Vyriausioji Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės duktė Marija gimė 1871 metais. Marija Tiškevičiūtė buvo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus ir palangiškio Felikso Tiškevičiaus sesuo.

Ji buvo gana uždaro būdo, domėjosi senove, mėgo literatūrą, garbino žirgų sportą, pati daug jodinėdavo.

Marija bandė rašyti literatūrinius kūrinius. 1897 metais Laumės Lelivaitės (herbas „Leliva“) slapyvardžiu paskelbė „Tėvynės sarge“ apysaką „Vidmantas“, kurią į lietuvių kalbą vertė kunigas K.Kazlauskas. Be to, į šį leidinį ji siuntinėjo įvairias žinutes iš Kretingos.

Lietuviškos spaudos draudimo metais Marija Tiškevičiūtė prisidėjo prie uždraustos literatūros gabenimo. Pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai grafaitės karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos ji paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir pargabendavo į Kretingą.

Ji buvo pažįstama ir susirašinėjo su poetu, kunigu J. Mačiuliu-Maironiu. Apie tai liudija Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute išlikęs jos laiškas poetui. Poilsiaudamas Palangoje, Maironis būdavo dažnas Tiškevičių svečias. Marijai jis dedikavo poemą „Znad Biruty“ („Nuo Birutės krašto“). Antrojo poemos leidimo (1924 m.) pastaboje, aiškinant, kad poemos herojė Celina „iš tikrųjų yra p.M.T., kuri savo metu buvo labai palanki lietuvių tautinio atgimimo judėjimui. To dėkingumo išraiška yra ši poema, kurią lenkiškai parašė vienas iš žymiausių lietuvių poetų, norėdamas pagerbti tiek pačią p. M.T, tiek ir jos gerbiamąją motiną“. Apie Marijos artimesnę pažintį su Maironiu žinių nepavyko rasti, tik aišku, kad juos siejo „bendri atsiminimai“: tai matyti ir iš jau minėto laiško.

Profesorė Vanda Zaborskaitė savo knygoje „Maironis“ („Vaga“: Vilnius, 1968) rašo: „Nors Maironis Mariją Tiškevičiūtę asmeniškai pažinojo, bet nėra abejonės, kad kūrinio siužetinės situacijos yra poeto fantazijos padaras – autobiografiškumo jose ieškoti nera mažiausio pagrindo. O vis dėlto ši moteris bus giliai palietusi poeto vaizduotės ir jausmų pasaulį. Poema „Z nad Biruty“ ne tik antrašte, bet ir vidine nuotaika, kai kuriomis intonacijomis, vaizdinėmis detalėmis siejasi su eilėraščiu „Nuo Birutės kalno“ – giliai intymūs išgyvenimai, gyva asmeninė gaida, nuskambanti poemoje, duoda pamato spėti, jog joje išsiliejo ta pati patirtis, tie patys širdies polėkiai, kaip ir maištingajame, ilgesio kupiname eilėraštyje“.

Po tėvo mirties Marija paveldėjo Kumponų dvarelį prie Jokūbavo, bei „Baltąją“ vilą Palangoje, kur vasaromis apsistodavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Smetona.

Po motinos mirties jai dar atiteko Dimitravo ir Jackų dvarai. Daugiausia Marija gyveno pas brolius Aleksandrą Kretingoje bei Feliksą Palangoje, taip pat nemažai laiko praleisdavo kelionėse po užsienį. Kretingos dvare savo lėšomis carų laikaisji išlaikė mokytoją, kuri dvaro tarnautojus ir valstiečių dukras mokė gerų manierų, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų. 1941 metų birželio 14 d. enkavedistai Mariją suėmė. Mire Marija Tiškevičiūtė 1941 metų pabaigoje Rešiotų stovyklos ligoninėje.

Ir dar viena detalė iš šios taurios moters gyvenimo. 1924 metais Palangoje mirė Marijos gera draugė, grafų šeimos guvernantė anglė Margaret Saint Clair. Anot grafo Felikso Tiškevičiaus jauniausiojo sūnaus Alfredo, „jos buvo kaip seserys…“ Marija Tiskevičiūtė būtinai norėjo būti palaidota šalia ir užsisakė sau antkapinį paminklą, kuriame buvo iškalta tiktai Marijos vardas, pavardė ir gimimo data.

Parengta pagal ANTANO TRANYZO publikaciją „Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė“ išspausdintą „Vakarinėje Palangoje” (1998 m. Nr. 57, 58, 59).

Views All Time
Views All Time
2916
Views Today
Views Today
1
0 0