kurių nors simbolių įdėti lietuviškas raides. Buvo įvairių variantų. Plačiausiai paplito vadinamoji skaitmeninė klaviatūra. Joje devyni viršutinės eilės klavišai paskiriami lietuviškoms raidėms Ą, Č, Ę, Ė, Į, Š, Ų, Ū, Ž. Tai gal būt pats optimaliausias sprendimas iš serijos „pasidaryk pats“. Tereikia įsigyti tokios klaviatūros tvarkyklę ir nupiešti arba užlipdyti lietuviškas raides ant klavišų, o jei neturi nei lipdukų, nei rašiklio, rašančio ant plastmasinių klavišų, tai galima užklijuoti popieriaus juostelę virš viršutinės klavišų eilės ir ten užrašyti raides.

Naujos lietuviškos kompiuterio klaviatūros projektas
| | |

Naujos lietuviškos kompiuterio klaviatūros projektas

Šitokia klaviatūra yra pilnavertė lietuviška kompiuterio klaviatūra: be jokių perjungimų į kitas klaviatūras ja galima rinkti bet kokius lietuviškus tekstus (nes yra visi grafiniai ženklai, vartojami lietuviškame rašte), angliškus tekstus (yra raidės Q, W, X) ir programų tekstus (yra išbaigta specialiųjų simbolių aibė). Skaitmenys dėstomi viršutiniame registre, nes dažniausiai reikalingiems skirtukams kableliui (,) ir taškui (.) skiriamos „geros“ vietos apatiniame registre. Programuotojams reikalingus specialiuosius simbolius reikėtų išdėstyti, atsižvelgiant į jų padėtį amerikietiškoje klaviatūroje. 4 paveiksle pateiktas vienas iš tokių galimų išdėstymo variantų. Jis sudarytas iš ankstesnio klaviatūros varianto, paskelbto Internete [8]. Buvo atsižvelgta į skaitytojų pasiūlymus. Viena svarbių klaviatūrą apibūdinančių charakteristikų yra specialiųjų simbolių aibė. Jei ši aibė skurdi, gali pritrūkti dažnokai reikalingų simbolių. O jei aibė labai plati (įtraukti ir rečiau naudojami simboliai, kitų kalbų raidės), atsiranda daug trečiųjų simbolių ir klaviatūros klavišai „prišiukšlinami“. Tai nepatogu spausdinimo metu. Manome, kad pateiktame klaviatūros projekte specialiųjų simbolių skaičius yra maždaug optimalus. Nors dar galima galvoti apie kai kurių ženklų (pvz., matematinio daugybos simbolio ×) įtraukimą. Kiekvienas tokio pobūdžio sprendimas turi būti labai pamatuotas.

|

Ginti žmogų ir jo teises

Lietuvos teisės universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis priminė reikšmingus istorijos faktus, kurie padeda suprasti, kad žmogaus teisių fenomenas – neatsiejama mūsų valstybės teisinės sistemos dalis. 1918 m. kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei buvo priimtas pirmasis konstitucinis dokumentas – Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Tik 29 straipsniai tame dokumente, užtat visas 5-asis skyrius skirtas žmogaus teisėms įtvirtinti. Pradedant tuo Konstituciniu dokumentu visa tolesnė valstybės konstitucinės sistemos raida buvo dėmesingai skirta žmogaus teisėms reguliuoti. Tos pačios tradicijos nuosekliai laikomasi ir po 1990 m. – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės Konstitucijoje bei teisiniuose dokumentuose. Labai rimtas studijas, analizuojančias žmogaus teises, rektorius įžvelgia jau XVI a. gyvenusio Mykolo Lietuvio ir Andriejaus Volano (apie 1530-1610 m.) veikaluose, jau nekalbant apie žymių mūsų XX a. teisininkų Mykolo Römerio, Petro Leono darbus. Vadinasi, teisėtai galime ne tik didžiuotis, bet ir remtis lietuvių autorių veikalais, jau tapusiais istorine klasika, kuriuose nagrinėjamos žmogaus teisės. Tačiau rūpestį kelia tai, kaip žmogaus teises įgyvendinti praktiškai. Beje, tai visų šalių skaudi problema, kadangi žmogaus teisių apsaugos įgyvendinimo mechanizmas yra labai sudėtingas. Kreipdamasis į susirinkusius, rektorius paprašė: nesimėgaukime kritikos strėlėmis varstydami teisėsaugą. Geriau paieškokime išeities, pasitelkdami įstatymų leidėjus, valdymo institucijų pozityviąją patirtį ir mokslo galias. Telkdami išmintį galime labai daug laimėti. O tos išminties esama visose institucijose – teismuose, vidaus reikalų sistemoje, prokuratūros ir advokatūros institucijose. Rektorius visus pakvietė sutelktai ir kryptingai dirbti. Svarbu kurti sistemą, kuri nežlugdytų darbuotojo, nes juk jam pačiam paskui teksią ginti kito žmogaus teises.

Kaip šiandien sekasi Lietuvos kinui?
|

Kaip šiandien sekasi Lietuvos kinui?

Šį kartą „Sociumo“ mėnesio svečias – žymus visuomenės veikėjas, dėstytojas ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, pasidalinęs mintimis apie dabartinę Lietuvos kino situaciją ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje. Ar iš tikrųjų Lietuvos kinas yra miręs ir vis dar miršta, kaip kalbama žiniasklaidoje? „Sociumas“: Kodėl miršta Lietuvos kinas? S. Valiulis: Visi sako, kad dėl finansų. Bet, manyčiau, priežasčių yra daugiau: kitokia valstybės egzistencija, kitokios temos, ateina kiti kinematografininkai, miršta vyresnioji karta, ateina vidutinė, o ypač daug jaunimo, kuris tik startavo arba laukia starto ir negali žengti toliau nė žingsnio. Priežasčių daug, ir tarp tų priežasčių žodis „miršta“ truputį ištirpsta, nes ir gimsta arba gali tuojau gimti kai kas naujo – visiškai naujo, nematyto mūsų akims. „Sociumas“: Ar norite pasakyti, kad gali gimti holivudinio stiliaus kinas, nes nemažai žmonių gauna išsilavinimą Amerikoje ar kur kitur? S. Valiulis: Išsilavinimas Amerikoje gali pagimdyti dvigubą kiną: komercinį, kokį šiuo metu kuria mūsų kaimynai lenkai ir rusai, siekdami pritraukti žiūrovų ne tik savo šalyje, ir, antra, lietuviško kino avangardą.Turime Lietuvoje ir tokio tipo kiną, kokį kuria Jonas Mekas Niujorke, turime ir vaidybinio, ir avangardinio kino su europietiškais atspalviais.

Vedybos pasaulyje
| |

Vedybos pasaulyje

Nepalo tautelėje. Prie jaunojo namų durų paaukojama višta. Prieš įžengiant į šiuos namus, pirmiausia atsistojama ant plunksnuočio kraujo, nes tai turėtų apsaugoti nuo piktų jėgų. Vietoj sutuoktuvių žiedo jaunasis įteikia išrinktajai apyrankę ir raudonos pudros plaukams. Tik tada, kai jaunosios motina paima iš jaunojo rankų maistą, tampama vyru ir žmona. Filipinų salose. Būsimajam jaunikiui tenka gyventi vienam trejus metus. Per tą laiką jis turi įgyti gyvenimiškos bei seksualinės patirties, kad po vestuvių nereikėtų dairytis į kitas. Jei po to nepraeina noras vesti, uošvių namuose tenka patarnauti, pavyzdžiui, užkurti ugnį, prinešti vandens. Tik taip galima įrodyti, kad vyro ketinimai rimti ir jis sugebės rūpintis savo žmona. Vestuvių dieną reikia mokėti suderėtą sumą – už nuotaką. Bet jei užmirštama karvė, ryžių maišas arba net cigarečių pakelis, gresia vedybų iširimu. Vyru ir žmona tampama, kai jis paliečia savo išrinktosios kaktą. Toliau seka svaiginanti vestuvių puota, bet tik ne jauniesiems. Jie privalo tylėdami ir nesišypsodami stebėti svečių šėlsmą. Parodyti džiaugsmą būtų tiesiog nepadoru.

Šachmatų klubas “Margiris”
|

Šachmatų klubas “Margiris”

Kilęs iš vieno seniausių pokario Lietuvoje – “Bangos” sporto klubo. Savarankiškai veikia nuo 1993 metų. “Bangos” vardu yra triskart iš eilės – 1989, 1990, 1991 m tapęs šalies čempionu, daugelio pirmenybių prizininku. 1992 m buvo iškovojęs teisę dalyvauti Europos klubų taurės varžybose. Po reorganizacijos pagrindine “Margirio” veiklos kryptimi tapo kompiuteriniai šachmatai.Po kurio laiko šiuolaikinė darbo metodika ėmė duoti pirmuosius vaisius : Lietuvos čempionu 1996 m. tapo Vytautas Šlapikas, klubo specializuotomis programomis, Interneto informacija naudojosi tarptautinis didmeistris, olimpietis Šarūnas Šulskis, VI vietos laimėtoja Europos mergaičių čempionate Salomėja Zaksaitė, pasaulio čempionato dalyvė Eglė Morkūnaitė. Kuomet klubą pradėjo remti Lietuvos chemijos pramonės gigantas – AB “LIFOSA”, “Margirio” vyrų klubinė komanda 1998 m. Europos klubų taurės pogrupio varžybose Gožuve (Lenkija) užėmė IV vietą, o 1999 m. Paidėje (Estija) -V-ą. 1999 m. Europoje debiutavo klubo moterys, jos Nova Goricoje (Slovėnija) vykusiame čempionate užėmė XI vietą.

Laimės fabrikėlis. Ar gudrios sektos prieangis?
|

Laimės fabrikėlis. Ar gudrios sektos prieangis?

Dvasinės paramos namų įkūrėjas Kazimieras Andriuškevičius surinkęs gausybę oficialių dokumentų ir kitokios medžiagos, demaskuojančios Habardo tariamą filosofiją, jo įkurtą sektantišką scientologų bažnyčią. Lieka tik stebėtis, kad tuo nepasinaudoja oficialios institucijos ir nesuveda galų, kas yra bendra tarp Dianetikos centro ir scientologų. Pirmiausia K.Andriuškevičius demaskavo Dianetikos centro reklamuojamą Oksfordo asmenybės analizės testą. Pasirodo, kad šis testas nei su Oksfordu, nei su jo universitetu nieko bendra neturi. Jo autorius – buvęs jūrininkas, rašytojas fantastas Ronaldas Habardas (1911-1986 m.): viena vertus, nevykėlis, kita, didžiausios naujos religijos – scientologų bažnyčios – įkūrėjas. Fantastiškas Habardo populiarumas prasidėjo nuo 1950 m., kai jis išleido knygą “Dianetika”, kurią dabar norintiems tapti laimingiems ir tobuliems pirmiausia (po atlikto asmenybės analizės testo) siūlo studijuoti Dianetikos centras. K.Andriuškevičius pasakojo, kad Habardo knygos pusiau mistiniai samprotavimai, sudurstyti iš įvairių teiginių, pasiskolintų iš psichologinės, filosofinės, teologinės ir ezoterinės literatūros, plito. Kūrėsi institutai, akademijos, centrai, iš kurių veiklos Habardas susikrovė daugiau kaip 640 mln. dolerių turtą.

|

Neišmeskite kvito!

Manyčiau, nemažai žmonių, juos paklausus, ar Lietuvoje klientas, vartotojas turi kokių nors teisių, atsakytų: “Turi teisę rinktis”. Visai logiškas atsakymas: jei nori pigesnių prekių, eini į turgų, o ten, klausk neklausęs apie kokybę, – vis tiek rizikuoji. Žinoma, tikriausiai niekas nesitiki, kad, pavyzdžiui, batai, nusipirkti už 40 Lt, labai ilgai tarnaus. “Gal šį sezoną, manai, jų pakaks, gal…” Tačiau jeigu firminėje parduotuvėje už avalynę tenka pakloti kelis šimtus, vis dėlto jautiesi užtikrinta: nusipirkai kainą atitinkančius geros kokybės batus. O čia po savaitės netikėtai… tarkim, atsiklijuoja puspadis arba ima ir suplyšta per siūles… Taip nebūna? Būna, būna… Merfio dėsnis galioja visiems vienodai. Dar tuo neįsitikinai?! Asta jau. Kai jos brangiai kainavęs batelis, vos keliskart apsiautas, suplyšo, puolė ieškoti kasos kvito, kad galėtų įrodyti, jog pirko būtent šitoje parduotuvėje ir kad garantijos laikas dar nepasibaigęs. Žinojo – be pirkinį patvirtinančio dokumento nėra net mažiausios prasmės reikšti kokių nors pretenzijų. Atsakymas aiškus: gal batus pirkote visai kitur… gal prieš penkerius metus!

|

Sektos plauna smegenis…

“Iš šiuo metu Lietuvoje veikiančių judėjimų destruktyviais, turinčiais polinkių griauti žmonių psichiką užsienio specialistai laiko scientologiją (Dianetikos centrą), Ošo meditacijos centrą…“ Perskaičiau aš tai ir smegeninė mano atšapo… Na, ir kaip jie gražiai dirba nepriklausomais besivadindami! Jeigu vertiname faktų kalbą, tai ir vertinkime faktus. Visų pirma, kas yra tie užsienio specialistai? Jeigu tie patys, iš bažnyčių, teologai ir teokratai, kurie bet ką puola, kad tik neprarastų savo valdžios, tai man viskas aišku. Beprasmiška, ką nors ir sakyti. Beprasmiška su jais kalbėtis, nes jie – valdžia. Ir jiems patogu ją išlaikyti – tai tipiškas “dėl savųjų nuostatų užmirštate Įstatymą“ dalykas. Taip, kad teiginiai laikraštyje nėra įrodyti. Nėra jokių konkrečių faktų. O kur nėra konkrečių faktų, ten nėra normalaus ir sveiko dialogo. JIE pripažįsta tik savus faktus, pateikus jiems nepatogius (!) faktus, JIE jų nemato, jų negirdi. Taip dėl savųjų nuostatų ir abejotinų subjektyvių tiesų, išduoda Tiesą. Reikėtų patikslinti, kas yra tie “polinkiai griauti žmonių psichiką“? Greičiau gal galima pasakyti “bažnyčia turi polinkių išlaikyti savo valdžią ir ateityje“? Tai kažkoks nesuprantamas teiginys, nes visi mokymai turi kažkokį tikslą, o ne polinkius.