Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

XI
19. P. Tad kaip tau atrodo, ar samprotavimo mokslas teisingas ar klaidingas?

A. Kas galėtų suabejoti, kad teisingas? Bet taipgi teisinga ir gramatika.

P. Ar taip pat, kaip samprotavimo mokslas?

A. Nežinau, kas galėtų būti teisingiau už tai, kas teisinga.

P. Žinoma, tai, kas neturi nieko klaidinga. Kiek anksčiau apie tai mąstydamas susidūrei su tokiais daiktais, kurie kažkaip negalėtų būti teisingi, jei nebūtų klaidingi. Argi nežinai, kad visi tie prasimanyti ir aiškiai klaidingi dalykai priklauso gramatikos mokslui?

A. Tiesa, šitai aš žinau. Tačiau, mano manymu, ne dėl gramatikos jie klaidingi, bet jos dėka parodomi, kokie yra, būtent, kad pramanytas pasakojimas yra melas, sudėtas dėl naudos ar dėl malonumo. O gramatikos mokslas yra aiškios kalbos sargas ir tvarkytojas. Jo veikimo būtinybė verčia jį sutvarkyti visokią žmogišką kalbą (taip pat ir prasimanymus), patikėtą atminčiai ar rašmenims, ne darant ją klaidingą, bet atskleidžiant ir suteikiant jai tam tikrą protingą pagrindą.

P. Labai gerai. Dabar aš nė kiek nesirūpinu, ar tu teisingai apibrėžei ir išskyrei šiuos dalykus, bet noriu sužinoti, ar pati gramatika parodo, kad šitai taip yra, ar samprotavimo mokslas.

A. Aš neneigiu, kad galia ir įgudimas apibrėžti, kurio dėka dabar pabandžiau atskirti šiuos dalykus, turi būti priskiriami samprotavimo menui.

20. P. Na, o pati gramatika? Ar ne todėl ji teisinga, jei teisinga, kad yra mokslas? Juk mokslo vardas kilęs iš žodžio mokytis. O apie nė vieną negalima sakyti, kad jis nežino to, ką išmoko ir ką prisimena. Be to, nė vienas nežino to, kas klaidinga. Vadinasi, kiekvienas mokslas teisingas.

A. Išties nepastebiu, su kuo šiame samprotavime sutikome neapgalvotai. Tačiau nuogąstauju, kad jo dėka kam nors nepasirodytų, jog ir anie pasakojimai yra teisingi; juk ir juos mes išmokstame bei prisimename.

P. Nejaugi mūsų mokytojas nenorėjo, kad mes tikėtume ir išmanytume tai, ko jis mokė?

A. Anaiptol, atkakliai reikalavo, kad išmanytume.

P. Negi jis kada reikalavo, kad mes tikėtume Dedalą skridus?

A. Iš tiesų niekada šito nereikalavo. Tačiau aiškindavo, kad mes vargiai galėtume laikyti ką nors rankose, jei nelaikytume pasakojimo atmintyje.

P. Taigi tu neigi, jog teisinga tai, kad šitai yra pramanytas pasakojimas ir kad šitaip išgarsintas Dedalas?

A. Ne, neneigiu, kad šitai teisinga.

P. Vadinasi, tu neneigi, kad, kuomet mokeisi šių dalykų, mokeisi to, kas teisinga. Mat, jei tai, kad Dedalas skrido, būtų teisinga, o vaikai laikytų tai pramanytu pasakojimu ir pasakotų kaip pramanyta, tai savo galvose jie turėtų klaidingus dalykus būtent dėl to, kad dalykai, kuriuos jie pasakotų, būtų teisingi. Štai iš čia ir išplaukia tai, kuo mes anksčiau stebėjomės: pasakojimas apie Dedalo skrydį negalėtų būti teisingas, jei nebūtų klaidinga, kad Dedalas skrido.

A. Tai aš suprantu. Bet noriu sužinoti, ką mes per tai pasiekiame.

P. Ką gi kita, jei ne tai, kad tas samprotavimas, kuriuo remdamiesi priėjome išvadą, jog mokslas negali būti mokslas, jei jis nemoko teisingų dalykų, nėra klaidingas?

A. O kaip tai susiję su [mūsų] klausimu?

P. Ogi taip, kad noriu, jog tu man pasakytum, kodėl gramatika yra mokslas; juk ji teisinga todėl, kad yra mokslas.

A. Nežinau, ką galėčiau tau atsakyti.

P. Ar tau neatrodo, kad ji jokiu būdu negalėtų būti mokslas, jei joje niekas nebūtų apibrėžta, suskirstyta ir padalyta į rūšis bei dalis?

A. Dabar suprantu, apie ką kalbi. Man neateina į galvą jokio mokslo jokia sąranga, kuriame nebūtų apibrėžimų, padalijimų, samprotavimų tuomet, kai aiškinama, kas yra tai ir tai, kai kiekvienai daliai be painiojimo priskiriama tai, kas jai priklauso, kai nepraleidžiama nieko, kas [jai] būdinga, ir nepriskiriama nieko, kas svetima (būtent viso to, dėl ko mokslas vadinamas mokslu).

P. Vadinasi, ir viso to, dėl ko mokslas vadinamas teisingu?

A. Mano akimis žiūrint, tokia išvada teisinga.

21. P. O dabar atsakyk, kokiam mokslui priklauso apibrėžimų, padalijimų, suskirstymų pagrindai.

A. Jau anksčiau sakyta, kad šitai apima samprotavimo taisyklės.

P. Taigi gramatika, kaip mokslas ir kaip teisingas mokslas, atsirado to paties meno dėka, kurį tu anksčiau apgynei nuo netiesos. Tokią išvadą man dera padaryti ne tik apie gramatiką, bet ir apskritai apie visus mokslus. Juk tu sakei, ir sakei teisingai, kad nežinai nė vieno mokslo, kuriame galia apibrėžti ir suskirstyti nedarytų jo paties mokslu. O jei mokslai teisingi dėl to, kad yra mokslai, tai ar ims kas nors neigti, kad tas mokslas, kurio dėka visi mokslai teisingi, yra pati tiesa?

A. Jau visai netoli to, kad aš sutikčiau. Tačiau mane trikdo tai, kad mes ir samprotavimo pagrindus priskiriame prie tų pačių mokslų. Todėl manau, kad tiesa veikiau yra tai, kieno dėka ir patys šie pagrindai yra teisingi.

P. Puiku ir labai apdairu. Bet, manau, neneigi, kad šis mokslas teisingas dėl to, kad yra mokslas?

A. Priešingai. Būtent tai mane ir jaudina. Juk aš taip pat pastebėjau, kad jis yra mokslas ir būtent dėl to vadinamas teisingu.

P. Kaip tai? Negi tu manai, kad jis kaip nors kitaip galėtų būti mokslas, jei visa jame nebūtų apibrėžta ir suskirstyta?

A. Neturiu nieko kita, ką galėčiau pasakyti.

P. Bet, jei ši pareiga priklauso jam, tai jis teisingas savo paties dėka. Tad ar stebėsis kas, jei mokslas, dėl kurio visa yra teisinga, savo paties dėka ir pats savaime bus teisinga tiesa?

A. Niekas man netrukdo pereiti tiesiai prie šios nuomonės.

XII
22. P. Tuomet įsigilink į keletą likusių dalykų.

A. Dėstyk, jei ką turi. Tik tegul tai būna man suprantama ir mielai priimtina.

P. Mes žinome, jog sakoma, kad viena buvoja kitame dviem būdais: pirmu atveju viena kitame yra taip, kad gali būti atskirta ir gali buvoti kitur, kaip antai šis medis yra šioje vietoje, kaip saulė – rytuose; antru atveju kas nors subjekte yra taip, kad negali būti atskirtas [nuo jo], kaip antai forma ir rūšis, kurią mes matome šiame medyje, kaip šviesa saulėje, kaip karštis ugnyje, kaip mokslas sieloje ir kiti panašūs dalykai. Ar tau atrodo kitaip?

A. Šitai mums visiškai nenauja ir kuo stropiausiai nuo pat ankstyvos jaunystės perprasta ir pažinta. Todėl paklaustas apie šiuos dalykus galiu be jokio svarstymo su tuo sutikti.

P. Taip? Tad ar sutinki, kad tai, kas neatskiriamai yra subjekte, negalėtų išlikti, jei neišliktų pats subjektas?

A. Manau, kad ir šitai neišvengiama. Juk kiekvienas, nuodugniai tyrinėjantis daiktus, supranta, kad subjektui išliekant, tai, kas yra subjekte, gali ir neišlikti. Štai šio kūno spalva dėl ligos arba dėl amžiaus gali pakisti, nors pats kūnas dar neišnyksta. Šitai visiškai vienodai galioja ne visais atvejais, o tik tada, kai tai, kas yra subjektuose, juose yra ne tam, kad būtų patys subjektai. Juk ne dėl šios spalvos, kuria nudažytą sieną mes matome, atsitinka taip, kad ši siena yra siena. Mat jei ji kokio atsitiktinumo dėka pajuostų arba pabaltų, arba įgytų kokią kitą spalvą, tai vis tiek išliktų ir būtų vadinama siena. Tačiau ugnis nebūtų ugnis, jei neturėtų karščio, ir sniego mes negalime vadinti sniegu, jei jis nėra baltas.

XIII
23. Bet kas gi nesutiktų su tuo, apie ką klausei? Arba kam gi pasirodytų, kad gali atsitikti taip, jog tai, kas yra subjekte, subjektui žūvant, išliks? Juk būtų keista ir visiškai neatitiktų tiesos, jei tai, ko nebūtų, jei nebūtų subjekte, galėtų būti tuomet, kai paties subjekto nebūtų.

P. Vadinasi, rasta tai, ko ieškojome.

A. Ką tu sakai?

P. Tai, ką girdi.

A. Tad negi jau aišku, kad siela yra nemirtinga?

P. Jei tai, su kuo sutikai, teisinga, tai aiškių aiškiausia; nebent sakytum, kad siela, nors ir mirtų, būtų siela.

A. Niekada negalėčiau šito teigti, bet sakau, jog būtent dėl to, kad žūtų, atsitiktų taip, kad ji nebebūtų siela. Ir neatitraukia manęs nuo šios nuomonės tai, kas pasakyta didžiųjų filosofų: esą tas pradas, kuris, kad ir kur atėjęs, suteikia gyvybę, negalįs įsileisti į save mirties. Juk nors šviesa apšviečia kiekvieną vietą, į kurią tik įstengia prasiskverbti, ir dėl žinomos priešingų dalykų prigimties negali įsileisti į save tamsos, ji gęsta, o jai užgesus anoji vieta prisipildo tamsos. Tokiu būdu tai, kas priešinosi tamsai, niekaip neįsileido tamsos į save ir išnykdamas užleido jai vietą taip, kaip galėjo ją užleisti išeidamas. Taigi bijau, kad kūnui mirtis neateitų taip, kaip vietai tamsa: kartais išeinant sielai kaip šviesai, o kartais jai ten pat užgesus. Tad saugumo dėl kūno mirties apskritai jau nėra; tačiau pageidautina kokia nors tokia mirties rūšis, kuria [mirštant kūnui] siela išeitų iš jo nesužeista ir persikeltų į vietą (jei tik yra kokia nors tokia vieta), kur negalėtų užgesti. O jei šitai neįmanoma, jei siela, kaip šviesa, įsižiebia pačiame kūne ir negali pratęsti savo buvimo kitur, be to, jei kiekviena mirtis yra tam tikras sielos arba gyvybės užgesimas kūne, tai reikia pasirinkti (kiek tai leidžiama žmogui) tokį gyvenimo būdą, kuriuo pats gyvenimas būtų gyvenamas be rūpesčių ir ramiai, nors aš ir nežinau, kaip tai įmanoma, jei siela miršta. O, didžiai palaimingi tie, kurie savo pačių arba kieno nors kito dėka įsitikino, kad, nors siela ir žūtų, mirties bijoti nedera! Bet manęs nelaimingo ligi šiol neįstengė įtikinti jokie įrodymai, jokios knygos.

24. P. Nedejuok. Žmogaus siela yra nemirtinga.

A. Kuo remdamasis gali tai įrodyti?

P. Tuo, dėl ko tu su dideliu, mano manymu, atsargumu sutikai anksčiau.

A. Nors aš ir prisimenu, kad tavęs klausiamas neatsakiau nieko, kas būtų mažiau apgalvota, vis dėlto prašau tave atskleisti pačią esmę, kad pamatytume, kur tokiais aplinkiniais keliais atėjome. Be to, noriu, kad manęs daugiau neklausinėtum. Juk jei trumpai suminėsi tuos dalykus, su kuriais sutikau, tai kam bereikės mano atsakymų? Ar tam, kad veltui vilkinčiau džiaugsmus, jei kartais pasiekėme ką nors gera?

P. Padarysiu tai, ko, matau, nori, bet tu labai įdėmiai klausykis.

A. Kalbėk gi; kam kankini?

P. Jei amžinai išlieka visa, kas yra subjekte, tai būtinai turi išlikti ir pats subjektas. Kiekvienas mokslas yra subjekte, sieloje. Vadinasi, jei mokslas išlieka amžinai, tai būtina, kad amžinai išliktų ir siela. Bet mokslas yra tiesa, o tiesa, kaip šios knygos pradžioje įtikino protas, išlieka amžinai, ir apie ją niekada nesakoma, kad ji mirusi. Tad sielos nemirtingumą nebeprasmiškai neigs tik tas, kas įrodys, kad su kuriuo nors iš anksčiau svarstytų dalykų buvo sutikta neteisingai.

Views All Time
Views All Time
1761
Views Today
Views Today
1
0 0