Už trijų jūrų, septynių marių, dvylikos kalnų ir tiek pat neįžengiamų girių buvo Rankos karalystė. Joje gyveno tėvelis Riešas ir motulė Plaštaka. Turėjo jie penkis sūnus: Nykštį, Smailių, Rodžių, Spaudžių ir Mažių. Šeimos nariai puikiai tarpusavyje sutarė. Tėvai mylėjo vaikus, vaikai gerbė tėvus. Motulę Plaštaką sūnūs meiliai paglostydavo, tėveliui Riešui paliepus, nugarą jam pakasydavo ir visi būdavo laimingi. Bet atėjo laikas, kai tėvai turėjo subrendusius vaikus išleisti į platųjį pasaulį. Motina peržegnojo savo sūnus ir pamokė:
-Būkit visada kartu, vienam būry. Visi už vieną, vienas už visus!
Tėvas perspėjo:
-Niekad nepameskite galvos! Kai bus labai sunku, prisiminkite mano žodžius, turinčius stebuklingą galią: Vienas petys, viena ranka, penki pirštai – visa plaštaka! Juos ištarus, į pagalbą atskubės protėvių dvasios, bet žinokite, kad tik vienąkart jos galės jums padėti.
Užsimetė broliai krepšelius ant pečių, pabučiavo į skruostą tėvelius ir… iškeliavo. Pro gimtojo kiemo vartus, kaip buvo tėvų įsakyta, išėjo kartu, bet priėję kryžkelę sustojo ir ėmė ginčytis, į kurią pusę jiems reikia pasukti. Pirmagimis Nykštys norėjo į dešinę, Rodžius – tiesiai, Smailius tripinėjo vietoje ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurio brolio klausyti. Spaudžius taikėsi sukti į kairę ir kiek turėdamas jėgų traukė už rankovės į save jaunėlį brolį Mažių.
Ginčijosi, barėsi broliai, net seilės iš burnų jiems tiško, bet nei vienas nenusileido. Pagaliau nusispjovė visi per petį ir kiekvienas pasuko ten, kur širdis geidė.
Nykštys, pasirinkęs dešinę, greitai priėjo kalną. Apsidairė… O to kalno didumas – neišpasakytas! Gal atgal grįžti? Bet negražu… Broliai kvatos už pilvų susiėmę ir tvirtins, kad pirmagimis bailys. Kaip bus taip, bet tik į priekį ir niekur daugiau! Ir ėmė kopti į kalno viršūnę. Kopė vieną, antrą, trečią, ketvirtą, penktą dieną, pagaliau nusilpo ir… užmigo. Sapnuoja, kad pateko į dangų, kad angelai jį prie stalo sodina, nematytais valgiais ir gėrimais vaišina, rūbais paauksuotais dabina. Taip gera, lengva jam pasidarė, kad nors giesmes giedok. Ėmė Nykštys ir užtraukė:
Aš bernelis jaunas,
Mano karštas kraujas.
Turiu galvą, turiu širdį,
Viską jaučiu, viską girdžiu.
Gal ir per garsiai užtraukė, nes išgirdę jo balsą angelai išsislapstė. O kai pagaliau visai Nykštys išsibudino, tai pamatė, kad jis ne danguje, o zuikio Žvairiaakio trobelėje, kuri kalno viršūnėje stovi. Ir visai ne angelai, bet mažieji zuikučiai aplink jį sutūpę, o senoji Žvairiaakio žmona verda jam gydomąsias arbatas ir deda ant galvos šaltus pavilgus:
-Svety nebuvėli, džiaugiuosi, kad atkutai, tikriausiai saulės smūgį esi gavęs, – pasilenkusi prie Nykščio prabilo šeimininkė. – Ne taip paprasta į Žvairiaakių šalį patekti, bet tu šaunuolis. Užsispyrei ir visus sunkumus vienas įveikei. Tokio drąsaus mums ir reikia. Bėda, kad turi dvi sveikas akis, bet nieko, rasim būdų, kaip tave žvairu padaryti. Kai būsi į mus panašus, tapsi Žvairiaakių šalies piliečiu, o dabar gerk jonažolių arbatą, ji nuo tūkstančio ligų gydo…
Nykštys net išbalo tokias pranašystes išgirdęs. Ką daryti? Iš kur pagalbos susilaukti? Kaip būtų gera, kad broliai čia pasirodytų, bet vienas Dievas težino, kur jie nuklydę. Staiga prisiminė tėvo žodžius:
-Nepamesk galvos!
Taip, reikia kažką sugalvoti, nes kitaip bus riesta… Visai netikėtai jam ant nosies nutūpė musė.
-Musele sesele, gal galėtum man padėti? Bėdon patekau, galiu aklas likti. Skrisk, perduok broleliams žinią, kad aš Žvairiaakių karalystėje. Nei gyvas, nei miręs. Pauostyk mane, gal pagal kvapą mano brolius atpažinsi?
Ilgai įkalbinėti musės nereikėjo. Ta tik suzvimbė ir tarė:
-Pasistenk ilgiau sirgti, kad suspėčiau tavo broliams pranešti!
Ir dingo Nykščiui iš akiračio. Tuo tarpu Rodžius paklausė Smailiaus ir abu leidosi tiesiai. Dviese drąsiau ir linksmiau. Eidami vis atsisukdavo pažiūrėti ar kiti broliai jų nesiveja. Deja, deja… Akimirksniu jų kelyje kur buvęs kur nebuvęs atsirado šulinys. Broliai buvo labai ištroškę, tikėjosi nors gurkšnį gėlo vandens pasisemti. Tik pasilenkė ir net patys nesuprato, kaip kokia nematoma jėga juo į šulinį įmetė. Susikibo abu už rankų, grimzta pamažu į dugną ir kalbasi:
-Nereikėjo mums šiuo keliu pasukti, blogai kad nuo brolių atsiskyrėm. Tėvai liepė kartu keliauti. Kur mūsų galvos buvo?
Staiga apgraibo vienas kitą. Ir ką gi – kaklą, pečius, pilvą, kojas vienas kito rado, o galvų – nebėr… Še tau, kad nori. Gal pakeliui pametė? Nevilties apimti net nepajuto, kaip dugną pasiekė. Apsidairė – visur žalia žalia. Staiga pamatė užrašą „Žaliųjų varlių karalystė“. Broliai dar nespėjo naujoje vietoje apsiprasti, kai prie jų atšokavo storapilvė ir išpūstažandė Varlių Varlė:
-Esu šios karalystės galva, – išdidžiai pareiškė.
-Štai kaip atrodo galva… Gerai, kad mes tokios neturim – tyliai sau džiaugėsi Rodžius su Smailiumi.
-Mano karalystėje visi dirba, – toliau tęsė valdovė. – Matau, kad esate sveiki ir stiprūs. Turėsit man nutiesti kelią į Žvairiaakių pilį. Taigi netinginiaukite, broliai piršteliai! Už darbą mokėsiu… musėmis. Ar viską supratote?! Į šulinį įkritęs, sausas nebūsi! Ką darys broliai, turės Varlių Varlės klausyti, imtis darbo.
Na, o Spaudžius, neleisdamas Mažiui net sujudėti, pasakė:
-Su manim, broliuk, neprapulsi. Sukime į kairę.
Tik neilgai jie keliavo. Tuoj pamatė trobelę, o prie jos dvi jaunas mergeles. Nutarė jas pakalbinti. Iš toli mergelės atrodė visai puikiai.
-Kur jūs, berneliai, einate? – pirmosios pasiteiravo.
-Į platųjį pasaulį laimužės ieškoti, – atsakė broliai piršteliai.
-Gal mes galėtumėm jums ją suteikti? Prašom užsukti, nepasididžiuoti!
Ėmė broleliai ir užsuko. O kai iš arčiau mergeles pamatė, tai jiems net plaukai ant galvos piestu atsistojo. Raganos… ir tos gražesnės būna, o čia gal baidyklės, gal pamėklės, o gal laumės nevalyvos?!
-Jei jau čia atklydot, teks jums mus vesti, – storu balsu prabilo pirmoji laumė.
-Aš dar mažas, dar nesubrendęs, – vebleno jauniausias brolis.
-Už tai mes didelės! – atrėžė būsimoji nuotaka.
-O aš – atsiskyrėlis. Einu į vienuolyną, įžadus esu davęs, – pamelavo Spaudžius.
-Cha cha cha… Mes dar ne tokių atsiskyrėlių matėm ir visus sutvarkėm, – šiurpiu balsu juokėsi antroji laumė. – Ilgai burnos neaušinsim. Štai imkit milo, pasisiūdinkit kostiumus. Ruoškitės puotai, o mes trobelę sutvarkysim, muses išvaikysim.
Ir kad ėmė laumės su šluotomis po trobą švaistytis, muses gainioti… Staiga viena musė atskrido Mažiui prie ausies ir sako:
-Jūsų vyresniajam broliui Žvairiaakių šaly žada akį išdurti. Gelbėkit jį!
-Bet kaip? Mes patys į bėdą papuolėm, – guodėsi jaunylis.
-Greičiau vestuves kelkit, tuomet su žmonomis medaus mėnesiui išvažiuosite į Žvairiaakių šalį, tada ir išgelbėsit brolį!
Pasižiūrėjo Mažius į Spaudžių, o Spaudžius į Mažių, linktelėjo vienas kitam galvomis ir tarė:
-Ačiū, musele, už žinią apie brolelį. Kaip tu liepsi, taip mes ir darysime. Brolio nelaimėj nepaliksime. Kad tik laiku suspėtume!
Na, o vyriausias brolis Nykštys guli Žvairiaakių pataluos už galvos susiėmęs ir vaitoti nenustoja. Žvairiaakienė jam ir ramunėlių, ir mėtų, ir kmynų jau pusmaišį sugirdė, o ligonis ne tik kad neišgijo, bet dar labiau pasiligojo. Netekusi kantrybės slaugytoja tarė:
-Teks tau susitikti su rimtu gydytoju. Rytoj jau bus baigtas tiesti kelias iš Žaliųjų varlių karalystės į mūsų. Galėsiu tave aiškiaregiui Pūzro Šmotui parodyti. Manau, kad jis tučtuojau tavo ligą ras, o kartu ir akelę išdurs, todėl šiandien stenkis anksčiau užmigti, nes prieš kelionę reikia pailsėti.
Dar labiau išsigando Nykštys. Abejonės jam nedavė ramybės. Kažin, ar spėjo musė pranešti broliams? Jei spėjo, tai bus išgelbėtas, o jei ne – viskas baigta.
Tuo tarpu Rodžius su Smailium prakaitą šluostė ir iš džiaugsmo rankas trynė, kad baigė sunkų darbą, nutiesė kelią iš vienos karalystės į kitą ir dabar galės atsikvėpti. Netikėtai atsirado Varlių Varlė. Pagyrė brolius ir įteikė užmokestį: 11 negyvų ir 1 gyvą musę, o toji gyvoji ir sako broliams:
-Šiandien vakare pamatysite savo brolius. Elkitės protingai, kitaip visi žūsite!
Rodžius su Smailium niekaip negalėjo sulaukti dienos pabaigos. Jiems atrodė, kad laikas sustojo. Staiga išgirdo varnų kranksėjimą, pelėdų bei apuokų ūbavimą, žirgų kanopų dundesį, karietų ratų girgždesį. Mato broliai, kad jų nutiestu keliu lekia žirgų trijulė ir tempia baltą karietą, o kai arčiau ta karieta prisiartino, pamatė, kad joje su keistomis merginomis sėdi seniai matyti Spaudžius ir Mažius. Nespėjo Rodžius su Smailiumi atsikvošėti, kai išgirdo dar didesnį triukšmą ir pamatė dar puikesnę karietą, o joje – brolį Nykštį tarp Žvairiaakių sėdintį.
Neišsidavė broliai, kad vieni kitus pažino. Karietos, tempiamos žirgų, kaip lėkė, taip ir įlėkė į Varlių Varlės pilies kiemą, o Rodžius ir Smailius ir liko prie jos vartų.
Staiga atskrido jų pagalbininkė musė ir sako:
-Valdovė kviečia jus į vidų. Už gerą darbą svečių akivaizdoje nori jums suteikti Žaliųjų varlių karalystės pilietybę, bet jeigu ją priimsite, amžiams čia pasiliksite! O jūsų vyriausiajam broliui šios karalystės šundaktaris Pūzro Šmotas jau taikosi išdurti akį, ruošia operacijai instrumentus. Spaudžių su Mažiumi jų žmonos laumės grandinėmis prie savo kojų kaladžių prirakino. Atrakins tik tada, kai per puotą ims visi linksmintis ir broliai turės šokdinti savo išrinktąsias. Daugiau nieko negaliu pasakyti, mąstykite dabar patys, kaip vieni kitus gelbėsite.
-Padėk ir toliau, musele. Skrisk į Pūzro Šmoto laboratoriją ir trukdyk jam: zysk, tūpk ant nosies, rankų, kad jis piktų kėslų neįvykdytų, broliui akies neišdurtų, o mes tuo tarpu ką nors sugalvosime.
Ir abu broliai išdidžiai nužingsniavo į puotą, o ten visi svečiai ratu apie Varlių Varlę sustoję laukia, kada ji perskaitys svarbų raštą ir priims į savo karalystę naujus narius.
Kol valdovė išvyniojo pergamentą, kol auksinius akinius užsidėjo, kad galėtų matyti, kas parašyta, broliai prisiminė burtažodį, kurį pasakė tėvas Riešas išleisdamas juos į platųjį pasaulį:
-Vienas petys, viena ranka, penki pirštai – visa plaštaka!
Vos spėjo jie ištarti šiuos žodžius, bemat sudrebėjo pilies langai, atsivėrė visi, o pro juos įlėkęs milžiniškas viesulas nuvertė nuo sosto Varlių Varlę, pakėlė nuo žemės jaunamartes laumes, išsigandusius ir žado netekusius Žvairiaakius, sukišo juos visus į nežinia iš kur atsiradusį maišą, užmetė ant Pūzro Šmoto nugaros ir su didžiausiu trenksmu jį išskraidino.
Broliai, pamatę, kad liko vieni ir laisvi, apsikabino, pasibučiavo, atsiprašė vieni kitų, kad užsispyrę kaip ožiai buvo ir tarpusavyje susitarti negalėjo, padėkojo muselei už pagalbą ir laimingai grįžo į tėviškę. Tėvai, sulaukę gyvų ir sveikų sūnų, supratusių gilią`išmintį, kad vienybėje galybė, iškėlė didžią puotą.
Ir aš ten buvau, su broliais piršteliais linksminausi, jiems laimės ir santarvės linkėjau, gyvenimiškos patirties iš jų sėmiausi.

Ričardas Kulešas

Views All Time
Views All Time
2539
Views Today
Views Today
1
0 0