220

Kadangi „nesavanaudiškumas“ šiandien taip plačiai giriamas, reikia, galbūt net nevengiant tam tikro pavojaus, išsiaiškinti, k ą liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rūpinasi paprastas žmogus, taip pat ir išsilavinę žmonės, netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti faktą, kad didžioji dalis to, kas domina ir žavi subtilesnius ir išrankesnius skonius, aukštesnes natūras, vidutiniškam žmogui atrodo visai „neįdomu“, – jei vis dėlto jis pastebi polinkį į tokius dalykus, tai jis pavadina jį „desinteresse“ ir stebisi, kaip galima elgtis „nesavanaudiškai“. Būta filosofų, kurie šiai liaudiškai nuostabai sugebėjo suteikti dar ir viliojančią mistiškai anapusišką išraišką (galbūt jie niekad nebuvo susidūrę su aukštesnėmis natūroms?),- užuot nustatę nuogą ir visiškai paprastą tiesą, kad „nesavanaudiškas“ elgesys yra l a b a i įdomus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad… „O meilė?“- Kaip! Netgi poelgis iš meilės yra „neegoistiškas“? Na ir bukagalviai jūs! „O pasiaukojančiojo šlovė?“- Tačiau tas, kas iš tikrųjų sudėjo auką, tas žino, jog jis kažko už tai norėjo ir gavo,- galbūt kažką iš savęs už kažką savo – jog jis čia atidavė, kad turėtų daugiau ten, galbūt kad apskritai būtų didesnis arba jaustųsi „didesnis“. Bet tai yra klausimų ir atsakymų sritis, į kurią nenoromis leidžiasi rafinuotas protas: čia tiesa turi labai pasistengti, kad nuslėptų žiovulį, kai jai tenka atsakyti. Pagaliau juk ji moteris – jos nereikia prievartauti.

221

Kai kada pasitaiko,- pasakė vienas moralės pedantas ir smulkmenų pardavėjas,- kad aš gerbiu ir išskiriu nesavanaudišką žmogų: bet ne todėl, kad jis yra nesavanaudiškas, o todėl, kad, mano požiūriu, jis turi teisę duoti naudą kitam žmogui, pats patirdamas nuostolį. Žodžiu, visada svarbu, kas yra j i s ir kas yra t a s a n t r a s i s. Pavyzdžiui, vienam, kuris yra skirtas ir sukurtas įsakinėjimui, atsisakymas savęs ir kuklus atsitraukimas būtų ne dorybė, o dorybės švaistymas – taip man atrodo. Kiekviena neegoistinė moralė, kuri laiko save besąlygiška ir kreipiasi į visus žmones, nusideda ne tik skoniui: ji kursto padaryti nepareigingumo nuodėmę, ji yra d a r v i e n a vilionė, prisidengusi žmogiškumo kauke,- vilionė ir kenkimas aukštesniems, retesniems, privilegijuotiems. Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti h i e r a r c h i j a i, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku – kol galiausiai jos sutars, kad n e m o r a l u sakyti: „kas teisinga vienam teisinga ir kitam“. Šitaip kalbėjo mano moralės pedantas ir bonhomme 54 : ar nevertėjo išjuokti jo, kai jis ragino morales būti moraliomis? Bet reikia būti ne visai teisiam, kad pašaipūnai būtų t a v o pusėje; krislelis neteisumo netgi yra gero skonio požymis.

222

Ten, kur šiandien skelbiama užuojauta,- o dabar, tiesą sakant, neskelbiama jokia kita religija,- tegu psichologas pastatys ausis: per visą tuštybę, per visą triukšmą, būdingą šiems skelbėjams ir pamokslautojams (kaip ir visiems pamokslautojams), jis išgirs tikrą, kimią, gargždžią s a v ę s n i e k i n i m o aimaną. Ji yra jau visą šimtmetį didėjančio Europos apniūkimo ir išbjaurėjimo apraiška (pirmieji to apniūkimo ir išbjaurėjimo simptomai aprašyti jau Galiani’o laiške Madame d’Epinay, verčiančiame gerai susimąstyti) – j e i t i k j i n ė r a p r i e ž a s t i s! „Modernių idėjų“ žmogus, ši išdidi beždžionė, yra labai nepatenkintas savimi – tai neginčytina. Jis kenčia, o jo tuštybė nori, kad jis tik „užjaustų“…

223

Europietiškam mišrūnui – gana pasibjaurėtinam plebėjui – būtinai reikia kostiumo: istorija jam reikalinga kaip kostiumų sandėlys. Žinoma, jis pastebi, kad nė vienas iš jų ant jo gerai neguli,- ir štai jis juos vis keičia ir keičia. Įsižiūrėkite į devynioliktąjį šimtmetį, atkreipkite dėmesį į įvairaus stiliaus maskaradų ir jų sparčios kaitos pomėgį, o taip pat į nevilties minutes įsitikinus, kad „niekas netinka“. Tuščias reikalas rengtis romantiškai arba klasikiniu stiliumi, krikščioniškai arba florenciškai, barokiškai arba „tautiškai“, in moribus et artibus 55 : viskas negerai! Bet „dvasia“ šioje neviltyje mato sau naudą: dėl jos nuolat matuojamas, užsivelkamas, nusivelkamas, sudedamas, o pirmiausia t y r i n ė j a m a s koks nors naujas senovės ir užsienio apdaras,- mūsų amžius yra pirmasis amžius, taip plačiai tyrinėjantis „kostiumus“, aš turiu galvoje morales, tikėjimus, meninius skonius ir religijas; kaip joks kitas amžius, jis pasirengęs didaus stiliaus karnavalui, dvasiniam užgavėnių juokui ir išdaigoms, transcendentaliniam didžiausios beprotybės aukščiui ir aristofaniškam pasaulio išjuokimui. Galbūt kaip tik čia atrasime savo i š r a d i m ų sritį, kurioje ir mes galime būti originalūs, pavyzdžiui, kaip pasaulinės istorijos parodistai ir Dievo pajacai – galbūt, jei niekas iš nūdienos ir neturi ateities, tai bent mūsų j u o k a s ją dar turi!

Views All Time
Views All Time
1570
Views Today
Views Today
1
0 0