Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Sofija užsivilko vasarinę suknelę ir netrukus jau buvo virtuvėje. Motina stovėjo palinkusi prie spintelės. Sofija nusprendė nieko nesakyti apie šilkinį šalikėlį.

– Ar paėmei laikraštį? – išsprūdo Sofijai.

Mama atsisuko.

– Gal galėtum jį man atnešti.

Sofija nubėgo žvyruotu takeliu ir netrukus sustojo prie žalios pašto dėžutės.

Tik laikraštis. Juk negali iškart tikėtis laiško. Laikraščio pirmajame puslapyje ji perskaitė porą eilučių apie norvegų JT batalioną Libane.

JT batalionas… Ar ne tai buvo atspausta atviruke nuo Hildės tėčio? Bet ant jo buvo norvegiški pašto ženklai. Galbūt norvegų JT kariai turi nuosavą paštą…

Kai ji sugrįžo į virtuvę, mama erzindama pasakė:

– Ėmei domėtis laikraščiais.

Laimei, pašto dėžučių ir panašių dalykų ji nebeminėjo nei per pusryčius, nei vėliau, dieną. Kai mama išėjo apsipirkti, laišką apie tikėjimą likimu Sofija, nusinešė į Landynę.

Širdis suvirpėjo, kai šalia dėželės su filosofijos mokytojo laiškais Sofija netikėtai išvydo mažą baltą laiškelį. Sofija buvo tikra, kad laiškas ne jos padėtas.

Ir šio voko kraštai buvo sudrėkę. Be to, buvo pora gilių įspaudų kaip ir baltame voke, kurį gavo vakar.

Nejaugi filosofas čia buvo? Negi jis žino apie jos slaptavietę? Bet kodėl vokai drėgni?

Nuo klausimų Sofijai apsisuko galva. Ji atplėšė voką ir perskaitė.

Miela Sofija! Perskaičiau tavo laišką labai susidomėjęs, bet ir – nuliūdęs. Deja, dėl kavos gėrimo ir panašių dalykų turiu tave nuvilti. Kada nors mes susitiksim, betai, matyt, dar ilgai negalėsiu pasirodyti Kapitono posūkyje. Be to, tariu pridurti, kad nuo šiol nebegalėsiu laiškų perduoti pats. Ilgainiui tai būtų per daug rizikinga. Su kitais laiškais ateis mano mažasis pasiuntinukas. Užtat jie bus atnešami tiesiai į slaptavietę sode.

Prireikus ir toliau gali į mane kreiptis. Tada padėk voką su saldžiu sausainiu arba cukraus gabalėliu. Suradęs tokį laišką, pasiuntinys atneš jį man.

P.S. Nėra malonu atmesti mažos damos kvietimą išgerti kavos. Bet kai kada būtina.

P.S. P.S. Jei kartais surastum raudoną šilkinį šalikėlį, prašyčiau jį gerai saugoti. Juk atsitinka, kad tokie daikteliai per klaidą sumaišomi. Ypač mokyklose ir panašiose vietose, o čia juk – filosofijos mokykla.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais – Albertas Knoksas.

Sofija nugyveno keturiolika metų ir per savo neilgą amželį yra gavusi nemažai laiškų: Kalėdų, gimtadienio ir panašiomis progomis. Tačiau šis laiškas buvo keisčiausias iš visų gautųjų.

Jis buvo be pašto ženklo. Net neįmestas į pašto dėžutę. Laiškas atneštas tiesiai į Sofijos slapčiausią vietelę senojoje gyvatvorėje. Taip pat keista, kad laiškas sausą pavasario dieną sudrėko.

Visų keisčiausia, žinoma, šilkinis šalikėlis. Filosofijos mokytojas turi dar vieną mokinę. Sakykim! Ir ta mokinė pametė šilkinį šalikėlį. Na, gerai! Bet kaip ji sugebėjo pamesti šalikėlį po Sofijos lova?

Ir dar Albertas Knoksas… Ar ne juokingas vardas?

Šis laiškas bent jau patvirtino, kad yra ryšys tarp filosofijos mokytojo ir Hildės Meler Knag. Bet kad ir Hildės tėvas pakeitė adresą, buvo visiškai nesuvokiama.

Sofija ilgai sėdėjo ir mąstė, kas gali sieti Hildę ir ją pačią. Galiausiai nusiminusi atsiduso. Filosofijos mokytojas rašė, kad tikriausiai jie kada nors susitiks. Ar ji susitiks ir su Hilde?

Sofija apvertė lapą. Dabar pastebėjo, kad ir kitoje pusėje buvo keli sakiniai:

Ar drovumas yra įgimtas?

Protingiausia yra ta, kuri žino, ko ji nežino.

Tikras pažinimas ateina iš vidaus.

Tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai.

Sofija jau žinojo, kad trumpieji sakiniai baltuose vokuose turi ją paruošti naujam dideliam vokui, kuris netrukus ateis. Jai kilo mintis, kad jei pasiuntinukas atneš geltoną voką į Landynę, Sofija gali pasėdėti ir jo palaukti. Ar tai – ji? Tada įsikabins ir nepaleis tol, kol jis arba ji ko nors nepapasakos apie filosofą! Be to, laiške parašyta, kad pasiuntinys mažas. Gal tai vaikas?

„Ar drovumas yra įgimtas?“

Sofija žinojo, kad „drovumas“ yra senamadiškas žodis, reiškiantis gėdą – pavyzdžiui, rodytis nuogam. Bet ar išties natūralu dėl to gėdytis? Turbūt kai kas nors natūralu, tai bendra visiems žmonėms. Tačiau daugelyje pasaulio šalių natūralu būti nuogam. Taigi greičiausiai visuomenė sprendžia, kas pridera, o kas – ne? Tarkim, kai senelė buvo jauna, buvo visiškai neįmanoma degintis be liemenėlės. O šiandien dauguma mano, jog tai „natūralu“. Nors daug kur tai ir dabar griežtai draudžiama. Sofija pasikrapštė galvą. Ar tai filosofija?

Po to kitas sakinys: „Protingiausia yra ta, kuri žino, ko ji nežino.“

Protingesnė už ką? Jeigu filosofas mano, kad ta, kuri supranta, kad nežino visko, kas yra tarp dangaus ir žemės, yra protingesnė už tą, kuri žino tiek pat mažai, bet vis vien dedasi labai daug žinanti, tada galima su tuo sutikti. Sofija niekada nebuvo apie tai susimasčiusi. Bet kuo daugiau galvojo, tuo aiškiau darėsi, kad žinoti tai, ko nežinai, iš esmės irgi yra tam tikra žinojimo rūšis. Šiaip ar taip, sunku įsivaizduoti kvailesnį už tą žmogų, kuris dedasi dalyko žinovu, neturėdamas apie tai mažiausio supratimo.

Paskui buvo parašyta, jog tikras pažinimas kyla iš vidaus. Bet juk visos žinios kada nors ateina į žmogaus galvą iš išorės? Kita vertus, Sofija gerai atsiminė, kad buvo tokių situacijų, kai mama arba mokytojai mokykloje bandė ją išmokyti to, kam ji buvo neimli. Kai ji iš tiesų ką nors išmokdavo, būdavo prisidėjusi pati. Labai svarbu suprasti pačiai – galbūt tai ir vadinama „pažinimu“.

Na, Štai – Sofijai atrodė, kad pirmąsias užduotis ji įveikė visai gerai. Bet toliau ėjo teiginys, kuris buvo toks keistas, kad ji neištvėrė nenusijuokusi: „Tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai“.

Ar tai reiškia, kad banką vagis plėšia dėl to, kad nežino, kas yra geriau? Sofija taip nemanė. Priešingai, ji manė, kad ir vaikai, ir suaugusieji iškrečia dideliu kvailysčių, – dėl kurių vėliau gailisi, – žinodami, kaip reikia elgtis.

Taip jai sėdint, kažkas sutraškino sausas šakeles toje gyvatvorės pusėje, kuri šliejosi prie didžiojo miško. Ar tai gali būti pasiuntinys? Sofija pajuto, kaip stipriau ėmė plakti Širdis. Ji dar labiau išsigando išgirdusi žvėries alsavimą.

Po akimirkos iš miško pusės į Landynę prasibrovė didžiulis šuo. Turbūt labradoras. Nasruose šuo laikė didelį geltoną voką, kurį padėjo Sofijai ant kelių. Viskas įvyko taip greitai, kad Sofija nespėjo atsitokėti. Po poros akimirkų ji liko sėdėti su dideliu voku rankose, o geltonas Šuo vėl spruko į mišką. Tik tada, kai viskas praėjo, Sofija išsigando. Pasidėjo rankas ant kelių ir apsiverkė.

Ji nežinojo, kiek laiko šitaip sėdėjo, bet po valandėlės vėl pakėlė akis.

Vadinas, tai buvo pasiuntinys! Sofija atsikvėpė. Tai todėl baltų vokų kraštai būdavo sudrėkę. Ir, žinoma, dėl to juose būdavo gilių įspaudimų. Kaip jai neatėjo į galvą? Taip pat dabar buvo galima suprasti, kodėl, norėdama pasiųsti laišką filosofui, į voką turi įdėti saldų sausainį arba cukraus gabalėlį.

Ne visada jos protas toks guvus, kokio norėtųsi. Bet kad pasiuntinys – dresuotas šuo, buvo kažkas ypatinga. Taip pat galima pamiršti, kad iš pasiuntinio išgaus Alberto Knokso adresą.

Sofija atplėšė didįjį voką ir ėmė skaityti.

Atėnų filosofija

Miela Sofija! Kai skaitysi šį laišką, tikriausiai jau būsi susipažinusi su Hermiu. Dėl visa ko pridursiu, jog tai – šuo. Bet dėl to nereikia nuogąstauti. Jis labai geras ir kur kas protingesnis už daugelį žmonių. Bent jau nesideda esąs gudresnis, nei yra iš tikrųjų.

Taip pat atkreipk dėmesį, kad vardas jam parinktas neatsitiktinai. Hermis buvo graikų dievų pasiuntinys. Ir dar – jūrininkų dievas, bet į tai nesigilinsime, bent kol kas. Svarbiau yra tai, kad iš Hermio vardo kilęs žodis „hermetiškas“, kuris reiškia „paslėptas“ arba „neprieinamas“. Tai labai tinka turint galvoje, kad Hermis mus tarsi slepia vieną nuo kito.

Tai tiek apie pasiuntinį. Jis, žinoma, skiria savo vardą ir šiaip yra gerai išauklėtas.

Dabar grįžkime prie filosofijos. Pirmąjį skyrių jau išėjome. Turiu galvoje natūrfilosofiją, kuri atmetė mitinį pasaulėvaizdį. Dabar susipažinsime su žymiausiais antikos filosofais. Tai – Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Kiekvienas šių filosofų savaip prisidėjo prie Europos kultūros kūrimo.

Natūrfilosofai dar vadinami „ikisokratikais“, nes visi gyveno prieš Sokratą. Tiesa, Demokritas mirė keleriais metais vėliau nei Sokratas, bet visos jo mintys vis dėlto priskirtinos prie „ikisokratiškosios“ natūrfilosofijos. Nes Sokratas ne vien laiko atžvilgiu žymi takoskyrą. Pasikeičia ir geografinė vieta. Sokratas yra pirmasis filosofas, gimęs Atėnuose, jis pats ir du jo sekėjai gyveno ir kūrė šiame mieste. Galbūt pameni, jog ir Anaksagoras kurį laiką praleido Atėnuose, bet buvo iš ten išvytas, nes teigė, jog saulė yra ugninis kamuolys. (Neką geriau pasisekė ir Sokratui!)

Be to, Sokrato laikais Atėnuose susitelkia graikų kultūrinis gyvenimas. Dar svarbiau atkreipti dėmesį į tai, jog pereinant nuo natūrfilosofų prie Sokrato pasikeičia pati filosofijos kryptis.

Tačiau prieš pradėdami pažintį su Sokratu, pakalbėsime apie vadinamuosius sofistus, be kurių butų sunku įsivaizduoti Sokrato laikų Atėnus.

Uždanga pakyla, Sofija! Mastymo raida panaši į daugiaveiksmę dramą.

Svarbiausia – žmogus

Apie 450 m.pr.Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru. Ir filosofija pasuko nauja kryptimi.

Natūrfilosofai visų pirma buvo gamtos tyrinėtojai. Todėl jie turėjo didelės reikšmės mokslo raidai. O Atėnuose didžiausias dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje.

Ilgainiui Atėnuose susiformavo demokratinė valdymo forma su tautos susirinkimais ir teismais. Demokratijos prielaida buvo ta, kad žmonės gaudavo pakankamai žinių, reikalingų norint dalyvauti demokratiniame procese. Kad jaunai demokratijai reikalingas liaudies švietimas, matome ir mūsų dienomis. Atėniečiams buvo ypač svarbu išmokti iškalbos meno (retorikos).

Netrukus iš graikų kolonijų į Atėnus plūstelėjo keliaujančių mokytojų ir filosofų. Šie pasivadino sofistais. Žodis „sofistas“ reiškia „išminčius“ arba „nusimanantis žmogus“. Atėnuose sofistai pelnėsi duoną mokydami miesto piliečius.

Sofistus su natūrfilosofais jungė vienas svarbus bruožas. Ir vieni, ir kiti kritiškai vertino senuosius mitus. Tačiau sofistai atmetė viską, kas, jų supratimu, buvo nereikalinga filosofinė spekuliacija. Pasak sofistų, net jei yra atsakymai į filosofinius klausimus, žmonės niekada nesuras patikimo gamtos ir visatos mįslių įminimo. Toks požiūris filosofijoje vadinamas skepticizmu.

Tačiau ir negalėdami įminti visų gamtos mįslių, žinome, kad esame žmonės, kuriems privalu išmokti gyventi drauge. Sofistai nusprendė domėtis žmogumi ir žmogaus vieta visuomenėje.

„Žmogus yra visa ko matas“, – teigė sofistas Protagoras (apie 487-420 m.pr.Kr.). Jis turėjo galvoje, kad teisybę ir neteisybe, gėrį ir blogį reikia vertinti, atsižvelgiant į žmogaus poreikius. Paklaustas, ar tiki graikų dievus, jis atsakė, kad klausimas sunkus, o žmogaus gyvenimas trumpas. Tuos, kurie negali aiškiai pasakyti, yra Dievas ar ne, vadiname agnostikais.

Sofistai nemažai keliavo po pasaulį, tad matė daug įvairių valdymo formų. Labai skyrėsi ir papročiai, ir miestų-valstybių įstatymai. Tuo remdamiesi sofistai Atėnuose pradėjo diskusiją apie tai, kas yra natūralu ir kas sukurta visuomenės. Tokiu būdu Atėnų mieste-valstybėje atsirado sąlygos visuomenės kritikai.

Pavyzdžiui, sofistai sugebėjo parodyti, kad tokios sąvokos kaip „natūralus drovumas“ ne visuomet yra pagrįstos. Nes jei gėdos jausmas būtų natūralus, jis turėtų būti įgimtas. Bet ar tai įgimta, Sofija, ar sukurta visuomenės? Žmonėms, mačiusiems pasaulio, atsakymas būtų paprastas: gėdytis savo nuogumo nėra natūralu ar įgimta. Drovumas – arba drovumo nebuvimas – visų pirma yra susijęs su visuomenės papročiais.

Kaip supranti, pasaulio matę sofistai Atėnų visuomenėje galėjo sukelti aršias diskusijas, teigdami, jog nėra jokių absoliučių teisingo elgesio normų. Sokratas, priešingai, stengėsi įrodyti, jog kai kurios normos išties yra absoliučios ir visiems bendros.

Kas buvo Sokratas?

Sokratas (470-399 m.pr.Kr.) – galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie padarė didžiausią įtaka europietiškajam mastymui. Tai susiję ir su jo dramatiška mirtimi.

Mes žinome, kad jis gimė Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse, kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėmis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko negalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavo mintyse.

Dar gyvas būdamas Sokratas garsėjo kaip paslaptingas žmogus, o netrukus po mirties buvo pripažintas keleto skirtingų filosofijos krypčių pradininku. Dėl jo mįslingumo ir daugiareikšmiškumo Sokratą galėjo pasisavinti visiškai skirtingos kryptys.

Yra žinoma, kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias. Mažas ir storas, išsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęs nepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali – praeityje, bet niekuomet nerasi tokio kaip jis. Vis dėlto už savo filosofinę veiklą Sokratas buvo nuteistas mirti.

Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono, kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu iš didžiausių visų laikų filosofų. Platonas parašė daug dialogų, arba filosofinių pokalbių, kur kalba Sokrato lūpomis.

Kai Platonas į Sokrato lūpas įdeda kokius nors žodžius, negalime būti tikri, kad juos iš tiesų pasakė Sokratas. Todėl nelengva atskirti, kur Sokrato mokymas, o kur paties Platono žodžiai. Su ta pačia problema susiduriame kalbėdami ir apie kitus istorinius asmenis, nepalikusius rašytinių šaltinių. Garsiausias pavyzdys, žinoma, būtų Jėzus. Mes nežinome, ar „istorinis Jėzus“ iš tiesų pasakė tuos žodžius, kuriuos Matas arba Lukas įdeda jam į lūpas. Taip pat niekada nebus įminta mįslė, ką pasakė „istorinis Sokratas“.

Vis dėlto nėra taip svarbu, koks „iš tikrųjų“ buvo Sokratas. Platono sukurtas šio filosofo įvaizdis jau beveik 2500 metų teikia įkvėpimo Vakarų mąstytojams.

Pokalbio menas

Sokrato veiklos esmė tai, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Priešingai, atrodydavo norįs pats pasimokyti iš pašnekovų. Taigi Sokratas nepamokslavo kaip koks mokyklos mokytojas. Ne, jis kalbėdavosi.

Žinoma, Sokratas nebūtų tapęs garsiu filosofu, jei būtų tik klausęsis kitų. Ir niekas jo nebūtų nuteisės mirti. Bet pokalbio pradžioje Sokratas stengdavosi tik klausinėti. Šitaip jis apsimesdavo, jog nieko nežino. Kalbėdamasis kitą žmogų neretai priversdavo pripažinti savo mastymo silpnąsias vietas. Atsitikdavo, kad pašnekovas būdavo įvaromas į kampą ir galiausiai turėdavo pripažinti, kas tiesa ir kas ne.

Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms „pagimdyti“ teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis „supratimas“.

Patikslinu: sugebėjimas gimdyti vaikus yra įgimta savybė. Lygiai taip pat visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. „Ateidamas į protą“ žmogus turi pasiimti kažko iš savęs.

Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo „apsimesti“ nežinančiu – arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama „sokratiškąja ironija“. Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo vidury turgaus – taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publikos akivaizdoje.

Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo – ypač valdantiesiems. Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus žirgas, o jis pats – kaip gylys, jį raginantis. (O kas gyliui daroma, Sofija? Ar gali atsakyti?)

Dieviškasis balsas

Ne pakankinti norėdamas Sokratas piliečiams nuolat neduodavo ramybės. Kažkas slypėjo jo viduje, nepalikdamas jokio pasirinkimo. Jis dažnai sakydavosi viduje turįs „dievišką balsą“.

Sokratas, pavyzdžiui, atsisakė dalyvauti nuteisiant žmones mirtimi. Be to, nesutiko įduoti politinių priešininkų. Galiausiai už tai turėjo sumokėti gyvybe.

399 m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad „netiki dievus“ ir „tvirkina jaunuomenę“. Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažino kaltą.

Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. Šiaip ar taip, būtų išgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet būtų buvęs nebe Sokratas. Sąžinę – ir tiesą – jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikino dirbąs tik valstybės labui. Tačiau, kaip žinome, Sokratas buvo nuteistas mirtimi. Kiek vėliau savo artimiausių draugų akivaizdoje jis išgėrė nuodų taurę. Ir krito negyvas.

Kodėl, Sofija? Kodėl Sokratas turėjo mirti? Šį klausimą žmonės užduoda jau 2400 metų. Bet istorijoje jis – ne vienintelis žmogus, ėjęs iki pat liepto galo ir miręs dėl savo įsitikinimų. Aš jau minėjau Jėzų, o jis ir Sokratas išties turi panašumų. Paminėsiu tik kai kuriuos.

Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių Šaltinių. Taigi turime visiškai pasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jų mokiniai. Vis dėlto nekyla abejonių, jog ir vienas, ir kitas buvo tikri iškalbos meistrai. Be to, jie kalbėdavo su išskirtine savikliova, kuri ir žavėdavo, ir keldavo apmaudą. Maža to, abu tarėsi kalbą vardu kažko, kas juos pranoko. Jie metė iššūkį visuomenės valdantiesiems, kritikuodami visas neteisybės ir piktnaudžiavimo valdžia formas. Negana to: už šią veiklą abu sumokėjo gyvybe.

Teismo procesuose prieš Jėzų ir Sokratą taip pat matome akivaizdžių sutapimų. Ir vienas, ir kitas būtų galėjas prašyti malonės ir išgelbėti savo gyvybe. Tačiau jie jautė išduosią savo misiją, jei sustos pusiaukelėje. Pasitikę mirtį aukštai pakelta galva, jie ir po mirties įgijo tūkstančius šalininkų.

Lygindamas Jėzų su Sokratu, nenoriu jų tapatinti. Visų pirma tai parodo, kad ir vieno, ir kito skelbiamos tiesos buvo neatskiriamos nuo jų asmeninės drąsos.

Atėnų džokeris

Taigi Sokratas, Sofija! Matai, dar nebaigėm apie jį kalbėti. Šiek tiek aptarėme jo metodą. Bet kokia gi Sokrato filosofinė sritis? Sokratas buvo sofistų amžininkas. Jį, kaip ir sofistus, labiau domino žmogus ir žmogaus gyvenimas nei natūrfilosofijos problemos. Vienas romėnų filosofas, Ciceronas, po keleto šimtų metų pasakė, kad Sokratas pašaukęs filosofiją iš dangaus į Žemę ir apgyvendinęs ją miestuose, atvedęs į namus ir privertęs žmones mąstyti apie gyvenimą ir papročius, apie gėrį ir blogį.

Tačiau tarp Sokrato ir sofistų buvo vienas esminis skirtumas. Jis nelaikė savęs sofistu, t.y. mokytu ar išmintingu žmogumi. Todėl, priešingai nei sofistai, Sokratas neėmė pinigų už savo pamokas. Ne, Sokratas vadino save „filosofu“ tikrąja šio žodžio prasme. „Filo-sofas“ iš tiesų yra tas, kuris siekia išminties.

Ar patogiai sėdi, Sofija? Visam likusiam kursui svarbu, kad suprastum skirtumą tarp „sofisto“ ir „filosofo“. Sofistai ėmė pinigus už savo daugiau ar mažiau gudrius išvedžiojimus, ir tokių „sofistų“ netrūko per visą istoriją. Turiu galvoje mokyklų mokytojus ir „visažinius“, kurie arba pasitenkina savo menkomis žiniomis, arba giriasi žiną nepaprastai daug, iš tiesų apie tai neturėdami jokio supratimo. Keletą tokių „sofistų“ tikriausiai jau esi sutikusi per savo neilgą gyvenimą. Tikras filosofas, Sofija, yra visai kas kita, netgi priešingybė. Filosofas supranta, kad iš esmės žino labai mažai. Tad be paliovos siekia tikrojo pažinimo. Sokratas ir buvo toks retas žmogus. Jis žinojo, kad nieko nežino apie gyvenimą ir pasaulį. O svarbiausia – jį tiesiog kankino tai, kiek mažai jis žino.

Taigi filosofas yra tas, kuris pripažįsta, kad labai daug ko nesupranta. Ir dėl to kenčia. Tuo požiūriu jis vis tiek protingesnis už tuos, kurie giriasi išmaną dalykus, apie kuriuos nieko nežino. Esu pasakęs: „Protingiausia yra ta, kuri žino, ko ji nežino“. Pats Sokratas tvirtino žinąs tik vieną dalyką – kad nežino nieko. Įsidėmėk šį posakį, nes tokį prisipažinimą retai išgirsi net iš filosofo lūpų. Be to, kartais už tokį viešą prisipažinimą gali tekti sumokėti gyvybe. Visada pavojingiausi tie, kurie klausia. Atsakyti ne taip pavojinga. Viename klausimėlyje gali būti tiek sauso parako, kiek tūkstantyje atsakymų.

Ar esi girdėjusi apie naujus karaliaus rūbus? Iš tiesų karalius buvo nuogut nuogutėlis, bet nė vienas iš pavaldinių nedrįso to pasakyti. Ir staiga vaikas sušuko, kad karalius nuogas. Tai buvo drąsus vaikas, Sofija. Taip ir Sokratas išdrįso paskelbti, kiek mažai mes, žmonės, žinome. Vaikų ir filosofų panašumą esam aptarę anksčiau.

Patikslinu: žmonija susiduria su daugybe svarbių klausimų, į kuriuos iškart randame tinkamą atsakymą. Ir tada atsiveria dvi galimybes: apgaudinėti save ir visą likusį pasaulį nuduodant, jog žinome tai, ką verta žinoti. Arba užsimerkti prieš didžiuosius klausimus ir visiems laikams atsisakyti sužinoti daugiau. Šitaip žmonija suskyla į dvi dalis. Dažniausiai žmonės būna arba aklai įsitikinę savo teisumu, arba abejingi. (Abi šios rūsys kapanojasi triušio kailiuko gilumoje!) Tai tas pats kaip dalinti kortų malką pusiau, miela Sofija. Į vieną krūvelę dedamos juodos spalvos kortos, o į kitą – raudonos. Bet kai kada tarp kortų pasirodo džokeris, kuris nėra nei širdis, nei kryžius, nei būgnas, nei lapas. Sokratas ir buvo Atėnų džokeris. Jis nebuvo nei tikras savo teisumu, nei abejingas. Tik žinojo, kad nieko nežino – ir dėl to kankinosi. Taigi jis tapo filosofu – tokiu, kuris nepasiduoda ir nenuilstamai siekia tikro žinojimo.

Pasakojama, kad vienas atėnietis Deltų orakulo paklausęs, kas yra protingiausias Atėnų žmogus. Orakulas atsakęs, jog Sokratas. Išgirdęs tai Sokratas, švelniai tariant, nustebo. (Manau, kad jis juokėsi, Sofija!) Nieko nelaukęs nuėjo į miestą ir aplankė žmogų, kurį visi laikė labai protingu. Tačiau kai paaiškėjo, kad šis žmogus negali aiškiai atsakyti į jo klausimus, Sokratas pagaliau suprato, kad orakulo būta teisaus.

Sokratui buvo svarbu rasti tvirtą mūsų pažinimo pagrindą. Tokį pamatą jis tarėsi suradęs – žmogaus protą. Taigi tvirtai tikėdamas žmogaus protu, jis buvo ryškus racionalistas.

Teisinga įžvalga nulemia teisingą poelgį.

Minėjau, kad Sokratas tarėsi savyje girdįs dievišką balsą ir kad ši „sąžinė“ jam sakiusi, kas yra teisinga. „Žinantis, kas yra gera, ir elgsis gerai“, – teigė jis. Sokratas manė, kad teisingas supratimas lemia poelgio teisingumą. Ir tik tas, kuris elgiasi teisingai, tampa „teisingu žmogumi“. Blogai elgiamės todėl, kad nežinome, kaip elgtis geriau. Todėl taip svarbu plėsti savo žinias. Sokratas bandė surasti visiškai aiškius ir universalius apibrėžimus, kas tai yra teisinga ir kas – klaidinga. Priešingai nei sofistai, jis manė, kad sugebėjimas atskirti teisingą poelgį nuo neteisingo slypi prote, o ne visuomenėje.

Galbūt, Sofija, pastarasis teiginys tau pasirodys sunkiai įkandamas. Bandau paaiškinti dar kartą: Sokrato teigimu, neįmanoma pasiekti laimės veikiant prieš savo įsitikinimus. O tas, kuris žino, kaip tapti laimingu žmogumi, ir stengsis juo tapti. Todėl tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai. Nes turbūt nė vienas žmogus nenori būti nelaimingas?

Ką pati manai, Sofija? Ar gali būti laiminga nuolatos darydama tai, ką širdies gilumoje laikai neteisinga? Yra daug žmonių, kurie meluoja, vagia ir šmeižia kitus. Na, taip! Matyt, ir jie žino, kad tai negerai – arba neteisinga. Bet ar manai, kad dėl to jie laimingesni?

Sokratas taip nemanė.

Perskaičiusi apie Sokratą, Sofija įdėjo laišką į dėželę ir išlindo į sodą. Norėjo grįžti namo prieš mamai pareinant iš parduotuvės, kad išvengtų kamantinėjimų, kur buvo prapuolusi. Be to, Sofija žadėjo suplauti indus.

Vos prisileido vandens, pro duris su dviem didžiuliais krepšiais įvirto mama. Galbūt todėl ji ir pasakė:

– Pastaruoju metu, Sofija, esi lyg nesava.

Sofija nežinojo, kam taip pasakė, jai tiesiog išsprūdo:

– Sokratui irgi taip buvo.

– Sokratui? – motina išpūtė akis.

– Tik gaila, kad už tai jam teko sumokėti gyvybe, – susimąsčiusi toliau kalbėjo Sofija.

– Betgi Sofija! Aš tuoj nebežinosiu, ką man daryti.

– Ir Sokratas nežinojo. Jis žinojo tik tiek, kad visiškai nieko nežino. Bet vis tiek buvo protingiausias Atėnų žmogus.

Motina visiškai neteko žado. Galiausiai paklausė:

– Ar mokykloje to išmokai?

Sofija papurtė galvą.

– Ten mes nieko neišmokstame… Nuo tikro filosofo mokytojas pirma skiriasi tuo, kad tariasi žinąs labai daug ir bando visa tai įkalti mokiniams į galvą. Filosofas kartu su mokiniais bando suprasti dalykų esme.

– A, vadinasi, vėl kalbamės apie baltus triušius. Žinai, aš tuoj pareikalausiu, kad pasakytum, kas tas tavo draugas. Jei ne, pradėsiu manyti, kad jis truputį kvanktelėjęs.

Tada Sofija atsisuko nuo kriauklės. Atstačiusi į motiną indų šepetėlį tarė:

– Jis ne kvanktelėjęs. Bet jis – tarsi gylys, kuris trikdo kitus. Kad šie pradėtų kitaip mąstyti.

– Liaukis, pakaks. Rodos, jis dar ir įžūlus.

Sofija vėl pasilenkė prie kriauklės.

– Jis visai neįžūlus. Bet siekia tikrosios išminties. Tuo labiausiai ir skiriasi tikras džokeris nuo visų kitų kortų.

– Pasakei „džokeris“?

Sofija linktelėjo.

– Ar kada nors pagalvojai, kad kortų malkoje yra daug širdžių ir būgnų? Taip pat lapų ir kryžių. O džokeris tik vienas.

– Apie ką tu kalbi, vaikeli?

– O ko tu klausi!

Motina sudėliojo visus pirkinius. Tada pasiėmė laikraštį ir nuėjo į kambarį. Sofijai pasirodė, kad duris ši uždarė kiek garsiau nei įprastai.

Suplovusi indus ji nuėjo į savo kambarį. Raudoną šilkinį šalikėlį buvo įdėjusi į viršutinę spintos lentyną prie LEGO kaladėlių. Dabar vėl jį paėmė ir įdėmiai apžiurėjo.

Hildė…

Views All Time
Views All Time
3641
Views Today
Views Today
1
0 0