Algimantas Kunčius gimė 1939 m. rugpjūčio 14 d. Pakruojyje. Studijavo teisę ir muziką Vilniuje, bet tapo fotografu. 1969 m. kartu su A. Sutkumi, A. Macijausku ir kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją (dabar Fotomenininkų sąjunga). Nacionalinės premijos laureatas, tarptautinės Fotografijos meno federacijos (AFIAP) narys, albumų „Senojo Vilniaus fragmentai”, „Susitikimai” ir kitų autorius.

Susitikome pernai rudenį po A. Kunčiaus jubiliejaus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos 30-ečio prisiminti praeities kelius, pamąstyti apie fotografijos dabartį ir ateitį. Algimantas kaip visada buvo impulsyvus, argumentuotai gynė savo nuomonę:

Ilgai dirbote „Kultūros baruose”, įkūrėte Fotografijos meno draugiją, surengėte ne vieną parodą. Ką dabar manote apie tą ne itin palankų kūrybai metą?

Nesinori minėti to laikmečio su siaubu ir pagieža. Juk kažkas iš mūsų turėjo būti šitam baisume, turėjo „ledynmečiu” kažką daryti! Dabar dažnas greitas smerkti: „A, anie laikai …”, bet anais, sakyčiau, žiauriais laikais reikėjo ir laviruoti, amortizuoti visas tas manipuliacijas…

Aš pats mačiau pokario metais rinkose suguldytus jaunus vyrus. Ir ne iš fotografijų… Dabar, tarp kitko, man žiauru matyti tas pačias aikštes ir… dėvėtų drabužių pardavėjus. Suprantat, kokia asociacija? Gyvenimas toks, kad gali pervažiuoti visą Lietuvą ir padaryti šimtus tokių fotografijų! Tačiau socialiniu aspektu dokumentinė mūsų fotografija, deja, yra išsisėmusi. Be valstybės institucijų pagalbos programinis fotografavimas neatsigaus. Pažiūrėkit, kas aktualu dabartinei „Eltai”: kas ką aplankė, kokio vizito išvyko. Oficialioji kronika! Bet kur kasdienos aktualijos? Amerikos fotografai nuotraukose įamžino savo šalį krizės metais. Netgi vienas pirmųjų mūsų fotografų Jonas Strazdas-Jaunutis man pasakojo apie imperinės Rusijos valdžios iš Peterburgo užsakymą fotografuoti Lietuvą. Buvo aptarta net sąmata, supirkta aparatūra, bet šią sutartį nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. O iš mano „Susitikimų” albumo valdžia „išmetė” Keliuotį, Strazdą… Ilga istorija… Jie buvo „nešvarūs”. Matai, kokiais laikais dabar gyvenam, kiek kasdienybėj dabar yra „nešvaros”…

Italai Vilniuje surengė užsakytą parodą „Šalis XX amžiaus geriausių fotografų darbuose”. Tačiau parodos kataloge rašoma: ”Ateina kompiuterių laikai, ir fotografija keičiasi iš esmės, vis sunkiau atskirti, kur tikrovė, o kur fantazija…”

Aš nesu iš tos kartos, kuri žavisi kompiuterine fotografija. Štai JAV gyvenantis Algimantas Kezys atvežė į Lietuvą savo kompiuterinės fotografijos parodą. Tačiau tokias fotografijas galima padaryti ir be kompiuterio.

Gal su kompiuteriu greičiau, bet kokia prasmė? Toks manipuliavimas technika svarbus ir neišvengiamas taikomojoje fotografijoje, nes labai palengvina darbą. Bet nesu tikras, ar tai gali duoti kūrybai ypatingą postūmį. Juk kūrėjui svarbus pirminis santykis su tuo, ką matai, ką jauti, po to atranka, manipuliavimas savom rankom. Įprastu būdu sukurtas fotolakštas visiškai kitaip nuteikia, čia pajunti tiek daug patirties, dvasios…

Drįsčiau paprieštarauti! Juk jaunimas laiko Jus novatoriumi?

Net nežinau, ar tai tiesa, ar tiesiog įsikalbėjimas? Simpatizuoju jauniems. Čia kas kita. Paprasčiausiai jaunieji neturi patyrimo, kokį turime mes. Jie nežino, nuo ko pradėti, kuo remtis. Daug kas pradeda nuo šiandienos ir eina vis tolyn, tolyn… Bet ne kiekvienas novatorius gali atrasti galaktikas. Kartais pasijunta tarsi išmestas į orą, kartais atsiveria tuštuma, ir tenka grįžti atgal…

Atrodo, nuo Egipto, nuo antikos laikų sukurta tiek vertybių! Ir matai, kad senovės žmonėms, kaip ir mums, švietė saulė, dangų apniaukdavo debesys. Ir jie, pasirodo, gyveno dvasinį gyvenimą, visiškai nepriklausomą nuo technikos.

Mene visais laikais svarbiausia tikrumas, bet netrūksta ir epigonizmo …

Ar fotografijos lakštuose irgi siekiate tikrumo?

Kitaip neįmanoma. Atmintin įstrigo Česlovo Milošo mintis, kad su amžiumi įgauname bendros architektoninės patirties, vadinasi, supratimo, kas yra visata, žmogus, gyvenimas, kultūra. Ir tada pradedi jausti sąryšį.

Kodėl pavadinote ciklą „Reminiscencijos”?

Labai paprasta. „Reminiscencijos” – tai, ką šis pavadinimas ir reiškia. Tai mano atmintis, mano vaikystė. Bet kartu pasitelkiu ir kitų, t.y. kultūrinę, atmintį. Žmogus bręsdamas atsiminimus sveria, matuoja, lygina, ir nuo jo intelekto priklauso, kokie tie atsiminimai.

Mano „Reminiscencijos” nėra konkrečiai nusakomos. Prisiminimai gali būti arba konkretūs, arba atviri. Pavyzdžiui, šiaulietis A. Ostašenkovas savo ciklą pavadino „Prisiminimais”. Ir tai natūralu kiekvienam, kuris rašo prisiminimus. Aš savo ciklą pavadinau „Reminiscencijomis”, nes rengiausi tarptautinėms parodoms. Tačiau ciklo fotografijos – paprastos, bet jos man nėra banalios, kai suvokiama, kad čia yra banalu. Kaip čia pasakius? Gal greičiau jų paprastumas išreiškia pirminį aplinkos poveikį.

O kas yra viso sovietmečio poveikis? Kolektyvizacija, „technizacija”, „kultūrizacija”… Atseit pažanga. Mano filosofija eina per Pašilaičių blokus, per geležinius „gargarus”. Tai tarsi pradžios ir pabaigos opozicinis tapatumas. Net mano mažas sūnelis klausia: „Tėte, o kas čia buvo?”. Sakau, kad dar bus. Pradžia yra lygi pabaigai! Išeinu į gatvę – galva svaigsta! Visur destrukcija, visur! Niekur nėra darnos elementų, kurie išlaikytų pusiausvyrą.

Kaip fotografas destruktyvioje aplinkoje randu daug medžiagos savo darbams. Bet kaip žmogus negaliu ramiai žiūrėti… Jeigu užsižiūri į šaligatvį, verčia iš kojų jo grindinys, stulpas – irgi ne vietoje. Visuomenė per daugelį metų „nuėjo nuo bėgių”! Baisu! Kiek tai gali tęstis.

Sakoma, kad šviesiausi yra vaikystės prisiminimai.

Vaikystė, paauglystė nuspalvinta ypatinga saulės šviesa, kurią jaučiu iki šiol. Mano fotografijoj labai svarbūs ir šešėliai. Aš – ne Alfonsas Budvytis, ūkanų nefotografuoju. Mėgstu priešingus polius – man reikia šviesos ir tamsos, saulės ir šešėlio.

Vaikystė – tai natūros ir kultūros priešprieša. Gal čia ir kokia chimera: kas žmogaus, kas gamtos. Šie du komponentai, du priedai ryškūs ir „Reminiscencijose”. Jeigu stiebiasi daigelis, žydi darželio gėlelė, tai čia pat ir klaikūs Pašilaičių blokai. Tačiau ir pro juos prasiskverbia šviesa, saulės spinduliai, matosi debesys, jaučiasi laiko slinktis. Ir blokai tampa monumentalūs savo laikinumu. Nieko patvaresnio už tą laikinumą ir nėra. Iš vaikystės menu betono, molio, avietyno kvapą. Juk mūsų kraštas molėtas.

Mano kraštas! Žinau, kraštiečiai mane mini bloguoju, bet niekaip nerandu jiems laiko. Turiu tiek energijos ir bijau ją iššvaistyti. Labai daug laiko atima važinėjimai, fotografavimai po visą Lietuvą. O gimtinė nuostabi! Jos labai ilgiuosi, tik laiko aplankyti vis nesurandu.

Ar liko Jūsų sodyba?

Yra likę mano močiutės trobesiai, iš molio drėbti. Brolis ten gyvena. Tebestovi svirnas, poros aukštų. Jame gyvenome, kai nugriuvo gryčia. Visa mano vaikystė ten praėjo. Esu „reminiscencijų” pridaręs, net filmavau su 16 mm kino kamera. Ėjau kaip J. Mekas per savo gimtavietę. Jaučiau, kad reikia tai padaryti dėl savęs, įamžinti savo atmintį, savo buvimo prasmę. Juk kas yra atmintis? Buvimo prasmingumas!

Pakruojo žemėje fotoaparato dar neturėjote?

Turėjau. Pakruojo žemėje fotografijos meno mane mokė Algis Venslauskas. Jis buvo likimo nuskriaustas vienturtis sūnus, sirgo cukralige. Mirė labai jaunas, 1965 m., kai aš pradėjau dirbti „Kultūros baruose”. Buvo gal penkeriais metais už mane vyresnis. O mokyti fotografuoti pradėjau nuo „Smenos”, nors tėvas buvo nupirkęs „Liubitelį”. Mano mokytojas buvo mokęsis Vilniuje elektrotechnikos, labai išsilavinęs, turėjo didelę biblioteką, o palėpėje – laboratoriją. Tas namas Pakruojyje tebestovi, o hidrochinono, ypač hidrosulfito kvapą jame ir dabar jaučiu. Tai buvo 1953-1954 metais. Aš daug fotografavau, bet visas vaikystės archyvas sudegė Žvėryne. Buvau sudėjęs jį į sandėliuko stalčių. Sykį nueinu pasiimti, žiūriu – daržas pilnas naujametinių raketų ir … fotografijų. Vaikai padarė fejerverką…

Tačiau dabar noriai rūpinatės savo ir kitų fotoarchyvais, jau kelerius metus dirbate Dailės muziejuje. Kaip sekasi?

Galvojame apie Nacionalinę galeriją, kurioje būtų ir nuolatinė fotografijos ekspozicija. Dabar turėsim parengti programą, ką eksponuosime. Dar neaišku, kiek duos vietos. Jeigu norėsime parodyti nuo dagerotipo Lietuvoje iki šių dienų, reikės labai glaudžiai viską pateikti.

Reikėtų surengti antologinio pobūdžio parodų, ypač labai nuodugniai peržiūrėti tarpukario fotografiją. Visus kraštotyros muziejus, visus miestus apeiti, nes paveldas nyksta. Pavyzdžiui, Kretingoje guli Benedikto Tiškevičiaus archyvai. Kaip jie saugomi? Liūdnai atrodo ir Dailės muziejaus fotoarchyvas. Nėra ką kaltinti, tiesiog reikia gelbėti, ir tam reikia valstybinės programos. Pasakysit, pinigų nėra… Tačiau mažas mūsų kraštas privalo žinoti, ką jis turi, ir išsaugoti paveldą. Daugelį kultūros problemų turėtų spręsti ne politikai ar valdininkai, o kompetetingi specialistai!

Jūs iš tų žmonių, kurie moka susikurti problemų?

Tai mano bėda. Tas „malonumas” kartais slegia, nes jauti, ką gali pats padaryti. Aš dažniausiai skleidžiu idėjas, bet neturiu galios jų įgyvendinti kaip kiti. Reikia viską mesti, visiems įrodinėti savo tiesą. Geriau vėl imu seną aparačiuką ir pajuntu, ką gali mažutis neskaidrintas prieškarinis objektyvas „TESSAR”!..

ŽIEMGALA 1999/2

Views All Time
Views All Time
2841
Views Today
Views Today
1
0 0