Iš kur Lietuvoje kartais kyla noras supriešinti dvi labai svarbias vertybes: tautiškumą ir pilietiškumą? Iš labai siauro arba kraštutinio šių dviejų vertybių traktavimo, kai į tautiškumą žvelgiama per nacionalizmo prizmę, pasireiškiančio savo tautos kėlimu į padanges niekinant, jeigu yra galimybių ir engiant, kitas tautas, o pilietiškumą suvokiant kaip kompleksą tų vertybių gynimo, kurios dabar vis labiau tampa svarbios Europoje, bet nėra priimtinos nemažai daliai žmonių Lietuvoje, kur labai svarbios tradicijos. Žinoma, jeigu kas nors į piliečių teisių gynimą žiūrės visų pirma tik kaip, pavyzdžiui, į seksualinių teisių gynimą, o neretai ir vis labiau provokuojantį jų propagavimą, net bandant įkišti į Lietuvos mokyklas bei darželius pasakas apie dvi princeses ar du princus, kurie mylėjo vienas kitą, tai viena problema. Tradicinė visuomenė, kuri yra labai stipri Lietuvoje, matyt, ir toliau norėtų auginti savo vaikus, tikinčius ne tik gėrio pergale prieš blogį, bet ir amžina princo bei princesės meile. Jeigu pilietiškumas būtų suvokiamas tokia vienpuse tolerancijos dvasia, kuri vis labiau sklando Europoje, esą tolerancija neleidžia kalbėti apie tai, kad Europos šaknys slypi krikščioniškoje kultūroje, kad kalėdinė eglutė ir Kalėdų Senelis, ką jau kalbėti apie kur nors pakabintą kryžių, gali įžeisti kito tikėjimo žmogaus jausmus, tai tradiciškai Lietuvos visuomenei gali būti ir nepriimtina. Daugelis mūsų, matyt, norėtų gyventi ne tik tų pasakų apie princą ir princesę dvasioje. Net ir tie, kurie nėra giliai tikintys, nevaikšto į bažnyčią ar nueina tik kartais, nori laikyti save krikščioniškos kultūros žmonėmis.