Iš kur Lietuvoje kartais kyla noras supriešinti dvi labai svarbias vertybes: tautiškumą ir pilietiškumą? Iš labai siauro arba kraštutinio šių dviejų vertybių traktavimo, kai į tautiškumą žvelgiama per nacionalizmo prizmę, pasireiškiančio savo tautos kėlimu į padanges niekinant, jeigu yra galimybių ir engiant, kitas tautas, o pilietiškumą suvokiant kaip kompleksą tų vertybių gynimo, kurios dabar vis labiau tampa svarbios Europoje, bet nėra priimtinos nemažai daliai žmonių Lietuvoje, kur labai svarbios tradicijos.

Žinoma, jeigu kas nors į piliečių teisių gynimą žiūrės visų pirma tik kaip, pavyzdžiui, į seksualinių teisių gynimą, o neretai ir vis labiau provokuojantį jų propagavimą, net bandant įkišti į Lietuvos mokyklas bei darželius pasakas apie dvi princeses ar du princus, kurie mylėjo vienas kitą, tai viena problema. Tradicinė visuomenė, kuri yra labai stipri Lietuvoje, matyt, ir toliau norėtų auginti savo vaikus, tikinčius ne tik gėrio pergale prieš blogį, bet ir amžina princo bei princesės meile.

Jeigu pilietiškumas būtų suvokiamas tokia vienpuse tolerancijos dvasia, kuri vis labiau sklando Europoje, esą tolerancija neleidžia kalbėti apie tai, kad Europos šaknys slypi krikščioniškoje kultūroje, kad kalėdinė eglutė ir Kalėdų Senelis, ką jau kalbėti apie kur nors pakabintą kryžių, gali įžeisti kito tikėjimo žmogaus jausmus, tai tradiciškai Lietuvos visuomenei gali būti ir nepriimtina. Daugelis mūsų, matyt, norėtų gyventi ne tik tų pasakų apie princą ir princesę dvasioje. Net ir tie, kurie nėra giliai tikintys, nevaikšto į bažnyčią ar nueina tik kartais, nori laikyti save krikščioniškos kultūros žmonėmis.

Jeigu pilietiškumas būtų suvokiamas per tą prizmę, kad net ir asmens pase įrašoma tautybė gali įžeisti kitos tautybės žmones, nes Lietuvos visi gyventojai turi vadintis tik Lietuvos piliečiais, ir nieko daugiau, tai irgi gali būti nepriimtinas ne vienam lietuviui. Juo labiau kai dabar ir iš pačių lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, norima tą mūsų, Lietuvos, pilietybę atimti. Bet pilietiškumas yra labai svarbi vertybė, rodanti pagarbą savo valstybei, įstatymams, pilietinėms ir žmogaus teisėms. Ir visa tai yra ne mažiau svarbu Gyvybingos valstybės kūrimui nei tautiškumas.

Tai kodėl kaip vieną svarbiausių vertybių aš iškėliau tautiškumą, o ne pilietiškumą. Visų pirma todėl, kad esame maža tauta. Antra, mūsų tauta jau ir dabar išsiblaškiusi po pasaulį, todėl kas kitas, jeigu ne lietuviai, kad ir kur jie būtų, turėtų rūpintis savo Tėvyne, neretai net be jokių savanaudiškų tikslų. Rūpintis, kad išliktume. Tautiškumas užtikrina tą ryšį su savo žeme, nes pilietiškai teisingų valstybių galime daug atrasti kitur Europoje.

Views All Time
Views All Time
2183
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn