Kai buvau studentas, Vilniuje lankėsi mano dėdienė su mažamete dukrele, mano pussesere. Mergaitę ji atvežė pas daktarą. Kai iš Žvėryno prospektu važiavome pro Lenino aikštę, pusseserė, sėdėjusi prie lango kairėje pusėje, staiga garsiai sušuko: „Mamyte, va dievulis!“

Visi keleiviai garsiai nusikvatojo. Vaikai kartais taip pasako, kad geriau nesugalvosi.  Tas „dievulis“ nuo 1953 m. ilgai ranka rodė į aukščiausią ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje pastatą, „nuo kurio net Sibiras matėsi“. 1990-aisiais tas „dievulis“ minios akivaizdoje pakilo į dangų, palikdamas tvirtai į Lietuvos žemę įaugusius batus.

Nuo to laiko Lenino aikštė jau ne Lenino, o Lukiškių. Tais laikais Lukiškėmis buvo vadinamas pastatas, kurio ne kiekvienas galime išvengti (Juk sakoma: niekas neapdraustas nuo tiurmos, ligos ir ubago lazdos). Nuo to laiko Lukiškių aikštė tuščia. Kartais atsiranda koks paminklas „dievukui“ iš smėlio, kartais – Gedimino stulpai iš šiaudų… Bet smėlis byra, o šiaudai dega. Ši dykvietė Vilniaus centre vis dažniau vadinama ne Lukiškių aikšte, o Lietuvos gėda. Jau trečias dešimtmetis ją rekonstruojame, puošiame pažadais ir ketinimais, nevaisingais konkursais, o ji tebestovi dar vis – apleista, paniekinta…

Keičiasi valdžios Seime, Kudirkos ir Europos aikštėse, tik nesikeičia abejingumas (geriausiu atveju) mūsų Laisvės kovotojams. Lietuvoje nėra paminklo, kokį turi kiekviena save gerbianti tauta, nėra aikštės, reikšmingos ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai, kur galėtų nusilenkti, vainiką padėti aukšti mūsų valstybės svečiai, kur vyktų visai Lietuvai skirti renginiai. Nėra ir dar ilgai nebus. Gali atsitikti, kad niekada nebus, nes nebus kam statyti. Nykstame sparčiau negu statome.

Birželio 13 d. Kultūros ministerijoje apie tai buvo kalbama. Vienoje salikėje galėjai pamatyti maketus paminklų, pretenduojančių iškilti Lukiškių aikštėje, kitoje salikėje mačiau atmestus darbus, o trečioje suinteresuotieji, šiaip neabejingieji mūsų istorijai, kultūrai vertino tuos darbus, minėjo jų privalumus ir trūkumus.

Kai pareiškiau norą ir aš tų kalbų pasiklausyti, Janina Krušinskaitė parašė laiškelį: „Tik prašysime neįrašinėti pačios diskusijos, nes kadangi visi norintys gali ateiti, gana ribotai ją galėsime įtakoti, jeigu norėsite kokio nors komentaro iš projektą vertinančių ekspertų arba jų interviu, su jais pačiais turėsite galimybę susitikti ir pasitarti, nes jie nėra vieši asmenys, tai menininkai, architektai, menotyrininkai“.

Keistokas prašymas, bet aš jo paisiau. Neįrašinėjau, tik kai ką užsirašinėjau. Kai kurias mintis čia paviešinsiu, neminėdamas pavardžių. Tikiuosi, kad taip galima.

Ne vienas galiorkoje sėdėjęs gal skulptorius, gal architektas ar menotyrininkas piktinosi, kad salikėse eksponuojamus  darbus vengiama parodyti  visuomenei. Kodėl jų nėra internete? Ir man toks klausimas rūpėjo. Fotografai  buvo mandagiai prašomi nefotografuoti, išeiti, bet mes nepaisėme, todėl čia ir skelbiu kai kurias  paskubom darytas nuotraukas.

Kaip supratau, aikštės architektūra jau aiški, laimėjo projektas, kuriame numatyta aikštę išgrįsti akmenimis. Nebijokite, bus ir žalumos, ir medžių. Bet bus ir požeminis garažas, maždaug toje vietoje, kur prie bažnyčios sustoja autobusai. Aikštei labai svarbi ir šiandieninė jos paskirtis.

Man patiko mintis, kad tie akmenys galėtų būti suvežti iš visos Lietuvos. Tokią idėją puoselėjo Vilniaus Vytautų klubas, kai svajojo Senuosiuose Trakuose, Vytauto Didžiojo gimtinėje,  pastatyti paminklą iš akmenų.  Moksleiviai kasdien atvažiuoja į Vilnių, į Trakus, galėtų įsimesti vieną kitą akmenį į autobusą – įspūdingas paminklas iškiltų. Nesuvežė, neišgirdo. Tačiau tai nereiškia, kad Lukiškių aikštės negalima išgrįsti iš visos Lietuvos suvežtais akmenimis.

Ar jau yra darbas, kurį nusižiūrėjo komisija kaip būsimą paminklą Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje? Taip, yra, jau esame pasirinkę. Ne visiems jis patiks, tikrai ne. Taip nebūna. Buvo raginama išgirsti, nusileisti, sutramdyti ambicijas. Atėjo laikas apsispręsti. Vienas kalbėtojas sakė, kad yra pasaulyje paminklų, kurie niekam nekelia abejonių, vienija visą tautą. Minėjo jis Vengriją, Latviją, kurios paminklo Laisvei nedrįso paliesti net okupantai .

Džiugu, kad jau yra kūrinių, kuriuos atsirinkus galėtume turėti monumentą. Atsižvelgta į mūsų pasiūlymus.  Kalbėtojo nuomone, pirmiausia – istoriškumas, tik paskui – meniškumas. Tiksliau gal – meniškumas neturėtų nusverti istoriškumo.  Monumentui keliamų reikalavimų galima pasiekti ir šiuolaikinėmis meninėmis priemonėmis, – sakė jauna moteris ar panelė.

Gal ir galima, bet geriau būkime ne tokie moderniški. Modernybių užtektinai patiltėse, apie kurias, kaip viešuosius pirkimus, kalbėjo moteris iš salės.

Mūsų požiūris į būsimą paminklą turi būti labai atsakingas. Netiktų čia vaizduoti patrimpų, žemynų, karalių… Kartais matome nesveiko proto aukštingumą. Kuo didesnis paminklas, tuo ir meno daugiau?  Grindinys mane šokiruoja.  Europoje dabar akcentuojamos žalios erdvės, o jūs norite jas išgrįsti. Europos chartija – už žalias erdves.

Buvo raginama nedelsti, užbaigti pradėtus darbus, kol dar neišsivaikščiojome. Renginį  organizavusieji negalėjo nieko pasakyti apie darbų pabaigą. Dar archeologiniai, dendrologiniai tyrimai…  Mūsų sprendimas valdžią gal šiek tiek pastūmės į priekį, reikia tikėtis. Iki šiol buvo taip: valdžios kadencijos pabaigoje, prieš rinkimus, pradėdavo kalbėti, žadėti, paskui vėl – nė iš vietos. Dabar – kadencijos pradžia, tai gal šis sujudimas  bus vaisingesnis.

Viešieji pirkimai netinka tokiam konkursui. Gal dar ne viskas prarasta, gal dar galima padaryti kokybiškiau? Diskusijos organizuotos tragiškai blogai, nuo visuomenės viskas tarsi slepiama…

xxx

Kodėl iki šiol nepastatėme laisvės kovotojams paminklo? Dėl kelių subjektyvių priežasčių. Laisvės kovotojai tik iškovojo laisvę, o jos vaisiais naudojasi tie, su kuriais buvo kovojama. Kodėl nėra meninių filmų apie Birželio sukilimą, karą ir pokarį, neginkluotą rezistenciją? Todėl, kad pinigai, galia ir valia visada buvo ir yra rankose tų, kurie nenubaudė nė vieno stribo, enkavėdisto, leido pabėgti Raslanui, Dušanskiui, kurie kankino Adolfą Ramanauską-Vanagą, kurie klastoja istoriją, tyčiojasi iš patriotų, vadindami juos idiotais. Todėl!

Mažus paminkliukus pamiškėse, mažuose miesteliuose statykite, bet didingo monumento statyti ten, kur buvo išniekintas Leninas, internacionalistai-globalistai, mažų tautų naikintojai, neleis. Dvidešimt metų jie tempė gumą, organizavo konkursus, projektus, kurių nė neketino įgyvendinti.

Dabar situacija tokiems paminklams atsirasti labai nepalanki. Greičiau bus pastatytas paminklas kovotojams už homoseksualų teisę demonstruoti savo tapatybę, kovotojams už Lietuvos lenkų teises rašyti dvigubą W, kovotojams už teisę vietoje nykstančios lietuvių kalbos vartoti anglų kalbą, nei kovotojams už Lietuvos, lietuvių tautos laisvę. Labai abejoju, kad bent vienas partizanas, rezistentas, politinis kalinys ar tremtinys paminklo, kokio jie norėtų, kokį įsivaizduoja, sulauks, galės padėti prie jo gėlių. Dar koks dešimtmetis, ir tokio paminklo poreikis visai išnyks. Apie išsivaikščiojimą, lietuvių tautos mirtį šiame renginyje taip pat buvo kalbama.

Visiems suprantamas paminklas telktų, vienytų tautą, bet štai vienas kalbėtojas tik du konkursui pateiktus maketus suprato, kitas prašė visko „nesukišti į vamzdį“, o moteris kalbėjo apie patilčių „šedevrus“ – viešuosius pirkimus. Tie, kurie turi galią ir valią, prisipažino – tikrai ne visiems paminklas patiks.  Nėra net tokios siekiamybės – kad visiems patiktų. Svarbu įtikti šiuolaikinio meno kūrėjams ir vertintojams. Juk eiliniai piliečiai, visokie ten partiotai, tautos gelbėtojai nieko nesupranta.

Views All Time
Views All Time
68359
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn