Psichoanalitinė asmenybės teorija (Z. Froidas)
Vyravo 19 a. pb. – 20a . pr. atstovai Z. Froidas, G. Jungas, A. Adleris, gyvavo vidurio Europoje. Jie manė, kad asmenybės branduolys susiformuoja iki 7 metų, o vėliau mažai besikeičia. Asmenybės ypatumus kuria vidiniai konfliktai, išgyvenimai, motyvų kova, o ne tarpusavio santykiai. Anot jų, asmenybę kuria įgimtos jėgos ir instinktai. Tyrimo metodai: pokalbiai interviu su žmonėmis turinčiais vidinių problemų. Psicho-analitinės asmenybės teorijos pagrindėju laikomas Zigmundas Froidas (1856-1939). Gimė žydų šeimoje, Austrijoje. Gyveno ir dirbo Vienoje. Buvo medikas. Mirė nuo vėžio. Jis asmenybę tapatino su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių – pasąmonės, prieš sąmonės, sąmonės.
1). Pasąmonė – manė kad užima didžiausią žmogaus prigimties dalį. Pasąmonėje yra susitelkę instinktai (gyvenimo instinktai – poreikis maistui, gėrimui, seksui, seksui) išlikimas gyvam ir pratęsti giminę. Analizavo seksualinį instinktą, į jį įtraukė visus malonumus. Gyvenimo instinktų funkciją – sukuria energiją, vadinamą libido. Ji panaši į fizinę energiją. Ji aprūpina protą, elgseną, dėl to gali mąstyti. Jei gyvenimo instinktai nepatenkinami, tai libidinė energija sukuria įtampą. Sulaikyta libidinė energija gali sukurti vidinius prieštaravimus. Žmogus išmoksta skleisti tą energiją visuomenei priimtinais būdais.2). Prieš sąmonė – prisiminimai, patirti išgyvenimai, kuriuos nesunkiai galima atgaivinti. 3). Sąmonė – reiškiniai ar procesai, kuriuos galima nusakyti, kontroliuoti. Z. Froidas naudojo laisvų asociacijų metodą. Psichoanalitinės asmenybės teorijos laikomas pirmąja jėga psichologijoje.
