Kai vieną rytą trimetis Laurynas išpyškino, neva visą naktį bluosto nebuvo sudėjęs, suklusau: iš kur tokia sparnuota frazė? Netrukus supratau, kad šie žodžiai iš jo mėgstamos knygelės. Ir vėliau pelėdos Barku bei triušio Filipo kalbos perlai ritosi iš mano Lauryno lūpų…

Kiekviena mama trokšta talentingo, protingo ir iškalbingo mažylio. Tokį (drįstume teigti) išauginti – vieni niekai. Jei patys nesate vaikščiojančios enciklopedijos ir nenuilstantys radijo aparatai drauge, verta panirti į neaprėpiamą knygų pasaulį. Žinoma, drauge su mažuoju. Juo labiau kad ir psichologai, ir mokslininkai sako, jog mažosios ausytės ne tik kaupia žodžių ir frazių atsargą, mokosi gyvenimiškos išminties, bet ir lavina vaiko atmintį. O kur dar mielas mamos (arba tėčio) ir vaiko artumas, kai tylų vakarą sekama sena kaip pasaulis pasakaitė.

Knygyne

Trimetukas Darius net tūptelėjo, kai knygyne mama pasiūlė išsirinkti knygelę. Vieną vienintelę. Iš kelių spalvotų lentynų, išsišiepusių nuo ryškių, storų, grojančių… žinių šaltinių. Ši užduotis – ne iš lengvųjų net suaugusiajam. Todėl nepalikite trimetuko vieno, padėkite jam išsirinkti tinkamą knygelę. Ją atpažinsite iš šių savybių:

turėtų būti lengva, kad Dariukas be vargo pasiektų ir nusineštų į skaityti skirtą kampelį;

turėtų negreitai susidėvėti. Tai užtikrina tik laminuotas (blizgus) ir kartoninis viršelis;

neturėtų būti paklodės dydžio, kad vaikas ją galėtų nešiotis net prispaudęs rankele (pažastyje);

paveikslėliai turėtų būti aiškūs ir stambūs. Smulkios detalės tik nukreipia dėmesį. Teksto turėtų būti nedaug. Sakiniai – aiškūs ir trumpi;

žinoma, pagaminta iš ekologiškai švarių medžiagų. Juk net trimečiai, smalsumo genami, krimsteli kampukų.

Kūdikiams – ,,Iliada” ir ,,Odisėja”

Ar kūdikiams reikia literatūros? Gal ir nereikia. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad mažieji, kuriuos mamos nuolat kalbina, anksčiau ir sklandžiau pradeda kalbėti, o tapę pirmokėliais geriau mokosi. Tad kam tarškėti lyg radijo aparatui apie orą, jei galite sau maloniai, tik garsiai paskaityti knygą? Vytuko mama rengdamasi egzaminams garsiai skaitydavo šiuolaikinės ekonomikos užrašus. Tik išgirdęs mamos balsą vaikas suklusdavo ir nurimdavo. Žinoma, naujagimis nieko neišmano apie tokį turinį, tačiau kuo puikiausiai ,,pagauna” mamos ar tėčio skaitymo intonaciją, ritmą. Kartu įspėja skaitovo nuotaiką ir jausmus. Tad jei mama ar tėtis skaito nors ir ,,Iliadą” ar ,,Odisėją” su įkvėpimu, patys jausdami malonumą, galima teigti, kad tą patį patiria ir mažasis klausytojas. Taip plečiasi kalbos žodynas ir užauginami ,,miklieji liežuvėliai” (diplomatai) bei knygų gerbėjai.

Atminties mankšta

Darius – kodėlčiuko amžiaus. Šiam vaikui pravartu nupirkti vaikišką iliustruotą enciklopediją. Joje neturėtų būti daug ,,neatpažintųjų objektų”. Tiksliau enciklopedija turėtų atitikti jo amžių (skirta trimečiams). Antraip išminties knyga pasirodys neįdomi. Tik nepalikite smalsučio vieno su naujuoju pirkiniu. Knygas skaityti – jūsų abiejų darbas. Kartu verta paieškoti ir pasakų knygelės. Kol kas pamirškite piratų laivus ir princesių rūmus, trimetis pajėgus suprasti nesudėtingo siužeto pasakėles, pavyzdžiui, ,,Trys paršiukai”. Ir tik tada, kai knygą perskaitysite mažiausiai tris kartus. Ketvirtą kartą jau galima aptarti paršiukų charakterį, pabrėžti pamokymus, išbarti vilką. Neužduokite pedagoginių klausimų, tarkim: ,,Ką supratai?” arba ,,Ko pasimokei?” Verčiau pasiūlykite pasidalyti įspūdžiais: kas patiko, kas atsitiko paršeliui? Psichologai teigia, kad dalijantis nuomone atmintis lavėja geriausiai.

Padangėmis skraidantiems žiopliukams

,,Kiekvieną vakarą atsisėdusi prie keturmetės Miglės lovelės paskaitau pasakėlių, – pasakoja Diana. – Kai pradedu įtarti, kad duktė užsisvajoja, patikrinu. Tuo pačiu tonu ir balsu pradedu kalbėti apie ją pačią. O varge, tik po penkių minučių Miglė nustemba! O aš suprantu, kad iš mano skaitymo jokios naudos. Mergaitė išgirsta gal tik pirmus sakinius. Apie ką ji svajoja?” Psichologė Dalia Vajevaitė teigia, kad mažasis skaitytojas skiriasi nuo suaugusiojo tuo, kad jam labai svarbu, kaip skaitoma. Todėl labai svarbu tinkamai sukurti herojų charakterius. Pavyzdžiui, princesės žodžiai tariami lengvu ir žaismingu, vilko – žemu, lapės – suktu, raganos – klastingu balsu… Žinoma, neverta persistengti imituojant piktuosius raganius ir slibinus. Labai įsijautusi vėliau galite mažojo klausytojo neišsitraukti iš po lovos. Todėl kai atvėpsta maža lūpytė ir išsiplečia akytės, nusimeskite raganos kaukę ir tapkite vėl mama. Pasisodinkite vaiką ant kelių, apkabinkite ir tik tada tęskite pasaką. Arba bent jau replikuokite ką nors nuo savęs: ,,Na, matai, kokia ta pamotė buvo klastinga”, ,,Nebijok, manau, kad tas kiškelis spės pasprukti”.

Pirmokėlio pasakėlė

Ar įsivaizduojate, ką turėtų patirti dvimetukas, supratęs, kad raidės gali kalbėti. Ne mažiau džiaugsmo patiria pirmokėlis, išmokęs skaityti. Tačiau jei septynmetis jau skiemenuoja, tai nereiškia, kad nuo šiol jūsų rankose bus tik suaugusiesiems skirti romanai. Psichologė D.Vajevaitė rekomenduotų knygeles skaityti net ketvirtokams. Juk svarbiausia yra mamos ir vaiko ryšys. Tai akimirkos, kai gali pabūti dviese. Jos labai suartina. Be to, suaugusysis moka skaityti daug išraiškingiau, emocionaliau, sukurdami pasakos nuotaiką. Kas, jei ne mama (ar tėtis), nuoširdžiai paaiškins, kodėl Haris Poteris prarado tėvus, ką reiškia tokie žodžiai kaip podukra, pamotė, pagrandukas… Be to, kartu su mažyliu galėsite padaryti tinkamas išvadas. Juk kiekviena pasaka turi savo moralą.

Herojai – gyvenimo vedliai

Kiekvienas vaikas turi savo herojų, paskui kurį plauktų per marias, šoktų iš pušies ir krimstų net sausuosius dribsnius. Pasinaudokite tuo. Pavyzdžiui, Kamilė visada spyriojasi, kai reikia pusryčiauti. Kol vieną dieną mama įrodė, kad mergaitės numylėta Pepė Ilgakojinė rytą pradeda nuo avižinės arba manų košės. Koks atradimas! Mergaitė išstudijavo visus galimus košės priedus bei pagardus ir nuo šiol pakilusi iš patalų sušunka: ,,Oplia, noriu košės su aviečių uogiene”. Psichologė D.Vajevaitė teigia, kad pasakomis ir istorijomis galima ,,išgryninti” vaiko charakterį. Pavyzdžiui, mažojo ožiuko verta paklausti, kaip šioje situacijoje pasielgtų linksmasis Pinokis. Jis tikriausiai nepultų mušti draugo. Arba pajutus, kad vaikas pamėgo meluoti ir ,,savas istorijas” riečia net išsijuosęs tėčiui, mamai, auklėtojai, draugams, į doros kelią padės sugrįžti Melagių pilies istorija. Ypač veiksminga, kai pasakos herojus amžiumi neatsilieka nuo jūsų mažojo išdaigininko.

Knygos apgavikės

Deja, mielosios skaitytojos, reikėtų pripažinti, kad pasitaiko ir gana prastų knygų. Tokių, kurių nerišliai ir prastai išverstas tekstas arba verčia abejoti turinys. Pavyzdžiui, Tomo mama Kalėdoms nupirko gausiai iliustruotą Pasaulio pasakų rinkinį. Pradėjo skaityti ir plaukai pasišiaušė: ,,Kiekvienoje pasakoje dominavo ksenų ir heraklių dvasia ir iškreiptas turtų vaikymasis: ,,po to, kai visi priešai gulėjo kraujo klane, iš dangaus pabiro aukso ir sidabro monetos, krištoliniai indai, auksu siuvinėti rūbai…” Kad ir kokia spalvinga būtų knyga, kad ir kaip gražiai ji vadintųsi (Pasaulio lobynas, Visų laikų geriausios pasakos ir pan.), skaitydami pasikliaukite savo intuicija. Jei jaučiate, kad kai kurie pasakojimai neatitinka jūsų požiūrio ar auklėjimo nuostatų, drąsiai atidėkite į šalį. Juk knyga – gėrio pasaulis, todėl turi teikti džiaugsmo ir, žinoma, auklėti mažąjį skaitytoją.

Jūratė Petraitienė

Views All Time
Views All Time
2432
Views Today
Views Today
1
0 0