Pamatė Zaratustros akys, kad vengia jo kažkoks jaunuolis. Ir kartą, kai pavakariais Zaratustra sau vienas vaikščiojo po kalnus, kurių aplinkui miestą, vadinamą „Žalmargė karvė“, tiek buvo daug ir didelių, pamatė jis jaunuolį šitą, besėdintį prie medžio ir žvelgiantį pavargusiu žvilgsniu į slėnį. Priėjęs palietė jis medį, kur šis žmogus sėdėjo, ir taip į jį prabilo:

„Jei medį šį aš savo rankom papurtyti norėčiau, iš to man nieko neišeitų.

O vėjas juk, kurio nematom, kankina, lanksto jį, kaip nori. Ir mus daugiausiai ir blogiausiai ir lanksto, ir kankina rankos, kurių nemato niekas.“

Staiga pašoko jaunikaitis, nustebęs ir sutrikęs, ir taip į tuos žodžius atsakė: „Girdžiu aš kalbant Zaratustrą – aš ką tik apie jį galvojau.“

„Tad ko toks išsigandęs?“- Zaratustra paklausė ir šitaip savo kalbą tęsė: „Žmogus – tarytum medis.

Juo stiebias jis labiau į viršų, juo siekia jis daugiau šviesos, tuo vis giliau jo šaknys į žemę skverbiasi, į tamsą, gylį – į tai, kas pikta.“

„Taip taip! Tikrai į pikta! – sušuko jaunikaitis.- Kaip gali būt, kad atradai tu sielą mano?“

Nusijuokė Zaratustra ir tarė: „Yra sielų, kurių atrasti nieks negali, nebent išrasti jas pirma reikėtų.“

„Taip taip! Tikrai į pikta!“ – darsyk sušuko jaunikaitis.

„Sakei teisybę, Zaratustra. Kai aš aukštybių siekt panūdau, pats savimi nebegaliu tikėti, ir niekas jau nebetiki manim,- kaip atsitinka visa šita?

Per greit galbūt keičiuosi: manoji ši diena paneigia mano vakarykščią. Dažnai aš peršoku pakopas, kuomet lipu į viršų,- o to jokia pakopa neatleidžia.

Kada esu aukštai viršūnėj, aš visados jaučiu vienatvę. Nėra, kas su manim kalbėtų, vienatvės šaltis ima kūną drebint. Ko ieškau aš tenai aukštybėj?

Ir panieka, taip pat troškimas mano – abu jie eina koja kojon: ir juo labiau kylu į viršų, tuo vis daugiau neapkenčiu aš to, kurs irgi lipa. Ko reikia jam tenai aukštybėj?

Kaip gėdijuos aš to lipimo, kaip gėda man dėl to klupimo! Kaip niekinu aš tą šnirpštimą savo! Kaip nekenčiu aš skrendančiojo! Kaip vargina mane aukštybė toji!“

Ir čia nutilo jaunikaitis. Tačiau Zaratustra ramiai į medį žvelgė, į tą, kur jie stovėjo, ir taip toliau kalbėjo:

„Šis medis stūkso vienišas čionai kalnyne; praaugo žmones jis ir žvėris.

Ir jeigu jis kalbėt galėtų, nerastų nieko jis, kas jį suprastų: toks aukštas jis išaugo.

Nūnai jis laukia vis ir laukia – ko laukia jis iš tikro? Per daug arti prie debesų jisai gyvena: matyt, jis pirmo žaibo laukia?“

Kuomet Zaratustra šią kalbą baigė, vėl susijaudinęs jaunuolis karštai sušuko: „Taip, Zaratustra, tu sakai teisybę. Kada aukštybių siekt norėjau, geidžiau aš pražūties savosios, ir tu esi tas žaibas, kurio aš laukiau! Žiūrėk, kas iš manęs beliko, kai mums tu pasirodei? P a v y d a s tau, ne kas nors kitkas mane visai sužlugdė!“- jaunuolis aiškino ir graudžiai verkė. Tačiau Zaratustra apkabino ir ėmė vestis su savim iš lėto.

Kai jie abu šiek tiek jau paėjėjo, Zaratustra prašneko vėlei:

„Širdis mana iš skausmo plyšta. Geriau nei tavo žodžiai sako, man akys tavo rodo, koks tau pavojus gresia.

Tu dar esi nelaisvas, tu laisvės dar tik i e š k a i. Bemiegės tau atėjo naktys – dėl to ieškojimas tas tavo kaltas.

Į laisvas tu veržies aukštybes, žvaigždžių siela tavoji trokšta. Bet ir blogieji polinkiai tavieji – ir jie juk laisvės geidžia.

Laukiniai tavo šunys laisvėn braunas; iš džiaugsmo loja jie rūsy savam, kuomet dvasia tavoji visus kalėjimus panaikint siekia.

Man dar tu tebesi belaisvis, kuris sau laisvę prasimano: oi, ir gudri siela tokių belaisvių daros, tačiau ir įtari, bloga be galo.

Kas dvasios laisvę jau pasiekęs, ir tam apsivalyt dar reikia. Dar daug kalėjimo, pelėsių jame yra išlikę: jo žvilgsnis tyras turi tapti.

Žinau, kokie tavęs pavojai tyko, bet savo meile ir viltim sava maldauju: te tavo meilė ir viltis nežūna niekad!

Taurus tu dar jautiesi, tauriu tave kiti dar laiko, kas dantį griežia ant tavęs ir akimis žaibuoja. Žinok – visiems taurus ant kelio stovi.

Net ir geriesiems jis užkliūva: ir net jei šie geruoju jį vadina, jie tuo tiktai iš kelio jį pašalint nori.

Taurusis trokšta nauja kurti, taip pat dorybę naują. Gerasis nori seno, kad sena nepražūtų.

Tačiau ne tai pavojų kelia, kad štai taurusis virs geruoju, bet kad akiplėša, šaipūnu, naikintoju jis tapti gali.

O, pažinojau aš tauriųjų, kurie didžios vilties neteko. Dabar su žemėm maišo jie visas viltis didžiąsias.

Tada jie įžūliai gyvent pradėjo trumpučiais malonumais, ir jų tikslai daugiau vienos dienos nesiekė.

„Dvasia taip pat juk geidulinga“,- sakyt jie ėmė. Tuomet sparnai jų dvasios lūžo: dabar ji šliaužioja aplinkui ir dergia grauždamasi.

Kadaise didvyriais jie tapti manė: nūnai ištvirkėliais pavirto. Dabar jų didvyriai – tik sielvartas ir siaubas.

Bet savo meile ir viltim tave maldauju: tu didvyrio nemeski iš širdies jau niekad! Šventa laikyk didžiausią viltį savo!“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1635
Views Today
Views Today
1
0 0