Vasario 16 proga skamba žodžiai meilė, laisvė, tėvynė. Ar tikrai žinome ką šie žodžiai reiškia Vasario 16 aprėptyje? Pasistengsiu paaiškinti šiuos žodžius remdamasis istoriniu, vidėjiniu, teisingumo požiūriais.

Istorinis požiūris

Vilniaus lietuvių komitetas 1905 m. spalių mėn. nutarime sukviesti tautos atstovus, kuris buvo pavadintas atsišaukimu į lietuvių tautą, dėstė:

“Nutarėm pakviesti Lietuvos sostapilėn, Vilniun, lietuvių susirinkti iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos, nors po vieną žmogų, kaip ir visus Lietuvos inteligentus ir visus tuos, kurie prie lietuvystės prisipažinsta, neskiriant lyties, luomų ir politiškų pažvalgų, idant jie butinai teiktųsi dalyvauti tarybose”…. “Šitą nutarimą apgarsindamas, komitetas pasitiki ant lietuvių ne kartą jau apsireiškusios tėvynės meilės ir prašo visų tų tautiečių, kuriems yra svarbus ir brangūs Lietuvos reikalai, idant jie neatsisakytų Vilniun ant paskirtos dienos atvykti ir patarnauti savo numylėtai tėvynei tokioje svarbioje, tokioje įžymioje valandoje, nuo kurios gali priderėti visa mūsų tautos ateitis.”.

Po šio atsišaukimo buvo surengtas Didysis Vilniaus Seimas, kuris dirbo 1905 m. lapkričio pabaigoje gruodžio pradžioje Vilniaus miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija). Suvažiavime dalyvavo apie 2000 lietuvių iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos.

1905 m. lapkričio mėn. Organizacinis komitetas patvirtino viešą Lietuvos autonomijos reikalavimą, kuris buvo įregistruotas Rusijos Ministrų Tarybos kanceliarijoje. Suvažiavimo dalyviai taip pat pabrėžė lietuvių kalbos ir tautiško švietimo skleidimo svarbą.

Viename iš nutarimų teigiama, kad “Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti patenkinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos…”. “Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai priklausyti prie to norės. “.

1905 m. įvykių tyrimai ir amžininkų atsiminimai patvirtina, kad beveik visą Lietuvą apėmęs sukilimas, taip ir nesukūręs vadovaujančio sukilimo centro, kaip kad buvo per 1863 m. sukilimą, rėmėsi vidėjiniu solidarumu. Solidarumas tarptautinių žodžių žodyne apibūdinamas kaip bendruomeniškumas, vieningumas, interesų bendrumas, bendra atsakomybė. Didysis Vilniaus Seimas išsivadavimo įgyvendinimą išvedė iš valsčių lygmens į visos Lietuvos lygmenį. Tai buvo aukščiausio solidarumo etapas, iškėlęs Lietuvos valstybės atkūrimo vidėją.

Žinome, kad šis lietuvių sujudimas vyko tomis aplinkybėmis, kai šimtmečiais buvo siekiama sumenkinti lietuvių kalbą, kultūrą, papročius. Be to Lietuvos etnografinėje teritorijoje buvo kita, priešiška, administracinė valdžia.

Grįžtant prie meilė, laisvė, tėvynė žodžių reikšmių, aukščiau pateiktame istoriniame tekste apie 1905 m. išskirtini šie teiginiai: “ant lietuvių ne kartą jau apsireiškusios tėvynės meilės”, “patarnauti savo numylėtai tėvynei”, “aukščiausio solidarumo etapas”, “atsišaukimas į lietuvių tautą”, “Lietuvos autonomijos reikalavimas”, “lietuvių kalbos ir tautiško švietimo propagavimo svarba”.

Iš to kas išdėstyta tampa aišku, kad 1905 metais buvo plačiai pripažintos meilės tėvynei, lietuvių tautos, lietuvių susitelkimo bendram reikalui, tautiško švietimo, Lietuvos valstybingumo sampratos. Lietuvos valstybingumas buvo suvokiamas kaip išskirtinai lietuvių reikalas, tačiau suteikiant galimybę kitų tautų atstovams jungtis į valstybės atstatymo talką.

Verta pasiaiškinti meilės sampratą. Kad pamiltum tam tikrą subjektą svarbu kad tas subjektas atitiktų tam tikras pamilstančiojo jį gilumines nuostatas. Tad 1905 m. Vilniaus lietuvių komiteto atsišaukime paminėtas “lietuviuose ne kartą jau apsireiškusi tėvynės meilė” parodo Lietuvą kaip lietuvių tautybės asmenims ypatingai svarbų dalyką. Ten kur yra meilė, mąžta baimė.

Kitas svarbus istorinis įvykis yra 1917 metais Vilniaus konferencijoje buvo nuspręsta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę bei išrinkta 20 asmenų Lietuvos taryba. Lietuvos taryba, kurios nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, šiame dokumente įvardijama kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Panagrinėjus Lietuvos taryba narių biografijos akivaizdu, kad juos siejo domėjimasis, siekiai, darbai susiję su lietuvybės, baltų pasaulėžiūros, LDK paveldo išsaugojimu, plėtojimu.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad didžioji dauguma Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių tarybos narių buvo išsilavinę, užsienyje pripažinimą pasiekę asmenys. Jiems ir daugeliui kitų su lietuvybe susijusi veikla kėlė grėsmę jų karjerai, gyvybei, sveikatai. Tačiau čia paminėtina, kad Lietuvos valstybingumas, kuriam priešinosi beveik visos aplinkinės tautos, lietuvių buvo atkuriamas esant savo tėvynės meilei.

Vis dėl to kodėl buvo siekiama atstatyti valstybingumą? Vienas iš veiksnių, – tai siekis tėvynėje tvarkytis savarankiškai. Kitas svarbus dalykas tai siekis atstatyti erdvę, kurioje galėtų būti plėtojamas lietuviškumas. trečias veiksnys, – tai atstatymas erdvės kurioje būtų vystoma baltų pasaulėžiūra, rūpinamasi LDK paveldu. Visi šie dalykai ne tik kad nebuvo aktualūs kitoms tautinėms bendruomenėms, tačiau iš jų buvo priešiškumo tam apraiškų. Todėl tautos suvereniteto klausimas buvo labai svarbus.

Dabar verta panagrinėti žodžio laisvė prasmę. Sprendžiant iš XX a. pradžioje tautos išreikštos valios, buvo siekiama tik šių laisvių: plėtoti lietuvybę, baltiškąją pasaulėžiūrą, rūpintis LDK paveldu. Kitaip sakant dėl tuo metu tautoje buvusių tam tikrų giluminių nuostatų, tėvynės meilės, savarankiškumo siekio buvo siekiama atstatyti erdvę šioms laisvėms reikštis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės aktas radosi kaip pasekmė to, kad šimtmečiais šios laisvės buvo varžomos, vėliau net prarandant valstybingumą kaip erdvę su lietuviškumu susijusioms laisvėms gyvuoti.

1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Šiaulių apskr. Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, įteisino LLKS Tarybą kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Tad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio aprėptyje laisvė taip pat turi būti suprantama, kaip erdvės lietuvybei plėtoti atstatymą. Akivaizdu, kad partizanai būtent dėl tokios laisvės kovojo. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis buvo suprantamas, kaip pareiga atkovoti prarastą valstybingumą su lietuvybe susijusių laisvių saugojimo priemonę. Lietuvos partizanų laisvės samprata privalėjo būti susijusi su meile tėvynei. Be to Lietuvos partizanus galima suprasti laisvais platesne prasme, nes jie didžia dalimi nepasidavė baimėms, išsaugojo ištikimybę savo tėvynei. Mylintis, nebijantis, ištikimas yra laisvas žmogus.

Vidėjinis požiūris

Prieš susikuriant Lietuvos Respublikai ir jei susikūrus lietuvybės labui Lietuvoje darbavosi šimtai užsieniuose išsilavinusių lietuvių. M. K. Čiurlionis, V. Kudirka, B. Dvarionas, Maironis, J Basanavičius, Vydūnas, J Šliūpas, K. Pakštas, M. Biržiška ir daug kitų iškilių asmenybių. Daugeliui jų užsieniuose buvo siūloma viliojančios gyvenimo sąlygos, karjeros galimybės. Tačiau iškilūs, išsilavinę lietuviai vedami meilės tėvynei skubėjo atkurti Lietuvos valstybę, kurioje būtų įtvirtintos laisvės lietuvybei reikštis.

Vincas Kudirka pasiaukojančiai žadino tautiškumą, drąsiai iškėlė lietuviškumo vėliavą ir kvietė burtis, sąmonėti, mąstyti apie tautą ir jos rūpesčius, o juos apsvarsčius, siekti asmeninės ir tautinės laisvės. V. Kudirka apmąstė savos tautos likimą, žadino tautines vidėjas, iškėlė laisvės vertybę kaip būtinybę tautai išlikti. Iš meilės Tėvynei, iš ištikimybės jos laisvės vidėjai radosi „Tautiška giesmė“. V. Kudirkos globojamas laikraštis “Varpas” buvo girdimas, kaip vienas pirmųjų galingas atgimstančios ir laisvės siekiančios tautos balsas.

Tad dar kartą, kas yra laisvė Lietuvos valstybingumo požiūriu? Dabar verta pasiremti Vydūno samprotavimais šiuo klausimu:

“Dauguma žmonių nėra laisvės patyrę. Visi dar tebegyvena tikroje nelaisvėje arba, dar geriau pasakius, – vergovėje. Išorinės laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, į vidinę vergovę. Išorinės laisvės išlaisvina žmogaus žemąsias galias – geismus ir geidulius. Ir žmogus ima jiems vergauti. Tikrosios laisvės verta ieško ne išorėje, bet žmogaus susivokime, savo esmėje. Laisvę lengvai pažįsta tas žmogus, kuris žmogiškas, teisingas, malonus, kantrus ir tvirtas visame, ką jis daro. Žmogaus esmė nevaržo ir nenori pavergti kito žmogaus esmės. Priešingai, žmogaus esmė žadina kito žmogaus esmę, ją stiprina ir naikina kito žmogaus tamsiąsias jėgas. Tikroji Laisvė apsireiškia per žmogaus esmę, t. y. jo viduje. O žmogaus esmė – siela paklūsta Kūrėjo valiai ir gyvena pagal Jo tvarką. “.

V. Kudirka sako “Tegul Saulė Lietuvos tamsumas prašalina. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. “. Štai apie kokią laisvę pirmoje XX a. pusėje kalbėjo Lietuvos valstybingumo gaivintojai, sergėtojai, brangintojai. Aišku, kad baltiškumas, lietuvybė, tautiškumas buvo suvokiamas kaip duotybė, kaip žmogiškos esmės padarinys kuriuos puoselėjant gali skleistis tikroji laisvė. Dėl to buvo aukojamos išorinės su tamsumu siejamos laisvės kad rastųsi terpė vidinėms, su šviesa siejamoms laisvėms. V. Kudirka toliau sako: “Tegu Meilė Lietuvos dega mūsų širdyse. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.”. Štai Meilė tėvynei yra duotybė kuria sekant, kuria rūpinantis bei vardan tėvynės sutelktai darbuojantis atsiveria galimybės vidinėms laisvėms rastis. Tuo pačiu tampama tikrai laisvu žmogumi.

Teisingumo požiūris

1992 m. priimtoje LR Konstitucijoje išdėstyta, kad:

  •     “Lietuvių tauta šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę, išsaugojusi savo gimtąją kalba, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje”.
  •     “Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.”.
  •     “Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.”.

Akivaizdu, kad LR konstitucijoje turėtų būti kalbama apie vidines laisves. Jei kurio nors asmens šios laisvės pažeidžiamos tas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Iš tikrųjų teisingiau turėtų būti dėstoma taip, – jei kas nors pažeidžia tas kitų asmenų laisves, dėl kurių įtvirtinimo buvo kuriama Lietuvos valstybė, tai toks pažeidėjas teismine tvarka turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Pastarąjį dvidešimtmetį prisidengiant sąjūdžio laikais iškeltais laisvės šūkiais mėginama kalbėti apie įvairiausias laisves. Įsivyravo savivaliavimo laisvės, tačiau iš tikrųjų Lietuvos valstybėje nėra sąlyčių su tokiais dalykais. Vydūnas tokias laisves vadino išvirkštinėmis, kurios paremtos norais tenkinti savo ištvirkimą, lobti kitų sąskaita, tarnauti tamsybės struktūroms. Tad išvirkščios laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, į vidinę vergovę. Individe esant įsivyravusioms išorinėms laisvėms (išvirkščiai vidinei laisvei) jame įsigali vidinė vergovė.

Lietuvos valstybė atkurta vidinėms laisvėms gaivinti ir plėtoti, o jos glaudžiai susijusios su tėvynės meile baltiškuoju, lietuviškuoju, tautiniu požiūriu. Tai bene vienintelė Lietuvos valstybės paskirtis, tačiau visos kitos priemonėms valstybėje yra pagalbinėms šiai pagrindiniai paskirčiai plėtoti. Tai svarbiausios lietuvio prigimtinės laisvės, kurias Europos sąjunga įsipareigojusi gerbti 2003 m. priimtame LR konstituciniame akte “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje” išdėstytu teiginiu, kad “Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves.”.

Tėvynės meilės buvo pagrindinė gyvenimo prasmė Lietuvos valstybingumo puoselėtojams. Šia vidine laisve gyveno ir Vasario 16 d. mirė J. Basanavičius, J Marcinkevičius. J. Marcinkevičius išdėstė tokius tėvynės teiginius: „Stovėk kaip stovi laisvė”, „Aš tavo laisvė“ , „Eik taip kaip eina laisvė ”.

Ir šiandien kaip kalbama apie patriotizmą, tai dažnai suprantama išorinės laisvės požiūriu. Tačiau, iš tikrųjų Lietuva yra meilės tėvynei įgyvendinimo šaltinis. Visi tie, kurie to nesuvokia tai privalės suprasti arba anksčiau ar vėliau turės išvykti ten, kur leidžiama apsiriboti paviršutiniškais siekiais. Kas baidosi šūkio “Lietuva lietuviams” ir menkina jį, yra ar bus priverti asmeniškai pajausti dėl teisingumo pažeidimo atsiradusią baudžiamąją atsakomybę. Belieka paminėti Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m., tai yra daugiau nei prieš 100 metų, patvirtinto nutarimo nuostatą, kad “Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai priklausyti prie to norės.”. Tad jei yra tavyje meilės Lietuvai, nori jungtis prie lietuviško reikalo įgyvendinimo, tai įgyji teisę ar prašymo teisę į gyvenimą šventojoje Žemėje – Lietuvoje.

Mindaugas

Views All Time
Views All Time
4637
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn