| |

Ugnius Mikučionis “Kuršių paminėjimai sagose”

Viduramžių (XII – XIV a.) skandinavų literatūra labai įvairi. Šiuo laikotarpiu užrašyta daug religinių bei pasaulietinių (juridinių, mokslinių, grožinių) originalių ir verstinių tekstų. Rašyta tiek lotynų, tiek gimtosiomis skandinavų kalbomis. Šioje publikacijoje aptarsime tik nedidelės šios raštijos dalies, vadinamųjų sagų, ypatybes ir raidą. Žodis saga (dgs. sögur) yra susijęs su veiksmažodžiu segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’. Taigi pirminė jo reikšmė yra ‘(žodinis) pasakojimas, sakmė, poringė’. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga (Pálsson 2000: 19-23). Vėliau, ėmus sagas užrašinėti, užrašytieji pasakojimai irgi imti vadinti sagomis, ir dabar išgirdę žodį saga visų pirma įsivaizduojame būtent raštijos paminklus. Kai kalbame apie sagų datavimą, irgi turime omenyje, kada viena ar kita saga buvo užrašyta. (Mėginti nustatyti, kada kuri saga buvo pradėta pasakoti, kada ji atsirado žodinėje tradicijoje – bergždžias reikalas; aišku tik tiek, kad jokia saga negali būti senesnė nei įvykiai, apie kuriuos joje kalbama. Taigi jei sagoje kalbama apie X a. pabaigos įvykius, akivaizdu, kad saga ir pradėta pasakoti ne anksčiau nei šis laikotarpis. Bet jei sagoje kalbama apie legendinę-mitologinę praeitį, tai galima mėginti nustatyti tik jos užrašymo, bet ne „atsiradimo” datą.)

|

Rickoyotto šventykla

Simonas Grunau, 1529 m. miręs dominikonų vienuolis, gyvenęs Prūsijoje, savo “Prūsijos kronikoje”1 aprašo bemaž prieš tūkstantį metų vykusius įvykius Prūsijoje, kai atsikraustėliai iš Gotlando, įsikūrę žemyne, pakeitė Prūsijos žemėse vyravusią socialinę bei religinę sąrangą ir įsteigė savitą politinį-religinį-kultūrinį darinį, kurio tradiciją iki Ordino laikų, o periferijoje daug ilgiau, išlaikė ir pratęsė prūsai. Daugiau ar mažiau besiskiriančias tokių pasakojimų atmainas perteikė Erasmus Stella (m. 1521) ir Lukas Davidas (1503-1583). Vis dėlto, kadangi Grunau kronika pasakoja išsamiausiai ir, mūsų nuomone, patikimiausiai, toliau kalbėsime apie Grunau aprašytuosius dalykus. Dėl Grunau (ir kitų autorių) patikimumo – visų pirma istorinio – sulaužyta daugybė iečių; šio klausimo bibliografija labai plati. Lietuvoje tradiciškai priimta jį spręsti XIX a. hiperkriticizmo dvasia, tar-si istorijoje neegzistuotų hermeneutiniai metodai, kurių pagalba galima nustatyti, tarkime, ar tokie nevisiškai aiškūs pasakojimai turi bendrą šaltinį. Tarus, kad Grunau viską prasimanė, atkrenta diskusijos ar aiškinimosi reikalas. Deja, mano istorinė kompetencija, tikriau, jos stoka, neleidžia kalbėti apie istorinį Grunau kronikos patikimumą. Tad šio klausimo straipsnyje neliesime. Vis dėlto reikėtų sutikti su Martynu Yču, apie Grunau pranešimus teigiančiu: “Mes, palyginus su kitomis tautomis, esame beturčiai šaltinių gausybės atžvilgiu, per tai tokie palyginus turtuoliai, kaip vokiečiai, gali ir nebranginti tokių veikalų, kur žinios daugiausia pasikartoja iš kitur arba, jei jų versmė nesusekta, kritikams išrodo prasimanytomis; jie gali praktiškai su tokiais šaltiniais visai be ceremonijų apsieiti ir juos beveik lauk išmesti, o mes, turėdami reikalą su tuo pat šaltiniu, turime, mums apie senovę žinių stokojant, kitaip, jei jame yra apie Lietuvos praeitį kas nors plačiau sakoma, pasielgti”

|

Meninių renginių ciklas jaunimui “Welnuwos”

Taigi ir pirmojo “Welnuwų” vakaro metu tarpusavyje suderinta gilios muzikos ir paveikių vizualinių formų raiška iš tiesų suaktualino archaiškose mitologinėse dimensijose užfiksuotą išmintį. Antrasis “Welnuwų” ciklo vakaras buvo skirtas pristatyti gotikinei “tamsiosios” muzikinės scenos stilistikai. Ją reprezentavo vieni iš gotikinio roko pradininkų Lietuvoje – grupė “Mano juodoji sesuo”. Muzikantai šiam koncertui paruošė specialią, po 10-ies metų pertraukos vėl akustiškai sugrotą programą, į kurią įtraukė kūrinius iš įvairių grupės kūrybos laikotarpių bei iš naujausiojo, šiomis dienomis išleisto albumo “Dogmatic”. Gotikinei muzikai bei pasaulėžiūrai būdingas pabrėžtinai jausmingas, net teatrališkas santykis su aplinka, bendra melancholiška atmosfera, romantiškas nakties, mirties įvaizdžių įprasminimas, neretai pereinantis į kraštutinio dramatizmo kupinas nevilties, šalčio, tamsos vaizdinių interpretacijas. Ypatinga reikšmė yra skiriama ir dainų tekstams. Jie pasižymi introspektyvumu, melodramatiška vidinių būsenų traktuote, patetiškais išgyvenamais dėl aplinkinio pasaulio susvetimėjimo, kuris kompensuojamas dėmesiu religiniam simbolizmui bei misticizmui. Šios išvardintos ypatybės didžiąja dalimi tinka ir kalbant apie “Mano juodosios sesers” kūrybą.

|

Gatvėje – psichologinio teroro pavojus

Vilniaus centrinėse miesto gatvėse praeiviams į rankas neretai įbrukami pakvietimai apsilankyti “Dianetikos” centre, užpildyti asmenybės testą ir išklausyti paskaitų ciklą. Išklausę šias paskaitas Jūs esą apie save daug ką suprasite, ko iki šiol nežinojote. Iš tikrųjų nieko labai naujo apie save nesužinosite, o štai savo gyvenimą susigadinti galite nepataisomai. Visais paminėtais stebuklais ir naujienomis lengvatikius vilioja scientologai. Pasikvietę pas save jie ragina lankyti paskaitų ciklus, skaityti tam tikrą literatūrą ir per šias atrodo nekaltas priemones, apraizgo savo voratinkliu, iš kurio vėliau ištrūkti labai sunku. Štai trejus metus praleidusi Vilniaus dianetikos centre (Scientologijos bažnyčioje) išėjimą iš šios bendruomenės vilnietė Irina Keizo prisimena kaip didžiausią košmarą. Saugumo departamento duomenimis, Scientologų bažnyčia Lietuvoje veikti pradėjo 1994 m., pritaikius visose šalyse naudojamą schemą. Pradžioje buvo atvežta literatūra. 1995 m., atsiradus scientologija susidomėjusių asmenų grupėms, visuomeninės organizacijos priedangoje įkurtas ir Vilniaus miesto savivaldybėje įregistruotas “Dianetikos” centras.

| |

Romų tradicijos. Vestuvės.

Pati svarbiausia akimirka mergaitės gyvenime – vestuvės. Mergaitė tam ruošiasi nuo mažens. Ji žino, kad per vestuves išaiškės jos dorovingumas, t.y. ar mergaitė tebėra skaisti. Todėl kiekviena save gerbianti mergaitė stengiasi nesuklupti. Nekaltybės išsaugojimas iki vestuvių nepaprastai svarbus reiškinys, lemiantis moterų ateitį, santykius su vyru ir jo tėvais. Dukters nekaltybės įrodymas per vestuves – garbė jo motinai. Jei ji jau praradusi nekaltybę, tai baisus pažeminimas laukia jos šeimos ir artimųjų. Tokios merginos niekas nenori vesti, ji yra smerkiama. Kadangi Lietuvos čigonai išpažįsta katalikybę, jaunieji tuokiasi bažnyčioje. Nuotaka vilki balta suknele, kuri simbolizuoja skaistumą. Jaunikis vilki kostiumu ir baltais siuvinėtais marškiniais, pasipuošęs auksinėmis grandinėlėmis bei žiedais. Romų vestuvės yra dvejopos: tėvams pritarus ir tėvams prieštaraujant. Pirmuoju atveju jaunikis su tėvais atvažiuoja pasipiršti ir, gavę būsimos nuotakos bei jos tėvų pritarimą, pradeda ruoštis vestuvėms. Antruoju atveju jaunuoliai myli vienas kitą, bet tėvai nepritaria jų sąjungai. Pabėgimas traktuojamas kaip nepagarba vyresniems, ypač – tėvams. Kadangi pabėgusi mergina praranda nekaltybę, čigonai tai laiko jos “sugadinimu”.

| | | |

Aurelija Malinauskaitė “Lietuvos žalioji ir Kunigaikščio žvelgaičio rinktinės”

Ginkluoto pasipriešinimo metais (1944–1953) Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje kovojo dvi partizanų karinės formuotės – Lietuvos Žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio. Kaip ir visos kitos partizanų rinktinės, jos veikė teritoriniu principu. Vykstant partizaniniam karui, ypač jo pradžioje, kai partizanų junginiai tik kūrėsi ir centralizavosi, taip pat karo pabaigoje, kai juos persekiojo ir naikino represinės struktūros, rinktinių teritorijų ribos nuolat kito. Kiekviena rinktinė turėjo savo vadovybę, štabą ir veikė subordinacijos principu. Jas sudarydavo batalionai arba kuopos, o nuo 1948 m. – keli (paprastai – trys) rajonai, 1949 m. pavadinti tėvūnijomis. Pagal LLA (Lietuvos laisvės armijos) programinius nuostatus, rinktinės turėjo veikti apskrities teritorijoje. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė veikė 1945 m. įkurtoje Joniškio apskrityje, Lietuvos Žalioji rinktinė – Šiaulių apskrityje bei su ja besiribojančiuose Panevėžio apskrities valsčiuose, o nuo 1947 m. spalio mėn. – naujai sudarytoje Radviliškio apskrityje. Ginkluoto pasipriešinimo pabaigoje, mažėjant partizanų, rinktinių veiklos teritorijos didėjo. Keitėsi ir rinktinių pavadinimai. Pavyzdžiui, Genio rinktinė imta vadinti Voverės, vėliau – Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Lietuvos Žalioji rinktinė iš pradžių buvo vadinama Žaliąja. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti rinktinių istoriografiją, išanalizuoti ir palyginti jų veiklą per tris partizaninio karo etapus.

Standartinė klaviatūra tampa prieinama visiems
| | |

Standartinė klaviatūra tampa prieinama visiems

Jau ne kartą buvo kalbėta ir rašyta apie standartinę (pagal Lietuvos standartą LST 1582) lietuvišką kompiuterio klaviatūrą. Ją kai kas vadindavo „popierine“. Ne dėl to, kad egzistuotų tik popieriuje – daugelis mėgstančių patogų darbą ją „pasigamina“ iš kitų klaviatūrų. Bet jiems tenka ant kai kurių klavišų priklijuoti popierinius lipdukus. Praeitais metais MPL iniciatyva Taivanyje buvo užsakytos fizinės standartinės klaviatūros (t.y. su reikiamu graviravimu) ir metų pabaigoje pradėtos gaminti. Šių metų pradžioje buvo gauta pirmoji partija su visais reikalingais užrašais. Ir ne tik ant klavišų, bet ir ant korpuso. Taigi, jau turime tikrai lietuvišką klaviatūrą. Standartinėje lietuviškoje klaviatūroje yra visas lietuviškas raidynas ir visi ASCII ženklai. Be to, yra brūkšnys ir lietuviškos kabutės. Tai viskas, ko reikia paprastam kompiuterio naudotojui, kurių yra tikrai ne mažiau, kaip 99%. Todėl praktiškai nebereikia perjunginėti klaviatūros. Paskaičiuokime kiek kartų kasdien be reikalo tenka perjunginėti „skaitmeninę“ klaviatūrą į amerikinę, kiek kartų pamirštama perjungti ir dėl daromos ir taisomos klaidos, ir bus akivaizdu. Kitas pranašumas – raidės išdėstytos trijose eilėse (jų nėra viršutinėje eilėje). Tai nelabai svarbu tiems, kas tekstą renka vienu arba dviem pirštais. Tačiau tiems, kas renka visais abiejų rankų pirštais taip vadinamu akluoju metodu, tai labai svarbu. Mat pagrindinė pirštų padėtis yra ant vidurinės eilės klavišų. Iš čia dviejų gretimų eilių klavišai pasiekiami lengvai, o iki viršutinės eilės atstumas dvigubai didesnis. Dėl to mažėja rinkimo sparta, daroma daugiau klaidų.

Restauruoti Radvilų vaikų sarkofagai Kėdainiuose
|

Restauruoti Radvilų vaikų sarkofagai Kėdainiuose

Sausio 29 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento restauravimo taryba, dalyvaujant departamento direktorei Dianai Varnaitei, priėmė restauruotus Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčios Radvilų vaikų Stepono ir Elžbietos (1622-1626) sarkofagus. Puošniai dekoruotus liūto galvutėmis, augaliniais motyvais, herbais 17 a. renesansinius sarkofagus 1998 m. restauravo aukščiausiosios kategorijos meninių metalo dirbinių restauratorius Gintaras Kazlauskas. Restauruojant šiuos unikalius meno ir istorijos paminklus, taikyta alavo liejybos technologija. Visų sarkofagų paviršiai graviruoti renesansiniais ornamentais, o viršutinėje – centrinėje dalyje juos puošia užrašai su giminės ir valstybės herbais. Lėšas restauravimo darbams skyrė Kultūros vertybių apsaugos departamentas (50 tūkst. Lt) ir Kėdainių rajono savivaldybė (30 tūkst. Lt). Per pastaruosius dvejus metus į Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčios Radvilų mauzoliejų sugrįžo restauruoti, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos (1612-1655) bei Vilniaus vaivados, Lietuvos didžiojo etmono, žymaus politiko, kultūros ir meno mecenato kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno (1547-1603) sarkofagai.

|

Scientologai – tinklalapių grobikai

”Narconon” grupė, kuri specializuojasi kovoje su priklausomybe nuo narkotikų, nusprendė negaišti laiko savo interneto puslapio kūrimui ir tiesiog nukopijavo visą ”urban75” tinklalapio informaciją, kodus ir dizainą. Ši interneto svetainė yra skirta sportui ir šokių muzikai, praneša ”The Register”. Reikia atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad ”Narconon” finansuoja scientologų sekta. ”Urban75” administracija reagavo gana griežtai, išleisdama pranešimą spaudai, kuriame nepabijojo įrašyti visai tinkamo šiuo atveju žodžio – ”vagys”. ”Narconon” politika intelektualios nuosavybės atžvilgiu visada buvo originali – gydymo nuo narkotikų priklausomybės metodiką jie ”pasisavino” iš stambaus Amerikos tyrimų centro, tačiau visiems skelbia, kad metodikos autorius yra scientologų sektos vyriausias asmuo Ronas Hubbardas.

Hakeriai turi naują progą praturtėti
| |

Hakeriai turi naują progą praturtėti

Vakar prasidėjo kasmetinis hakerių konkursas “OpenHack III”, kurį remia žurnalas “eWeek”. Jo metu siūloma įveikti “Argus Systems Group” sukurtą “PitBull” apsaugos sistemą. Dauguma specialistų ją laiko tiek pat patikima, kaip Nokso fortas (Fort Knox, JAV aukso atsargų saugykla) – ir neįveikiama Internetu. Per dvi savaites hakeriai gali pabandyti atlikti 4-ias užduotis, susijusias su šia sistema apsaugotos WWW svetainės įveikimu. Pirmasis atlikęs visas 4-ias užduotis gaus 50 tūkst. JAV dolerių prizą! Tarpinių etapų laimėtojai irgi gaus prizus. Gera proga praturtėti lietuvaičiui, ar ne? Juk nėra tokios sistemos, kurios nebūtų galima įveikti!? Va tik hakeriai nėra ta tauta, kuri mėgsta detaliai aprašyti savo “sėkmės” kelius – o tai yra būtina konkurso sąlyga. Be to rimti hakeriai, turintys ypatingų sugebėjimų įsilaužimui į sudėtingas sistemas, nėra linkę save viešai reklamuoti visam pasauliui.